Čilės ir Lietuvos santykiai
 |
Čilės ir Lietuvos santykiai |  |
 Lietuva (žalia) ir Čilė (oranžinė) pasaulio žemėlapyje | ||
| Pagrindinės datos: | ||
| • De jure pripažinimas iš Čilės pusės: 1922 m. gegužės 23 d. | ||
| • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. gruodžio 5 d. | ||
| Prekybos apimtys (2020):[1] | ||
| • Lietuva → Čilė: 6,7 mln. eur. | ||
| • Čilė → Lietuva: 19,3 mln. eur. | ||
Čilės ir Lietuvos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Čilės ir Lietuvos.
Nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 28 d. ir buvo pirmoji tai padariusi Lotynų Amerikos valstybė. Diplomatiniai santykiai užmegzti 1991 m. gruodžio 5 d.
Tarpukariu Lietuvos nepriklausomybę de jure pripažino 1922 m. gegužės 23 d.[2]
Abi šalys yra Jungtinių Tautų, EBPO narės. Taipogi abi buvo panašiu metu išrinktos laikinomis Jungtinių Tautų Saugumo tarybos narėmis.
Čilę Lietuvai atstovauja Varšuvoje reziduojantis ambasadorius, taip pat Vilniuje veikia Čilės Respublikos garbės konsulatas. Tuo tarpu Lietuva Čilei po Argentinos ambasados uždarymo akredituoto diplomato neturi. Čilei akredituotą ambasadorių Lietuva buvo paskyrusi tik 2010–2012 m. laikotarpiu. Santjage veikia Lietuvos Respublikos garbės konsulatas.
Lietuvoje 2021 m. pradžioje gyveno 12 Čilės piliečių.[3] 2020 m. Čilėje įsteigta Čilės lietuvių bendruomenė[4]
Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ankstyvieji kontaktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vienas pirmųjų Čilėje apsigyvenusių lietuvių kilmės asmenų – 1831 m. sukilimo dalyvis mineralogas ir geologas Ignas Domeika, 1838 metais pasitraukęs į Čilę.[5] 1847 m. jis buvo La Serenos aukštosios kasybos mokyklos, o 1847–1883 m. – Santjago universiteto profesorius. 1867–1883 m. ėjo šio universiteto rektoriaus pareigas. Vėliau buvo trumpai grįžęs į gimtąjį Nedzviadką, taip pat aplankė Vilnių, Krokuvą, Varšuvą. 1850 m. susituokė su Enrikete Sotomajor ir susilaukė keturių vaikų, iš kurių trys užaugo. Mirė 1889 m. Santjage. Pagerbiant Igno Domeikos atminimą, jo vardu pavadintas Domeikos kalnagūbris Čilės Anduose, Domeikos miestelis Antofagastos provincijoje), uostas, Domeikos kalnas, taip pat gatvės Santjago, La Serenos ir Valdivijos miestuose, o jo namai Santjage – Casa Ignacio Domeyko.
Taip pat į Čilę buvo atvykusių lietuvių saleziečių, nors laikotarpis nežinomas.
Santykiai 1918–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Čilė balsavo už Lietuvos narystę. Vis dėlto de jure pripažinimą išsiuntė kiek vėliau, 1922 m. gegužės 23 d.
1935 m. tarp Lietuvos ir Čilės pasirašyta draugystės sutartis.[6]
Tarpukariu Čilėje lankėsi lietuvių keliautojas ir žurnalistas Matas Šalčius.
Santykiai Lietuvos okupacijos metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvą okupavus SSRS, Čilė palaikė ryšius su Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis.[7] 1947 m. į Čilę atvyko šiek tiek politinių emigrantų šeimų. Visa lietuviška veikla Čilėje susitelkė Santjago katedroje ir universitete. Tarp žymiausių lietuvių, po Antrojo pasaulinio karo atvykusių į Čilę – Julius Kakarieka, vėliau tapęs dėstytoju Santjago ir kituose Čilės universitetuose.[8]. 1949 m. Čilėje išleista T. Angelaičio (tikras vardas Titas Narbutas) knyga „Stalin y Hitler en Lituania”, kurioje pasakojama apie vokiečių bei sovietų okupacijas, rezistencinį judėjimą, katalikų bažnyčios persekiojimus Lietuvoje.[5]
Santykiai po 1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2008 m. liepos mėnesį Čilėje lankėsi prezidentas Valdas Adamkus, kur buvo priimtas Čilės prezidentės Mišelės Bačelet.[9]
Tarp šalių pasirašytos sutartis dėl turistinių vizų režimo panaikinimo (1999 m.), sutartis dėl vizų režimo panaikinimo diplomatinių ir tarnybinių pasų savininkams (1999 m.) ir susitarimas dėl bendradarbiavimo turizmo srityje (2008 m.)[10]
Vyksta daugiašalis bendradarbiavimas. 2018 m. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Čilės prezidente Mišele Bačelet inicijavo kreipimąsi į Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių, ragindamos pasaulio valstybes įvertinti smurto prieš moteris kainą ir visomis priemonėmis jį stabdyti.[11] Lietuva taip pat buvo Europos Sąjungos ir Čilės Asociacijos susitarimo, kuris apima ir laisvosios prekybos sutartį, atnaujinimą, viena iš rėmėjų.[11]
Švietimo, mokslo, sporto ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvių kalba išleista Chenaro Prieto, Fransisko Koloanės, Manuelio Rochaso, Pablo Nerudos, Isabelės Aljendės kūrinių.[12]
Santjage 2001 m. Igno Domeikos 200-osioms gimimo metinėms pažymėti įkurta Domeikos Ancutos kultūros draugija, kurios tikslas yra paremti ir plėsti tarptautines studijas, skirtas šio mokslininko gyvenimui, mokslinei ir kūrybinei veiklai tyrinėti.[5]
Lietuvos ir Čilės vyrų futbolo rinktinės iki 2021 m. gruodžio yra tarpusavyje sužaidusios vienerias rungtynes, kurias laimėjo Čilės rinktinė. Lietuvos klubuose yra žaidę bent trys legionieriai iš Čilės – María José Rojas („Gintra Universitetas“, 2017 m.), Diego Oyarzún (2017–2018 m., „Žalgiris“), Gerson Acevedo („Sūduva“, 2018 m.)
Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Čilės siekė 36,7 mln. eurų, o Čilė buvo 62-a pagal prekybos apimtis Lietuvos prekybos partnerė.[1] 2018 m. Čilė buvo trečia Lietuvos prekybos partnerė Lotynų Amerikoje.[13]
Prekybos balanse vyrauja eksportas iš Lietuvos į Čilę.
- Eksportas sudaro 19,3 mln. eurų; Čilė yra 66-a pagal prekybos apimtis eksporto partnerė.
- Importas sudaro 17,5 mln. eurų; Čilė yra 57-a pagal prekybos apimtis importo partnerė. Daugiausiai importuojama žuvų (52%), vaisių ir riešutų (28%) bei vyno (17%) .
Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Čilė yra 71-a (investicijos siekia 90 tūkst. eurų). Tuo tarpu Lietuvos tiesioginių investicijų Čilėje 2020 m. nebuvo.[1]
Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Metai | 2016[14] | 2020[15] | 2021[16] | 2022[3] |
|---|---|---|---|---|
| Čilės piliečių skaičius Lietuvoje | 7 | 12 | 11 | 12 |
Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1992–1994 m. – Alvaras Suniga, pirmasis Čilės ambasadorius Lietuvai (rezidavo Kopenhagoje)
- ?
- ?
- 2007–2010 m. (?) – Rikardas Konča (rezidavo Kopenhagoje)
- ?
- 2013–2014 m. – Chuanas Arturas Salasaras Sparksas, ambasadorius (rezidavo Kopenhagoje)
- 2015–2017 m. – Alfredas Garsiosas Kastelblankas, ambasadorius (rezidavo Kopenhagoje)[17]
- nuo 2018 m. – Chulijus Antonijas Bravas Jubinis, ambasadorius (reziduoja Varšuvoje)
Pasiuntiniai Čilei[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 2010–2012 m. – Vaclovas Šalkauskas, pirmasis ir vienintelis Lietuvos ambasadorius Čilei (rezidavo Buenos Airėse).
Lietuvos ordinų kavalieriai argentiniečiai ir Argentinos ordinų kavalieriai lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Už nuopelnus Lietuvai iki 2022 m. apdovanota 16 Kanados piliečių.[18]
- Fernandas Ajala (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius)
- Mišelė Bačelet (2008 m. liepos 9 d., Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine)
- Rikardas Konča (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius)
- Žanas Žakas Diuaras (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius)
- Robertas Ebertas (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius)
- Felisardas Figeroa (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius)
- Alechandras Fokslis (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius)
- Chosė Gonjis (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius)
- Pedras Gonsalesas (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius)
- Urbanas Marinas (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius)
- Maksimas Pačekas (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius)
- Markosas Robledas (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius)
- Patrisijus Toresas (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius)
- Paulina Urutija (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius)
- Albertas van Klaverenas (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius)
- Fransiskas Vidalis (2009 m. liepos 7 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius)
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus 2008 metais apdovanotas Čilės Respublikos ordinu „Už nuopelnus Čilei“ su grandine.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Čilė“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2022-03-02. Nuoroda tikrinta 2022-04-11.
- ↑ "„Čilė“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2022-03-01. Nuoroda tikrinta 2022-04-11.
- ↑ 3,0 3,1 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
- ↑ Prie lietuvių bendruomenių pasaulyje prisidėjo Čilės lietuviai (LRT.lt)
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Čilės lietuviai vakar ir šiandien. (Pasaulio lietuvis)
- ↑ Čilės ambasada Danijoje. „Agreements and treaties signed between Chile and Denmark and Lithuania“. Suarchyvuotas originalas 2011 m. rugpjūčio 31 d. Nuoroda tikrinta 2011 m. gruodžio 22 d.
{{cite web}}:|archive-date=/|archive-url=laiko žyma nesutampa; 2011-08-31 siūlomas (pagalba) - ↑ Kraujelis, Ramojus (2008). https://kolekcijos.biblioteka.vu.lt/islandora/object/kolekcijos%3AVUB01_000388512. Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. p. 1999. ISBN 978-9955-33-371-5.
{{cite book}}:|chapter-url=neturi pavadinimo (pagalba) - ↑ Čilėje mirė Lietuvos išeivijos veikėjas J.Kakarieka Silius (15min.lt)
- ↑ Čilėje – apie žvejus ir UNESCO
- ↑ Čilė | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-03-01 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 11,0 11,1 Prezidentė priėmė skiriamuosius Čilės ambasadoriaus raštus (Lietuvos Respublikos Prezidentūra) Archyvuota kopija 2019-05-10 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Čilės literatūra – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
- ↑ Viceministras N. Germanas susitiko su naujuoju Čilės ambasadoriumi (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija)[neveikianti nuoroda]
- ↑ Migracijos metraštis 2015 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
- ↑ Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
- ↑ Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
- ↑ Šalies vadovė priėmė Čilės ambasadoriaus skiriamuosius raštus (JP.lt)
- ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Čilė | Dvišaliai ekonominiai ryšiai su užsienio šalimis | Prekybiniai ekonominiai santykiai | Ekonominė diplomatija | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-03-02 iš Wayback Machine projekto.
- Čilė | Dvišalis bendradarbiavimas | Lietuva regione ir pasaulyje | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-03-01 iš Wayback Machine projekto.
