Kolumbijos ir Lietuvos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Flag of Colombia.svg
Kolumbijos ir Lietuvos santykiai
Flag of Lithuania.svg
 Pagrindinės datos:
 • Diplomatinių santykių užmezgimas: iki 1940 m.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1993 m. rugpjūčio 5 d.
 Prekybos apimtys (2018):[1]
 • Lietuva → Kolumbija: 2,35 mln. eur.
 • Kolumbija → Lietuva: 691,1 tūkst. eur.

Kolumbijos ir Lietuvos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Kolumbijos ir Lietuvos.

Nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugsėjo 6 d. Diplomatiniai santykiai atkurti 1993 m. rugpjūčio 5 d.

Abi šalys yra Jungtinių Tautų, EBPO, kitų tarptautinių organizacijų narės.

Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 53 Kolumbijos piliečiai.[2] Kolumbijoje nuo 1949 m. veikia Kolumbijos lietuvių bendruomenė, 2003 m. vienijusi apie 250 narių.[3]

Vilniuje veikia Kolumbijos Respublikos garbės konsulatas, Bogotoje – Lietuvos garbės konsulatas. Kolumbijai Lietuvoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Varšuvoje. Lietuva 1995–2012 m. buvo akreditavusį savo ambasadorių Kolumbijai (rezidavo Karakase, Venesueloje, vėliau – Buenos Airėse, Argentinoje).

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvieji santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kolumbija buvo viena iš vos penkių valstybių, kurių atstovai Tautų Sąjungoje dar 1920 m. lapkričio-gruodžio mėn. siūlė patenkinti Lietuvos prašymą priimti į Tautų Sąjungą.[4] Tarpukariu buvo užmegzti santykiai tarp Kolumbijos ir Lietuvos.[5] Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kolumbijoje gyveno mažai išeivių iš Lietuvos. Žinomi tik du – saleziečiai N. Saldukas ir E. Tamošiūnas, atvykę atitinkamai apie 1930 ir 1935 m.[6]

Santykiai 1940–1993 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvą okupavus SSRS Kolumbija laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo de jure politikos.[7] 1953 m. Bogotoje buvo įsteigtas Lietuvos konsulatas, kuriame dirbo konsulas Stasys Sirutis, 1954 m. rugpjūčio 25 d. jis buvo akceptuotas Kolumbijos užsienio reikalų ministerijos.[5] 1966 m. Lietuvos diplomatinės tarnybos paaukštintas į generalinius garbės konsulus. Vis dėlto 1970 metais Kolumbijos užsienio reikalų ministerija, spaudžiama Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Kolumbijoje, atsisakė pratęsti konsulinę kortelę Lietuvos generaliniam garbės konsului ir taip nutrūko Lietuvos diplomatinis atstovavimas Kolumbijoje.[7]

1940 m. į Kolumbiją pasitraukė diplomatas Stasys Sirutis. Jis 1943 metais įkūrė vieną pirmųjų Kolumbijos turizmo agentūrų Turavión, 1949 m. su bendrasavininkiais – Nacionalinę turizmo agentūrų asociaciją.[8]

Po Antrojo pasaulinio karo Kolumbijoje smarkiai išaugo lietuvių skaičius. Didžiausios lietuvių bendruomenės susibūrė Bogotoje, taip pat Medeljine. 1948–1953 metais į Kolumbiją atvyko 850 lietuvių, iš kurių 500 įsikūrė Bogotoje ir jos apylinkėse, 350 – Medeljine. Kitos vietos, kur apsigyveno lietuvių – Barankabermechoje, Barankilijoje, Bukaramangoje, Kalyje, Tunchoje, Viljavisensijuje.[3] Juos rėmė Lietuvių katalikų komitetas karo aukoms ir Kolumbiečių katalikų komitetas.[9] Stasio Siručio ir saleziečių lietuvių kunigų iniciatyva 1946 m. buvo įkurtas Lietuvių katalikų komitetas karo aukoms, 1949 m. – Kolumbijos lietuvių bendruomenė su filialu Medeljine. Bogotos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčioje išrūpintos pamaldos lietuvių kalba. 1951–1957 m. apie 1500 lietuvių išrūpino leidimus įvažiuoti į Kolumbiją.[8]

Bendruomenė kūrė chorus, vėliau lituanistines mokyklas, rengė lietuvių tautinių ir religinių švenčių minėjimą. 1951 m. Medeljine buvo įkurta Lietuvių moterų savišalpos draugija, 1954 m. – Lietuvių rezistencinės santarvės skyrius. Bogotoje gyvenantys lietuviai įsteigė chorų, turėjo šeštadieninę mokyklą, vaikų darželį, rengė šventes ir minėjimus, 1951 m. surengė Lietuvai ir lietuviams skirtą parodą Bogotos valstybiniame muziejuje. 1953 m. Bogotoje atidaryti Lietuvių namai, kuriuose veikė mokykla, knygynėlis, skaitykla, vykdavo susirinkimai, tautinių šokių, choro repeticijos[9]. 1955 m. įsikūrė Lietuvių katalikių moterų draugija[3] ir Bogotos lietuvių moterų savišalpos draugija.[9] Bogotoje 1953–1954 m. leistas neperiodinis laikraštis „Tėvynės aidas“, Medeljine – „Kolumbijos lietuvis“. Kalbininko Juozo Zarankos iniciatyva kurį laiką veikė lietuvių kalbos, literatūros, Lietuvos istorijos ir geografijos kursai. Vėliau lietuvių skaičiui Kolumbijoje mažėjant lietuviška veikla apmirė – iki XX a. 7-ojo dešimtmečio pab. daugelis išvyko į JAV, Kanadą, Australiją ir Venesuelą. Siekdami išlaikyti lietuvybę Kolumbijoje kunigai Stasys Matutis ir Vaclovas Dubinskas įsteigė Kolumbijos lietuvių kultūros fondą, buvo transliuojama lietuviška radijo valandėlė. Taip pat sujungtos Medeljino, Kalio ir Barakijos lietuvių bendruomenės, kurias sudarė apie 100 žmonių. [3] 1976 metais Medeljine surengtos Kolumbijos lietuvių dienos ir jaunimo stovykla, o 1980 metais per Bogotos lietuvių moterų savišalpos draugijos surengtą Kultūros savaitę išrinkta Kolumbijos lietuvių bendruomenės valdyba,[3] koncertavo lietuviai menininkai iš JAV, surengta tautinių rūbų ir kitų parodų. 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje Bogotos lietuvių veikla apmirė.[9]

1957 m. Medeljine pradėti statyti „Lietuvių namai“ (isp. Casa Lituana), pagal pirminę paskirtį naudoti iki maždaug 2010 metų. Pastatų kompleksą sudarė koplyčia, turinti vitražinius langus su įkomponuotais Lietuvos simboliais, pasaulietinės salės ir neturtingiems lietuviams apgyvendinti skirtas daugiabutis. Lietuvos vardu vadinta netoliese esanti nedidelė aikštė. 2010 m., minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, prie įėjimo pastatytas lietuviškas kryžius.[10] Iki XXI a. 2-ojo dešimtmečio pastatas priklausė saleziečiams, tačiau jiems išsikrausčius pastatą ėmė naudoti valstybinė instituciją, kuri lietuvišką koplyčią naudoja kaip sandėlį.[10] Medeljine yra daugiabutis pavadinimu Edificio Lituania. Šalia įėjimo yra užrašas „Lituania“.[10]

Lietuviško paveldo yra išlikę ir nedideliame Ljanoso regione esančiame Viljavisensijuje. Mieste gyvenusios kelios lietuvių šeimos pastatė kuklią lietuvišką koplyčią, kurioje nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio iki 1980 m. gyveno ir dirbo lietuvių kunigas Vaičiūnas. Po to koplyčia paversta gyvenamuoju namu.[10] Viljavisensijuje taipogi yra 130 ha ūkininkystės kompleksas, priklausęs iš Lietuvos kilusiam Vaclovui Slotkui ir pavadintas Granja Lituanija („Lietuvos ūkis“), veikia Vaclavo Slotkaus vardo biblioteka. Vaclavas Slotkus buvo privačios mokyklos fundatorius. Slotkų šeimos kapavietę žymi lietuviškas kryžius.[10]

1954 metais Bogotoje ir jos apylinkėse gyveno apie 300, 1985 metais – apie 100 lietuvių.[9]

Santykiai po 1993 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausias lietuvių kilmės kolumbietis Antanas Mockus Šivickas dalyvauja Pasaulio ekonomikos forume.

1991 m. rugsėjo 6 d. Kolumbija pripažino Lietuvos Respubliką de jure, o 1993 m. rugpjūčio 5 d. atkurti šalių diplomatiniai santykiai. 1995 m. pasirašyta Kultūrinio bendradarbiavimo sutartis tarp dviejų valstybių.[11]

1995–1997 ir 2001–2003 metais Bogotos mero pareigas ėjo lietuvių imigrantų sūnus matematikas ir filosofas, Kolumbijos lietuvių visuomenės veikėjas Antanas Mockus Šivickas. Jis taip pat 1998, 2006 ir 2010 metais kandidatavo Kolumbijos prezidento rinkimuose ir 2010 m. pateko į antrą turą, 1990–1993 m. buvo Nacionalinio Kolumbijos universiteto rektorius. Jis bent tris kartus yra lankęsis Lietuvoje.

Nuo 1999 metų Bogotoje veikia Lietuvos garbės konsulatas.

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuviškus marškinėlius dėvintis trijuose lietuviškuose krepšinio klubuose žaidęs kolumbiečių legionierius Chuanas Palasjosas.

Į lietuvių kalbą yra išversta Kolumbijos rašytojų Gabrielio Garsijos Markeso, Chorchės Isaakso, Chosė Eustasijaus Riveros kūrinių.[12]

Nepaisant nedidelės bendruomenės, yra lietuvių, palikusių žymų pėdsaką Kolumbijoje. Kolumbijoje didžiąją dalį savo gyvenimo praleido išeivė iš Lietuvos menininkė Nijolė Šivickas, apie kurią 2018 m. sukurtas filmas „Nijolė“. Menininkės namas išlaikytas lygiai toks, koks buvo jos mirties dieną; jame eksponuojama menininkės skulptūrų, piešinių ir paveikslų. Bogotoje filologo ir senovės graikų kalbos eksperto Juozo Zarankos garbei pavadintas daugiabutis.[10] [10] Kiti garsūs lietuvių kilmės kolumbiečiai – karikatūristas Juozas Olinardas Penčyla, inžinierius ir verslininkas Algis Didžiulis, pedagogas ir menotyrininkas Stasys Goštautas (gyveno 1949-1962 m.), krepšininkė Juzė Jazbutienė (apie 1949-1958 m.), Kolumbijoje gimęs bei Lietuvoje gyvenantis atlikėjas Jurgis Didžiulis.

1948-1958 m. Bogotoje gyveno ir Moterų kolegijos keramikos mokykloje bei Valstybinėje dailės akademijoje meno disciplinas dėstė Juozas Bagdonas. Gyvendamas Kolumbijoje įkūrė keramikos studiją, padėdamas pamatus Kolumbijos moderniajai keramikai.

Lietuvoje buvo transliuojama bent viena kolumbietiška telenovelė – „Betė – bjaurusis ančiukas“.[13]. Yra krepšininkų iš Kolumbijos, žaidusių Lietuvos aukščiausioje krepšinio lygoje. Tarp jų – Chuanas Palasjosas, žaidęs net trijuose krepšinio klubuose – Klaipėdos „Neptūne“, Vilniaus „Lietuvos ryte“ bei Jonavos „CBet“. Kėdainių „Nevėžio“ klube yra žaidęs Davidas Mena, „Hegelmann“ futbolo klube – Chosė Luisas Moskera.

Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2018 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Kolumbijos siekė 3,04 mln. eurų.[1]

Prekybos balanse dominuoja eksportas iš Lietuvos į Kolumbiją. 2016–2018 m. prekybos apimtys tarp dviejų šalių mažėjo. Kolumbija iš Lietuvos daugiausia importavo optikos, matavimo, medicinos prietaisus, o Lietuva iš Kolumbijos – vaisius, riešutus, cukrų, šelaką, gamtines dervas ir sakus.[14]

  • Eksportas sudaro 2,35 mln. eur.
  • Importas sudaro 0,69 mln. eurų.
Metai 2016 2017 2018
Eksportas į Kolumbiją (mln. eur.) 1,59 2,18 2,35
Importas iš Kolumbijos (mln. eur.) 1,97 0,71 0,69

Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai 2016[15] 2020[16] 2021[17] 2022[2]
Kolumbijos piliečių skaičius Lietuvoje 7 31 42 53

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Kolumbijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąrašas nėra baigtinis

Garbės konsulai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Garbės konsulai Kolumbijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos ordinų kavalieriai Kolumbijos piliečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienam Kolumbijos piliečiui yra įteiktas Lietuvos valstybiniu apdovanojimu.[18] 1996 m. gegužės 24 d. LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Algis Didžiulis. Nėra žinių, kad Kolumbijos ordinu būtų apdovanoti lietuviai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Prekių eksportas, importas pagal šalis ir teritorijas“. Lietuvos statistika. Nuoroda tikrinta 2022 m. balandžio 20 d. 
  2. 2,0 2,1 Migracijos metraštis 2021, Migracijos departamentas prie VRM
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Kolumbijos lietuviai – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  4. Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas: Tarptautinių santykių plėtimas (istorijai.lt)
  5. 5,0 5,1 Kraujelis, R., 274 psl.
  6. 1966 m. birželio 30 d. „Tėviškės žiburiai“ numeris
  7. 7,0 7,1 Kraujelis, R., 219 psl.
  8. 8,0 8,1 Stasys Sirutis – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 Bogotos lietuviai – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 10,4 10,5 10,6 Kolumbija. Gabalėliai Lietuvos
  11. Kolumbija | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-03-01 iš Wayback Machine projekto.
  12. Kolumbijos literatūra – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  13. Serialas: „Betė – bjaurusis ančiukas“ (Yo soy Betty, La Fea); „Bjaurusis Ančiukas“ (Не Родись Красивой); „Gražuolė Betė“ (Ugly Betty) (Maištingos Sielos tinklaraštis)
  14. Kolumbijos santykiai su Lietuva – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  15. Migracijos metraštis 2015, Migracijos departamentas prie VRM
  16. Migracijos metraštis 2019, Migracijos departamentas prie VRM
  17. Migracijos metraštis 2020, Migracijos departamentas prie VRM
  18. Apdovanotų asmenų duomenų bazė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]