Lietuvos ir Vengrijos santykiai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 Lietuvos–Vengrijos santykiai

Lietuva (oranžinė) ir Vengrija (žalia) pasaulio žemėlapyje
 Pagrindinės datos:
 • Diplomatinių santykių užmezgimas: 1924 m.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugsėjo 2 d.
 Prekybos apimtys (2020):[1]
 • Lietuva → Vengrija: 206 mln. eur.
 • Vengrija → Lietuva: 229 mln. eur.
 Turistų srautai:
 • Vengrija → Lietuva (2020): 1020[1]
Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2013 m. proga Budapešte buvo atidengtas paminklas LDK bei Lenkijos karalystės valdovui Jogailai ir jo žmonai Vengrijos karalaitei Jadvygai (skulptorė Dalia Matulaitė).[2]
Lietuvos ambasados Budapešte įėjimo puošyba

Lietuvos–Vengrijos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir Vengrijos Respublikos. Veikia Vengrijos ambasada Vilniuje ir garbės konsulatas Kaune, o Budapešte – Lietuvos ambasada ir garbės konsulatas. Pasirašyta keliolika tarpusavio ryšius skatinančių sutarčių ir susitarimų, nuo 2012 m. veikia Stepono Batoro Lietuvos ir Vengrijos jaunimo bendradarbiavimo fondas. Miestų partnerystės sutartis pasirašė Debrecenas ir Klaipėda, Kiškunmajša ir Ukmergė, Hodmezėvašarhėjus ir Kelmė.

Abi šalys yra ES, NATO, Europos Tarybos, kitų tarptautinių organizacijų narės.

Lietuvoje gyvena negausi vengrų bendruomenė. 2022 m. pradžioje Vengrijos piliečių skaičius Lietuvoje buvo 65 asmenys. Tuo tarpu Vengrijoje 2022 m. gyveno 324 Lietuvos piliečiai.[3]

Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Vengrija grupė (dabartinis pirmininkas – Laurynas Kasčiūnas (TS-LKD).[4]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abi šalis jungia seni tarpusavio ryšiai, XIV a. buvo saistomi dinastiniais ryšiais. Ldk Jogaila buvo vedęs Vengrijos–Lenkijos karaliaus dukterį Jadvygą, Vengrijoje lankėsi kunigaikštis Skirgaila ir Ldk Vytautas Didysis. Pabėgęs nuo Vytauto Didžiojo persekiojimo, Vengrijoje nuo 1396 m. prieglobstį rado Ldk Gedimino vaikaitis kunigaikštis Teodoras Karijotaitis (gyveno Palanoko pilyje). Vengrijos karaliais buvo Jogailos sūnus Vladislovas Varnietis (valdė 1440–1444 m.), vaikaitis Vladislovas II Jogailaitis (1490–1516 m.), provaikaitis Liudvikas II (1516–1526 m.).

1549–1566 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare Vilniuje tarnavo žymus vengrų liutnistas Valentinas Grefas Bakfarkas.[5] 1576 m. Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras, vedęs Ona Jogailaitę, tapo Lietuvos ir Lenkijos valdovu, kuris 1579 m. įkūrė Vilniaus universitetą, 1581 m. įsteigė Lietuvos Tribunolą, užbaigė Livonijos karą. Jo valdymo metu ATR išpopuliarėjo vengriški rūbai: magerė – į viršų užlenktomis prigludusiomis atbrailomis vyriška skrybėlė ir viršutinis drabužis su kailiu į vidų – bekešas. 1577–1579 m. Vengrijos didikas Kasparas Bekešas vadovavo Abiejų Tautų Respublikos vengrų kariuomenei (buvo palaidotas Vilniuje kalvos viršuje, kur jau anksčiau buvo kito tautiečio karo vado Vadazio kapas – Bekešo kalne).[6]

Po Pirmojo pasaulinio karo diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių buvo užmegzti 1924 m. Lietuvos interesus Vengrijoje atstovavo Berlyne rezidavę pasiuntiniai Vaclovas Sidzikauskas (1924–1931 m.), Jurgis Šaulys (1932–1938), Kazys Škirpa (1938–1940) ir generalinis garbės konsulas Budapešte Józsefas Leóné Pesthy Mülleris (1931–1940 m.). Konsulo rūpesčiu Vengrijos radijas paruošė dvi laidas apie Lietuvą, populiarus žurnalas „Magyarsag“ paskelbė iliustruotą straipsnį, Leanifalu gyvenvietėje buvo pastatytas lietuviškas raižytas kryžius.[7][8] 1933 m. jis Budapešte išleido knygutę apie Lietuvos–Vengrijos tarpusavio ryšius.[9]

Vengrijos Prezidento Laslo Šojomo 2006 m. atidengta lenta Kaune, ant buvusio konsulato

Tarpukariu vengrų diplomatai Lietuvai rezidavo Taline (iki 1928 m.) ir Helsinkyje (1928–1940 m.) Tarpukariu Kaune veikė garbės konsulatas (adresai keitėsi: K. Donelaičio g. 7; Kęstučio g. 6; Totorių g. 12; V. Putvinskio g. 54; V. Putvinskio g. 11). Diplomatiniais atstovais buvo: Jonas Dobkevičius (garbės konsulas 1924–1934 m.) ir dr. Aronas Braudė (garbės vicekonsulas 1936–1940 m.).[10]

1940–1991 m. diplomatiniai santykiai buvo nutrūkę. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 2 d. diplomatiniai santykiai buvo atnaujinti. 2003 m. Vilniuje buvo atidaryta Vengrijos ambasada, pirmasis ambasadorius joje – Sandoras Juhaszas. Pirmasis Lietuvos ambasadorius Vengrijoje buvo Jurgis Brėdikis (1995–1998 m.; rezidavo Čekijoje).

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į lietuvių kalbą išversta Endrio Adžio, A. Jusefo, Sandoro Petofio, Miklošo Radnočio, Sandoro Veiorešo eilėraščių, Tiboro Derio, E. Feješo, M. Fiusto, Gežo Gardonjo, Gjulos Ilješo, Moro Jokajo, F. Karinčio, Imrės Kerteso, Dežio Kostolanio, Laslo Krasnahorkai, Ferenco Molnaro, F. Morošo, Žigmondo Morico, Magdos Sabo prozos, išleisti rinkiniai „Vengrų novelės“ (1990 m.), „Karalius Žaliabarzdis: Vengrų pasakos“ (1976, 1992 m.). Į vengrų kalbą išversta Alfonso Bieliausko, Petro Cvirkos, Kristijono Donelaičio, J. Dovydaičio, Grigorijaus Kanovičiaus, Sauliaus Tomo Kondroto, Romualdo Lankausko, Justino Marcinkevičiaus, Icchoko Mero, Eduardo Mieželaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Vytauto Petkevičiaus, Kazio Sajos, Mykolo Sluckio, Algimanto Zurbos, Vytautės Žilinskaitės kūrinių.[11]

Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Vengrijos siekė 434 mln. eurų, o Vengrija buvo 24-a pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė.[1]

Prekybos balanse vyrauja importas iš Vengrijos į Lietuvą.

  • Eksportas sudaro 206 mln. eurų; Vengrija yra 25-a pagal dydį eksporto partnerė.
  • Importas sudaro 229 mln. eurų; Vengrija yra 23-a pagal dydį importo partnerė. Daugiausiai importuojama farmacijos produktų, mašinų ir mechaninių įrenginių, plastikų ir jų dirbinių, elektros mašinų ir įrenginių, pašarų, maisto pramonės liekanų, optikos ir medicinos įrangos.

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Vengrija yra 38-a (investicijos siekia 11,1 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių investicijų užsienyje dydis Vengrijoje 2020 m. buvo 18,62 mln. eurų (16-a vieta pagal apimtį).[1]

Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai 2016[12] 2020[13] 2021[14] 2022[3]
Vengrijos piliečių skaičius Lietuvoje 34 74 65 65
Metai 2015[12] 2019[13] 2022[3]
Lietuvos piliečių skaičius Vengrijoje 50 278 324

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Vengrijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vengrijos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai vengrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

25 Vengrijos piliečiams yra įteikti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai.[15] Žemiau pateikiamas apdovanotųjų sąrašas:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „Vengrija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2021-10-26. Nuoroda tikrinta 2021-11-22.
  2. ↑ Gediminas Kaributas. Valdovų rūmuose – įspūdinga Vengrijos dovana šimtmetį švenčiančiai Lietuvai // www.15min.lt
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  4. ↑ Tarpparlamentinių ryšių su Vengrija grupė (lrs.lt)
  5. ↑ Valdovų rūmuose – įspūdinga Vengrijos dovana šimtmetį švenčiančiai Lietuvai // www.valdovurumai.lt
  6. ↑ Soc.moksl. dr. Virginija Bortkevičienė, gyd. Juozas Prasauskas. Lietuva ir Vengrija // Lietuvos aidas
  7. ↑ Kryžiaus kelio pašventinimo iškilmės 1934 m. (hu.) Archyvuota kopija 2019-10-24 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ Trumpas filmukas apie Kryžiaus kelio atidarymą
  9. ↑ Litván-magyar kapcsolatok: útinapló / vitéz Pesthy Müller József Leó – Budapest: Hollósy Ny., 1933
  10. ↑ Vengrijos garbės konsulatas // diplomatiniskaunas.lt Archyvuota kopija 2019-08-10 iš Wayback Machine projekto.
  11. ↑ Vengrijos literatūra - Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  12. ↑ 12,0 12,1 Migracijos metraštis 2015 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  13. ↑ 13,0 13,1 Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  14. ↑ Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  15. ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Lietuvos ir Vengrijos santykiai – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Ž • A • R
Lietuva Lietuvos užsienio politika
Afrika
Alžyras – Angola – Bisau Gvinėja – Beninas – Botsvana – Burkina Fasas – Burundis – CAR – Čadas – Dramblio Kaulo Krantas – Džibutis – Egiptas – Eritrėja – Esvatinis – Etiopija – Gabonas – Gambija – Gana – Gvinėja – Jordanija – Kamerūnas – Kenija – Komorai – Kongo DR – Kongas – Lesotas – Libanas – Liberija – Libija – Madagaskaras – Malavis – Malis – Marokas – Mauricijus – Mauritanija – Mozambikas – Namibija – Nigerija – Nigeris – PAR – Pietų Sudanas – Pusiaujo Gvinėja – Ruanda – San Tomė ir Prinsipė – Seišeliai – Senegalas – Siera Leone – Somalis – Sudanas – Tanzanija – Togas – Tunisas – Uganda – Zambija – Zimbabvė – Žaliasis Kyšulys
Lietuvos herbas
Amerika
Azija
Europa
Okeanija
Tarptautinės sąjungos
Kita
Istorinės šalys
Diplomatinės misijos
Lietuvos užsienio reikalų ministerija


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lietuvos_ir_Vengrijos_santykiai&oldid=7192115"