Lietuvos ir Rumunijos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 Lietuvos ir Rumunijos santykiai

Lietuva (žalia) ir Rumunija (oranžinė) pasaulio žemėlapyje
 Pagrindinės datos:
 • De jure pripažinimas iš Rumunijos pusės: 1924 m. rugpjūčio 21 d.
 • Diplomatinių santykių užmezgimas: 1924 m.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugsėjo 13 d.
 Prekybos apimtys (2020):[1]
 • Lietuva → Rumunija: 113,5 mln. eur.
 • Rumunija → Lietuva: 81,12 mln. eur.
 Turistų srautai:
 • Rumunija → Lietuva (2020): 2540[1]

Lietuvos ir Rumunijos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos ir Rumunijos.

Diplomatiniai santykiai tarp valstybių atkurti 1991 m. rugsėjo 13 d. Nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 26 d.

Tarpukariu Lietuvos nepriklausomybę de jure pripažino 1924 m. rugpjūčio 21 d. ir buvo tarp vėliausiai pripažinimą išsiuntusių Europos valstybių.[2]

Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 369 Rumunijos piliečiai.[3] Veikia rumunus ir moldavus vienijanti bendrija „Dačija“. Vilniuje 1993 m. įkurta Lietuvos rumunų krikščionių ortodoksų religinė bendruomenė „Šventasis Štefanas Didysis“. Tuo tarpu Rumunijoje gyveno 162 Lietuvos piliečiai[3], iš kurių nuolat — apie 30-40 lietuvių, nors lietuvių bendruomenės įkurta nėra.[4]

Bukarešte veikia Lietuvos ambasada. Rumunijai Lietuvoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Vilniuje (dabartinis ambasadorius – Cosmin George Dinescu). Ši ambasada Rumunijos taip pat akredituota Latvijai. Taipogi Ploještyje nuo 2013 m. veikia garbės konsulatas. Vilniuje veikia Rumunijos ambasada. Lietuvai Rumunijoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Bukarešte (dabartinė ambasadorė – Violeta Motulaitė). Klaipėdoje yra įsteigtas Rumunijos garbės konsulatas.

Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Rumunija grupė (dabartinis pirmininkas – Arvydas Pocius (TS-LKD))[5].

Abi šalys yra ES, NATO, ESBO narės.

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvieji santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmaisiais kontaktais tarp rumunų ir lietuvių laikomas XIV a., kai išsiplėtusi LDK įgavo sieną su Moldovos kunigaikštyste.

Rumunija buvo suvienyta 1862 m., o 1877 m. paskelbta nepriklausomybė. Tuo metu Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje ir kontaktai tarp Lietuvos bei Rumunijos buvo minimalūs.

Viena iš paskutiniųjų Ilzenbergo dvarvietės (Rokiškio raj.) savininkių buvo Rumunijos visuomenės veikėjo, 1912–1914 m. Rumunijos vyriausybės vadovo, mokslininko ir filosofo, vieno iš Rumunijos mokslų akademijos steigėjo Tito Livijo Majoresku duktė Livija Majoresku-Dimšienė.[6]

1917 m. lapkričio 1-11 d. Benderų mieste (dabartinė Moldova, tuometė Rusijos imperija) lietuvių karininkų (iš viso 48 atstovai) buvo organizuota Rumunų fronto suvažiavimas, kurio metu išrinktas Centrinis lietuvių karininkų komitetas ir priimta rezoliucija, „kuogreičiausia reikalauti“ paskelbti Lietuvos nepriklausomybę.[7]

Santykiai 1918–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar 1918 m. lapkričio 19 d. Lietuvos vyriausybė paskyrė atstovą Rumunijai ir Ukrainai – juo tapo Romanas Chodakauskas (pareigas ėjo iki 1919 m.) 1920 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos įgaliotiniu buvo paskirtas Andrius Lisauskis.[8] 1923 m. liepos 14 d. vėliau Lietuvos pasiuntiniu Rumunijoje paskirtas Dovas Zaunius Pragoje susitiko su Rumunijos specialiuoju pasiuntiniu Pragoje Constantin Dinu Hiott, kur paminėjo apie dar neužmegztus dvišalius santykius ir pakvietė Lietuvoje steigti Rumunijos atstovybę.[9] Nors pasiuntinys išreiškė prielankumą Lietuvos pripažinimui, pati Rumunijos vyriausybė, nors ir susilaukusi telegramų su raginimu santykius užmegzti, tai vengė padaryti dėl sąjungininkės Lenkijos konflikto su Lietuva.[10] 1924 m. rugpjūčio 21 d. Rumunija pripažino Lietuvą de jure ir ruošėsi įkurti atstovybę Lietuvoje.[11], tačiau Rumunijos URM 1925 m. telegrama apie kovo 1 d. Lietuvai paskirtą atstovą Constantin Hiott nepasiekė adresato Dovo Zauniaus, nes buvo nukreipta į Varšuvą, kurioje Lietuvos atstovybės nebuvo.[12] 1927 m. Rumunijos diplomatinio atstovavimo Lietuvoje klausimo ėmėsi užsienio reikalų ministras Nicolae Titulescu, pasiūlęs Rumunijos pasiuntinį Lenkijoje akredituoti taipogi Lietuvai[13], į kurį Lietuvos užsienio reikalų ministerija atsakė neigiamai, motyvuodama tuo, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra užmegzti diplomatiniai santykiai.[14] 1932 m. gruodžio 17 d. tarp Lietuvos ir Rumunijos Karalystės pasirašytas Prekybos susitarimas. Pasirašė abiejų pusių įgaliotiniai Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vaclovas Sidzikauskas ir Georges Tasca, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokieti-joje. Po sutarties Rumunija darkart kėlė Rumunijos diplomatinio atstovavimo Lietuvai klausimą 1932 metais. Diskusijos dėl atstovo Bukarešte taip pat vyko Lietuvos URM korespondencijoje. 1934 m. vasarą plk. Ltn. Antano Gustaičio organizuotame trijų dviviečių serijinių ANBO-IV lėktuvų skrydyje per 12 Europos valstybių maršrute buvo ir Rumunijos sostinė Bukareštas. Tais pačiais metais per Lietuvą maršrutu Daugpilis-Kaunas-Karaliaučius skrido rumunų lakūnas Gheorghe Bănciulescu.[15] 1935 m. pasiuntiniu Rumunijoje galop akredituojamas Prahoje reziduojantis Eduardas Turauskas. Įgaliojimų Rumunijos karaliui įteikimo ceremonija vyko lapkričio 29 d., kurios kokybe E. Turauskas buvo nepatenkintas ir skundėsi Lietuvos užsienio reikalų ministerijai (nebuvo sugrotas Lietuvos himnas, audiencija pas karalių ir Rumunijos užsienio reikalų ministrą buvusi per trumpa, o pas ministrą pirmininką audiencijos išvis negavęs).[16] 1936 m. sausį ambasadoriumi Lietuvai paskirtas Rygoje reziduojantis Constantin Văllimărescu. Rumunijos URM atidžiai sekė santykius tarp Lietuvos ir Vokietijos, Lietuvos ir Lenkijos bei TSRS įtakos Lietuvoje. Lietuvos URM svarstė atidaryti Rumunijos konsulatą Kaune, tačiau neradę tam tinkamo kandidato.[17] Iš Iš Rygos išvykus įgaliotajam ministrui Vasiliui Stoikai, 1940 m. buvo svarstoma Lietuvai paskirti reikalų patikėtinį Grigore Niculescu-Buzeşti, tačiau tam sukliudė sudėtinga Rumunijos geopolitinė situacija, o vėliau – ir Lietuvos okupacija. 1940 m. birželio 19 d. Justo Paleckio teikimu E. Turauskas buvo atleistas iš Įgalioto Ministro ir Nepaprasto Lietuvos Pasiuntinio Rumunijai.[18]

Santykiai Lietuvos okupacijos metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rumunijoje įsigalėjus prosovietiniam režimui, Rumunijos vyriausybė oficialiai pripažino SSRS deklaruotą nuostatą apie savanorišką Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, kartu atmesdamos teiginius apie Baltijos valstybių aneksijos neteisėtumą.[19]

Santykiai po 1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1994 m. Vilniuje lankėsi Rumunijos prezidentas Ion Iliescu. Vizito metu tarp Lietuvos ir Rumunijos prezidentų pasirašyta draugystės ir bendradarbiavimo sutartis. 1995 m. Bukarešte lankėsi Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Tais pačiais metais Vilniuje apsilankė Rumunijos parlamento pirmininkas, o 1998 m. į Bukrareštą atvyko Lietuvos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

2001 m. Lietuvoje lankėsi, su valstybės vadovais susitiko Rumunijos prezidentas Jonas Iljesku, o 2005 m. Rumunijoje lankėsi Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. 2010 metais Lietuvoje lankėsi prezidentas Trajanas Basesku, 2012 m. Rumunijoje lankėsi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Taip pat 2016 m. Rumunijoje lankėsi prezidentas Klausas Werneris Iohannis. Pastarojo susitikimo metu tarp abiejų šalių vadovų sutarta, kad bus siekiama padidinti NATO karinių pajėgumų palei visą Aljanso rytinę sieną.[20]

Pasirašytos šios sutartys: susitarimas dėl ekonominių prekybinių ryšių ir mokslinio-techninio bendradarbiavimo (1992 m.), sutartis dėl tarptautinių vežiojimų keliais (1993 m.), sutartis dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (1994 m.), draugystės ir bendradarbiavimo sutartis (1994 m.), susitarimas dėl vyriausybinio Lietuvos-Rumunijos komiteto prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo klausimams spręsti sukūrimo (1994 m.), sutartis dėl vizų panaikinimo abiejų valstybių piliečiams, turintiems diplomatinius ir tarnybinius pasus (1995 m.), susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rumunijos Vyriausybės dėl kultūrinio bendradarbiavimo (1995 m.), sutartis dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir pajamų bei kapitalo mokesčių slėpimo prevencijos (pasirašyta 2001 m., ratifikuota 2002 m.), sutartis dėl įslaptintos karinės informacijos apsaugos (pasirašyta 2001 m., ratifikuota 2002 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rumunijos Vyriausybės susitarimas dėl vizų režimo panaikinimo (2004 m.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rumunijos Vyriausybės susitarimas dėl savo piliečių ir užsieniečių priėmimo atgal (readmisijos) (2004 m.) [21]


Švietimo, mokslo, sporto ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į lietuvių kalbą išversta Mihailo Sadoveanu, Panait Istrati, George Cǎlinescu, A. Ştefănescu, Nicolae Brebano, Dumitru Radu Popescu prozos kūrinių. Į rumunų kalbą išversta Jono Avyžiaus, Petro Cvirkos, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Antano Venclovos, Žemaitės kūrinių.[22]

Leidžiamas mokslinis žurnalas pavadinimu „Rumunijos žurnalas Baltijos ir Šiaurės šalių studijoms“ (Revista Română pentru Studii Baltice şi Nordice).[23] Vyksta mainai tarp akademinių institucijų, pvz., VDU ir Tirgovištės Valachijos universiteto.

2015 m. tarp Panevėžio miesto ir Maramurešo apskrities sudaryta partnerystės sutartis.

2019 m. Klaipėdoje buvo pristatyta rumuno fotomenininko paroda.[24]

Lietuvos ir Rumunijos vyrų futbolo rinktinės iki 2021 m. gruodžio yra tarpusavyje sužaidusios 11 rungtynių, iš kurių 10 laimėjo Rumunijos rinktinė, vienerias – Lietuvos rinktinė.

Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Rumunijos siekė 194,62 mln. eurų, o Rumunija buvo 30-ta pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė.[1]

Prekybos balanse vyrauja eksportas iš Lietuvos į Rumuniją.

  • Eksportas sudaro 113,5 mln. eurų; o Rumunija yra 30-as pagal dydį eksporto partneris.
  • Importas sudaro 81,12 mln. eurų; Rumunija yra 31-as pagal dydį importo partneris. Daugiausiai importuojama tabako gaminiai (16%), farmacijos produktai (16%), elektros mašinos, jų dalys (12%), dirbiniai iš geležies arba plieno (11%), plastikai ir jų dirbiniai (10%), mechaniniai įrenginiai, jų dalys (8%), žaislai (8%), mediena ir jos dirbiniai (5%).

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Rumunija yra 41-a (investicijos siekia 4,93 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių investicijų užsienyje dydis Rumunijoje 2020 m. buvo 13,82 mln. eurų (20-a vieta pagal apimtį).[1]

Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai 2016[25] 2020[26] 2021[27] 2022[3]
Rumunijos piliečių skaičius Lietuvoje 311 440 346 369
Lietuvos piliečių skaičius Rumunijoje 142 149 139 162

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąrašas nėra pilnas

Pasiuntiniai Rumunijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rumunijos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai rumunai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trims Rumunijoms piliečiams už nuopelnus yra suteikti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai[29]:

Spėjama, kad tarpukariu Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinu 1932 m. apdovanotas Rumunijos ministras pirmininkas Nicolae Iorgos.[30]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „Rumunija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2021-12-03. Nuoroda tikrinta 2021-11-22. {{cite web}}: Cite has empty unknown parameter: |4= (pagalba)
  2. ↑ Lietuvos valstybės įsitvirtinimas tarptautinėje arenoje 1918–1924 m. (valstybingumas.lt) Archyvuota kopija 2022-01-20 iš Wayback Machine projekto.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  4. ↑ Prisijunk prie bendruomenės (Lietuvos Respublikos Ambasada Rumunijoje ir Bulgarijos Respublikai) Archyvuota kopija 2022-01-20 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ Tarpparlamentinių ryšių su Rumunija grupė (lrs.lt)
  6. ↑ Moldavai ir rumunai. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės[neveikianti nuoroda]
  7. ↑ Miloiu, Silviu, Anghel, Florin, Bukelevičiūtė, Dalia, Alexandriu Ghişsa, Kraujelis, Ramojus, Schipor, Bogdan-Alexandru, The Romanian-Lithuanian relations: diplomatic documents (1919–1944). Tirgovištė: Editura Cetatea de Scaun, 2011. 25-27 p. ISBN 9786065370920
  8. ↑ Miloiu, Silviu, Anghel, Florin, Bukelevičiūtė, Dalia, Alexandriu Ghişsa, Kraujelis, Ramojus, Schipor, Bogdan-Alexandru, The Romanian-Lithuanian relations: diplomatic documents (1919–1944). Tirgovištė: Editura Cetatea de Scaun, 2011. 37 p. ISBN 9786065370920
  9. ↑ Miloiu, Silviu, Anghel, Florin, Bukelevičiūtė, Dalia, Alexandriu Ghişsa, Kraujelis, Ramojus, Schipor, Bogdan-Alexandru, The Romanian-Lithuanian relations: diplomatic documents (1919–1944). Tirgovištė: Editura Cetatea de Scaun, 2011. 46 p. ISBN 9786065370920
  10. ↑ AMAE, fond 71/1920-1944, Lituania, 1927–1939, vol. 4, f. 251.
  11. ↑ AMAE, fond 71/1920-1944, Lituania, 1927–1939, vol. 4, f. 259–260.
  12. ↑ AMAE, fond Cazier 77, Litera H, Nr. 8, 1920, Constantin Hiott
  13. ↑ ANIC, Fond Casa Regală. Mihai. Regenţă, Probleme Externe, vol. 22/1927, vol. 2, f. 64.
  14. ↑ ANIC, Fond Casa Regală. Mihai. Regenţă, Probleme Externe, vol. 22/1927, vol. 2, f. 65.
  15. ↑ LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1585, l. 427.
  16. ↑ LCVA, f. 648, ap. 1, b. 14, l. 333–334.
  17. ↑ LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1663, l. 40-41
  18. ↑ LCVA, f. 383, ap. 3, b. 293, l. 307
  19. ↑ Žalimas, D. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės: Daktaro disertacija. Vilnius, 2001. P. 44.
  20. ↑ Lietuva su Rumunija siekia padidintų NATO pajėgų regione
  21. ↑ Rumunija | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-01-20 iš Wayback Machine projekto.
  22. ↑ Rumunijos literatūra – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  23. ↑ REVISTA ROMÂNĂ PENTRU STUDII BALTICE ŞI NORDICE, THE ROMANIAN JOURNAL FOR BALTIC AND NORDIC STUDIES
  24. ↑ Klaipėdiečiams – gabalėlis Rumunijos
  25. ↑ Migracijos metraštis 2016 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  26. ↑ Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  27. ↑ Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  28. ↑ [1] Archyvuota kopija 2022-01-20 iš Wayback Machine projekto. (Ambasados Rumunijoje inf.)
  29. ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija]
  30. ↑ AMBASADORIUS RUMUNIJOJE SURADO PASKUTINĮ TARPUKARYJE ĮTEIKTĄ VYTAUTO DIDŽIOJO 1-OJO LAIPSNIO ORDINĄ.(Lietuvos Respublikos Ambasada Rumunijoje ir Bulgarijos Respublikai) Archyvuota kopija 2022-01-20 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ž • A • R
Lietuva Lietuvos užsienio politika
Afrika
Alžyras – Angola – Bisau Gvinėja – Beninas – Botsvana – Burkina Fasas – Burundis – CAR – Čadas – Dramblio Kaulo Krantas – Džibutis – Egiptas – Eritrėja – Esvatinis – Etiopija – Gabonas – Gambija – Gana – Gvinėja – Jordanija – Kamerūnas – Kenija – Komorai – Kongo DR – Kongas – Lesotas – Libanas – Liberija – Libija – Madagaskaras – Malavis – Malis – Marokas – Mauricijus – Mauritanija – Mozambikas – Namibija – Nigerija – Nigeris – PAR – Pietų Sudanas – Pusiaujo Gvinėja – Ruanda – San Tomė ir Prinsipė – Seišeliai – Senegalas – Siera Leone – Somalis – Sudanas – Tanzanija – Togas – Tunisas – Uganda – Zambija – Zimbabvė – Žaliasis Kyšulys
Lietuvos herbas
Amerika
Azija
Europa
Okeanija
Tarptautinės sąjungos
Kita
Istorinės šalys
Diplomatinės misijos
Lietuvos užsienio reikalų ministerija
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lietuvos_ir_Rumunijos_santykiai&oldid=7192101"