Minskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Minskas
blrs. Мiнск, rus. Минск
   Coat of arms of Minsk.svg      Flag of Minsk, Belarus.svg   
Miensk - Plac Niezaležnaści.jpg
Nepriklausomybės aikštė (2009 m.)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Minsko sritis Minsko sritis
Rajonas Minsko rajonas
Įkūrimo data 1067
Meras Vladimir Kukharev[1]
Gyventojų (2022) 1 996 553
Plotas 348,85 km²
Tankumas (2022) 5 723 žm./km²
Tinklalapis www.minsk.gov.by
Commons-logo.svg Vikiteka Minskas

Mìnskas [2] (blrs. Мiнск, rus. Минск) – Baltarusijos sostinė ir didžiausias šalies miestas; srities ir rajono centras; miestas-didvyris. Vienuoliktas pagal dydį Europos žemyno miestas. Tai artimiausia nuo Vilniaus užsienio sostinė.

Vaizdas į Minsko senamiestį ir Svisločiaus upę (2015 m.)
Minsko centras (2007 m.)

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minsko centras (2014 m.)
Minsko vaizdas (2007 m.)

Rytų Europos miestas, išsidėstęs prie Svisločės upės (Dniepro baseinas) 280,6 m aukštumoje.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minsko administracinis suskirstymas (2011 m.)

Šiuo metu Minskas suskirstytas į 9 rajonus (šiuose rajonuose išskiriami smulkesni mikrorajonai, bet jie neturi savivaldos):[3]

  1. ██ Centrinis rajonas (blrs. Цэнтральны)

  2. ██ Tarybinis rajonas (blrs. Савецкі)

  3. ██ Gegužės pirmosios rajonas (blrs. Першамайскі)

  4. ██ Partizanų rajonas (blrs. Партызанскі)

  5. ██ Gamyklų rajonas (blrs. Заводскі)

  6. ██ Lenino rajonas (blrs. Ленінскі)

  7. ██ Spalio rajonas (blrs. Кастрычніцкі)

  8. ██ Maskvos rajonas (blrs. Маскоўскі)

  9. ██ Frunzės rajonas (blrs. Фрунзенскі)

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1067 m. žinomas kaip Менеск. Įvairiu metu buvo žinomas ir kaip Меньск, Міньск, iki 1933 m. rusifikacijos Менск,[4] Nuo XIV a. priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, 1793 m. atiteko Rusijos imperijai, buvo Minsko gubernijos ir Minsko apskrities centras.[5]

1918 m. kovo 25 d. tapo nepriklausomybę paskelbusios Baltarusijos sostine, 1919 m. Baltarusijos SSR sostine. Per II pasaulinį karą Minskas buvo visiškai sugriautas. Pokario metais miestas atstatytas. Sovietmečiu buvo mašinų, maisto, chemijos pramonės centras.[6] 1991 m. tapo nepriklausomos Baltarusijos sostine.

Pramonė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išvystyta statybos, metalo apdirbimo, mašinų (БелавтоМАЗ, traktoriai МТЗ, staklių), prietaisų, televizorių, laikrodžių, šaldytuvų pramonė. Taip pat stipri lengvoji, maisto, chemijos, vaistų, poligrafijos pramonė. Gaminamos statybinės medžiagos, baldai.

Transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelis geležinkelio mazgas. XIX a. pabaigoje nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka iš Naujosios Vilnios į Minską.

Nuo 1984 m. veikia Minsko metropolitenas. Yra Nacionalinis Minsko oro uostas. Miestą juosia Minsko žiedinis automobilių kelias.

Švietimas ir kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įsikūrusi Baltarusijos mokslų akademija, 13 aukštųjų mokyklų (tarp jų – Baltarusijos valstybinis universitetas, konservatorija ir kt.), 7 teatrai (žymiausias – operos ir baleto), 12 muziejų (Didžiojo Tėvynės karo, senovės baltarusių meno, liaudies architektūros ir buities, dailės), Minsko zoologijos sodas.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išlikę vyriausybės rūmai (1930–1933 m.), sporto rūmai (1966 m.), vandens sporto kompleksas (1965–1969 m.).

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Futbolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Motobolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minske lietuvių įsikūrė dar XIV–XV a. XIX a. pabaigoje veikė Lietuvos darbininkų sąjungos skyrius.[9]

Per Pirmąjį pasaulinį karą Minske veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, kunigo Vincento Borisevičiaus įkurtas Lietuvių moksleivių šelpimo būrelis. 1917 m. mieste vyko Vakarų fronto lietuvių kareivių II suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 6000 lietuvių karių. Minske buvo leidžiami bolševikinės krypties lietuviški laikraščiai, knygos. 19281937 m. Minsko radijas kartą per savaitę transliavo laidas lietuvių kalba.[10]

Po SSRS žlugimo, 1992 m. tarp Lietuvos ir Baltarusijos atkurti diplomatiniai santykiai. Dabar Minsko centre veikia Lietuvos ambasada. 1994 m. Minske įkurta Baltarusijos lietuvių bendruomenė, 1996 m. – sekmadieninė lietuvių mokykla. 2000 m. mieste įsteigtas Baltarusijos lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centras.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Reception hours and opening hours“. Minsk city executive committee. Suarchyvuotas originalas 2020-09-11. Nuoroda tikrinta 2020-12-10. 
  2. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  3. Minsko miesto rajonai. Mashke.org (tikrinta 2023-01-06).
  4. 69 гадоў таму Менск стаў Мінскам Archyvuota kopija 2009-06-03 iš Wayback Machine projekto. (gudų k.)
  5. Mińsk. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 453 psl. (lenk.)
  6. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 282
  7. „2011 m. atvirasis Baltarusijos motobolo čempionatas“. Suarchyvuotas originalas 2010-06-23. Nuoroda tikrinta Kovo 4, 2012. 
  8. „2010m. atvirojo Baltarusijos motobolo čempionato varžybų tvarkaraštis - motobolas“. Archived from the original on 2010-06-23. Nuoroda tikrinta 2012-03-04. 
  9. Minskas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 360
  10. http://193.219.47.10/mokslo-lietuva/node/2552[neveikianti nuoroda]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]