Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos ir Vatikano santykiai)
Jump to navigation Jump to search
Flag of Lithuania.svg
LietuvosŠventojo Sosto santykiai
Flag of Vatican.svg
 Pagrindinės datos:
 De jure pripažinimas iš Šv. Sosto pusės: 1922 m. lapkričio 10 d.
 • Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas: 1926 m. balandžio 4 d.
 • Pasirašytas konkordatas: 1927 m. rugsėjo 27 d.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugsėjo 30 d.

Lietuvos–Šventojo Sosto santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto (Vatikano).

1919 m. paskirtas pirmasis atkurtos Lietuvos atstovas prie Apaštalų Sosto, o pats Apaštalų Sostas Lietuvą de jure pripažino 1922 m. lapkričio 10 d. 1927 m. buvo pasirašytas Lietuvos ir Apaštalų Sosto konkordatas.

Dar kartą Šventasis Sostas atkurtos Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 30 d., o diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugsėjo 30 d.

Šventasis Sostas visą 1940–1941 m. ir 1944–1990 nepripažino sovietinės okupacijos[1] ir buvo viena iš nedaugelio valstybių, kuriose Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė be pertraukos veikė visus metus nuo pat valstybės įkūrimo po Pirmojo pasaulinio karo.

Lietuvai atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Lietuvos Respublikos Ambasadoje prie Šventojo Sosto Romoje, o Vatikanui – apaštališkasis nuncijus, reziduojantis apaštalinėje nunciatūroje Vilniuje.

Pasirašytos dvišalės sutartys: sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų (2001 m.), sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados (2000 m.), sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje (2000 m.) ir sutartis dėl kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo (2012 m.)[2]

Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Šventuoju Sostu grupė (dabartinė pirmininkė – Vilija Aleknaitė Abramikienė (TS-LKD)[3].

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji kontaktai ankstyvuoju laikotarpiu ir LDK laikais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Santykiai tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto pirmaisiais LDK egzistavimo šimtmečiais buvo sudėtingi. Dar nuo XIII a. su popiežių palaiminimu buvo rengiami kryžiaus žygiai į Lietuvą. Tik 1403 m., prašomas Jogailos ir Vytauto, popiežius Bonifacas IX išleido bulę, draudžiančią kryžiuočiams puldinėti Lietuvą.

Vilniaus vyskupija įsteigta Lietuvos krikšto metu 1387 m. vasario 17 d. ir po metų patvirtinta popiežiaus Urbono VI.

Santykiai ATR laikais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis apaštališkasis nuncijus po Liublino unijos buvo Vinčenzas Lauras. Žemiau pateikiami visi iki 1795 m. paskirti Šventojo Sosto nuncijai:

1586 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Jurgis Radvila tapo pirmuoju lietuviu kardinolu.

Santykiai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1795 m. Vilniaus vyskupija panaikinta, daliai jos teritorijos atitenkus Rusijai, daliai – Prūsijai). 1798 m. atkurta kaip Mogiliovo arkivyskupijai, tuo tarpu Knišino, Augustavo, Alytaus ir Simno dekanatai priskirti naujai įsteigtai Vygrių vyskupijai, Radaškonių ir Babruisko dekanatai ir dalis Polocko bei Minsko dekanatų – Minsko vyskupijai. 1849 m. Kauno, Panevėžio, Utenos, Ukmergės, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalos dekanatai priskirti Žemaičių vyskupijai, Naugarduko dekanatas – Minsko vyskupijai, o Vilniaus vyskupijai grąžinti Radaškonių, Sokolkos, Bielsko dekanatai ir dalis Polocko dekanato. 1869 m. prie Vilniaus arkivyskupijos be Apaštalų Sosto leidimo prijungta Minsko vyskupija. 1882 m. Katalikų Bažnyčia patvirtino Vilniaus vyskupijos pavaldumą Mogiliovo arkivyskupijai. Rusijos imperijos valdžia uždraudė vyskupijai palaikyti ryšius su Apaštalų Sostu.

Santykiai 1918–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors Lietuvoje daugumą gyventojų sudarė katalikai, o valstybinė religija buvo katalikų, santykiai su Vatikanu per visą tarpukarį nebuvo šilti. Dar 1919 m. buvo paskirtas pirmasis atkurtos Lietuvos atstovas prie Apaštalų Sosto. Juo tapo kunigas Jurgis Narjauskas. Apaštalų Sostas Lietuvą de jure pripažino 1922 m. lapkričio 10 d., tačiau nebuvo linkęs steigti atskiros prefektūros Lietuvai (Lietuva dalinosi prefektūrą su Lenkija, o su pastarąja tuo metu nebuvo užmegzta diplomatinių santykių). 1923 m. pradėtos derybos tarp Lietuvos ir Apaštališkojo sosto. 1925 m., po Apaštališkojo Sosto konkordato su Lenkija, kuriuo Lenkijai pripažintas Vilnius, buvo iškulti apaštališkojo vizitatoriaus Antonijaus Zekini langai.[4]

1926 m. balandžio 4 d., per šv. Velykas, Pijus XI paskelbė bulę Lithuanorum Gente, pagal kurią buvo įkurta savarankiška Kauno arkivyskupija su keturiomis vyskupijomis: Telšių, Kaišiadorių, Panevėžio ir Vilkaviškio.[4] Tokiu būdu Lietuvos bažnytinė organizacija tapo tiesiogiai subordinuojama Romos Kurijai.

Nauja diplomatinė krizė susiklostė, kuomet socialisto liaudininko Mykolo Sleževičiaus sudaryta vyriausybė atsisakė pripažinti Lietuvos bažnytinę provinciją be Vilniaus ir neįsileido į Lietuvą naujo popiežiaus internuncijaus, arkivyskupo Lorenco Skiopos.[4] Santykiai ėmė taisytis po 1926 m. perversmo į valdžią atėjus tautininkams ir (laikinai) krikdemams. Dar 1927 m. sausį naujosios vyriausybės iniciatyva Jurgis Matulaitis ėmėsi rengti konkordato projektą, kurio pabaigti nespėjo. Lietuvos ir Vatikano konkordatą 1927 m. rugsėjo 27 d. Vatikane pasirašė Pijus XI ir Lietuvą atstovavęs profesorius Augustinas Voldemaras.[4] Vis dėlto, pasirašius konkordatą, santykiai toliau buvo šalti dėl naujos vyriausybės religinės politikos, pasižymėjusios kai kurių religinių organizacijų, ypač Katalikų veikimo centro, veiklos varžymu. Lietuva nuolat sulaukdavo aštrios kritikos iš nuncijaus Rikardo Bartolonio. Konfliktai tarp Vatikano pasiuntinio Lietuvoje ir valdžios lėmė pirmojo išsiuntimą iš Lietuvos, paskelbimą persona non grata 1931 m. pavasarį.[4] Apaštališkasis nuncijus tebuvo paskirtas 1940 m. vasario mėnesį.

Per visą tarpukario laikotarpį Lietuva neturėjo nė vieno kardinolo.

Santykiai Lietuvos okupacijos metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors po sovietinės agresijos, Paleckio marionetinės Lietuvos vyriausybės sprendimu, 1940 m. birželio pabaigoje buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu ir uždaryta nunciatūra, Lietuvos atstovo vardas nebuvo išbrauktas iš akredituotų prie Šventojo Sosto diplomatinių atstovų sąrašo.[5] JAV prezidento specialusis atstovas prie Šventojo Sosto Myronas C. Tayloras ataskaitoje prezidentui apie 1942 m. rugsėjo 12–spalio 14 d. apsilankymą Vatikane ir Didžiojoje Britanijoje rašė, jog tuometis Šventojo Sosto valstybės sekretorius išreiškė Šventojo Sosto nuogąstavimus dėl galimos Lietuvos sovietinės reokupacijos, buvo įteiktas buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio laiškas.[6]

Vyskupo Petro Bučio ir Lietuvos ministro prie Šventojo Sosto Stasio Girdvainio iniciatyva, Vatikano radijas 1940 m. lapkričio mėnesį pradėjo transliuoti laidas lietuvių kalba iš pradžių du kartus, vėliau – keturis kartus per savaitę, kol transliacijos nutrūko 1941 m.[7] 1946 m. transliacijos buvo atnaujintos. Įkūrus pogrindinę Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, jos tekstai taip pat būdavo skaitomi per Vatikano radiją.

Popiežiumi išrinkus Joną Paulių II iš Vatikano pontifiko pasigirsdavo daugiau kritinių komentarų SSRS adresu. Istorikai pripažįsta Jono Pauliaus II vaidmenį kovojant su Lenkijos komunistiniu režimu[8], taigi ir su TSRS, kuriai buvo pavaldus režimas. Lenkijoje užgimus Solidarumo judėjimui ne kartą reiškė jam palaikymą, o SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui buvo nusiuntęs laišką, kuriame raginama nesikišti į kitų valstybių (Lenkijos) vidaus reikalus. Kardinolo Audrio Juozo Bačkio teigimu, savo 1980 m. kalboje UNESCO popiežius užsiminė, kad Europoje yra tautų, kurios turi didelį istorinį ir kultūrinį suverenumą, bet neturi politinio, turėdamas omenyje Lenkiją ir Baltijos šalis.[9]

Lietuvoje prasidėjus Atgimimui 1988 m. gegužės 29 d. tuometės Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Vincentas Sladkevičius Jono Pauliaus II pakeltas kardinolu, kuris šiose pareigose išbuvo iki mirties 2000 m.

Santykiai po 1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jonas Paulius II laiko šv. Mišias Kryžių kalne vizito Lietuvoje metu.

Šventasis Sostas atkurtos Lietuvos nepriklausomybę de jure pripažino 1991 m. rugpjūčio 30 d., o diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugsėjo 30 d.

1993 m. rugsėjo 4-rugsėjo 8 dienomis vyko Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje. Tai buvo pirmasis kartas, kai Lietuvoje lankėsi popiežius. Popiežius lankėsi Vilniuje, kur susitiko su šalies vadovais, Lietuvos vyskupais ir kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, Lietuvos kultūros ir mokslo darbuotojais, Lietuvos lenkų bendruomenės atstovais. Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias Kauno santakoje, kryžių kalne, Šiluvoje, meldėsi prie Aušros vartų, Antakalnio kapinėse aplankė Sausio 13-osios ir Medininkų aukų kapus, Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadione susitiko su jaunimu. Pamokslus sakė lietuviškai.[10]

2018 m. rugsėjo 22-25 dienomis Lietuvoje lankėsi ir Popiežius Pranciškus. Vizito metu jis susitiko su prezidente Dalia Grybauskaite, aplankė Aušros vartus, sustojo prie palaimintojo Kun. Mykolo Sapočkos hospiso, kur laimino sunkiai sergančius ligonius, susitiko su jaunimu Katedros aikštėje. Antrąją vizito dieną pradėjęs šv. Mišiomis Kauno Santakoje, vėliau Kauno arkikatedroje bendravo su kunigais ir vienuoliais. Grįžęs į Vilnių meldėsi buvusio Vilniaus geto vietoje, tuomet aplankė Okupacijų ir laisvės kovų muziejų buvusiuose KGB rūmuose.[11]

2001 m. kardinolu pakeltas Audrys Bačkis, 2019 m. – Sigitas Tamkevičius. Tokiu būdu Lietuva turi du kardinolus, daugiausiai per visą šalies istoriją.

Dauguma Lietuvos vadovų po 1990 m. yra susitikę su popiežiais – Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė (septynis kartus[12]), Gitanas Nausėda.

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Vatikanui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos ordinų kavalieriai Vatikano piliečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keturi Vatikano piliečiai yra apdovanoti Lietuvos valstybiniais apdovanojimais.[26]

  • Justo Mullor García (1997 m. gegužės 21 d. apdovanotas LDK Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi)
  • Pedro López Quintana (2019 m. vasario 14 d. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
  • Pietro Parolin (2019 m. gegužės 6 d. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi)
  • Jean Louis Tauran (2003 m. vasario 28 d. apdovanotas LDK Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kraujelis, Ramojus (2008). Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. p. 204. 
  2. [Šventasis sostas | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt)]
  3. Tarpparlamentinių ryšių su Šventuoju Sostu grupė (lrs.lt)
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 Dužusiais langais nužymėti Lietuvos ir Vatikano santykiai: ką Lietuvoje veikė būsimasis popiežius – DELFI
  5. Kraujelis, Ramojus (2008). Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. p. 107. 
  6. Kraujelis, Ramojus (2008). Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. p. 108. 
  7. Kraujelis, Ramojus (2008). Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. p. 160. 
  8. [http://www.veidas.lt/jonas-paulius-ii-%E2%80%93-didysis-zmoniu-popiezius Jonas Paulius II – Didysis žmonių popiežius (Veidas)
  9. Popiežius Jonas Paulius II: Lietuvos užtarėjas kovoje už nepriklausomybę
  10. Jonas Paulius II Lietuvoje: Kristus nori, kad jūs būtumėte laimingi (bernardinai.lt)
  11. Popiežiaus vizito statistika: pinigai, dalyviai, savanoriai ir obuoliai jiems (15min.lt)
  12. 7 Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimai su popiežiumi Pranciškumi (bernadrinai.lt)
  13. Acta Apostolicae Sedis (PDF) XIV. 1922. p. 594. Nuoroda tikrinta 2021 m. gruodžio 10 d. 
  14. Acta Apostolicae Sedis (PDF) XIX. 1927. p. 164. Nuoroda tikrinta 2021 m. gruodžio 10 d. 
  15. Acta Apostolicae Sedis (PDF). XXXII. 1940. p. 214. Nuoroda tikrinta 2021 m. gruodžio 10 d. 
  16. Dunn, Dennis J. (1973). „Stalinism and the Catholic Church during the Era of World War II“. The Catholic Historical Review 59 (3): 404–28, esp. 410. JSTOR 25019367. 
  17. "Rinunce e Nomine, 19.05.2001" (it). Pranešimas spaudai. 2001 m. gegužės 19 d. http://press.vatican.va/content/salastampa/it/bollettino/pubblico/2001/05/19/0287/00822.html. Prieigos data 2021 m. gruodžio 10 d. 
  18. "Rinunce e Nomine, 25.10.2001" (it). Pranešimas spaudai. 25 October 2001. http://press.vatican.va/content/salastampa/it/bollettino/pubblico/2001/10/25/0586/01718.html. Prieigos data 2021 m. gruodžio 10 d. 
  19. "Rinunce e Nomine, 14.01.2009" (it). Pranešimas spaudai. 2009 m. sausio 14 d. http://press.vatican.va/content/salastampa/it/bollettino/pubblico/2009/01/14/0024/00069.html. Prieigos data 2021 m. gruodžio 10 d. 
  20. "Rinunce e Nomine, 14.03.2009" (it). Pranešimas spaudai. 2009 m. kovo 14 d. http://press.vatican.va/content/salastampa/it/bollettino/pubblico/2009/03/14/0163/00397.html. Prieigos data 2021 m. gruodžio 10 d. 
  21. "Rinunce e Nomine, 18.12.2013" (it). Pranešimas spaudai. 2013 m. gruodžio 18 d. http://press.vatican.va/content/salastampa/it/bollettino/pubblico/2013/12/18/0851/01916.html. Prieigos data 2021 m. gruodžio 10 d. 
  22. "Rinunce e Nomine, 08.03.2014" (it). Pranešimas spaudai. 2014 m. kovo 8 d. http://press.vatican.va/content/salastampa/it/bollettino/pubblico/2014/03/08/0170/00358.html. Prieigos data 2021 m. gruodžio 10 d. 
  23. "Rinunce e Nomine, 04.03.2019" (it). Pranešimas spaudai. 2019 m. kovo 4 d. http://press.vatican.va/content/salastampa/it/bollettino/pubblico/2019/03/04/0186/00377.html. Prieigos data 2021 m. gruodžio 10 d. 
  24. "Resignations and Appointments, 15.06.2019". Pranešimas spaudai. 2019 m. birželio 15 d. http://press.vatican.va/content/salastampa/en/bollettino/pubblico/2019/06/15/190615d.html. Prieigos data 2021 m. gruodžio 10 d. 
  25. [1] (Ambasados Vatikane inf.)
  26. Apdovanotų asmenų duomenų bazė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]