Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti – labdaros organizacija, veikusi 19141918 m., įsteigta Lietuvių politikos centro veikėjų iniciatyva.

Steigimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliais Lietuvoje iš pradžių rūpinosi 1914 m. rugpjūčio 11 d. įkurtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurį sudarė V. Landsbergienė (pirmininkė), Andrius Bulota, Juozas Bakšys, Donatas Malinauskas, Vladas Jezukevičiaus, Felicija Bortkevičienė, Juozapas Kukta, Emilija Vileišienė ir kt. 1914 m. gruodžio mėn. pradžioje komitetas globojo daugiau kaip 1000 pabėgėlių. Daugėjant pabėgėlių vietoje laikinojo komiteto 1914 m. rugsėjo 27 d. įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1914 m. lapkričio 27 d. įregistruoti draugijos įstatai, 1914 m. gruodžio 4 d. išrinktas Centro komitetas.

1915 m. liepos mėn. pabėgėlių šalpa rūpinosi 122 skyriai, turintys 1629 narius, CK darbą organizavo pirmininkas Rusijos Valstybės Dūmos narys Martynas Yčas, vicepirmininkai Antanas Smetona, sekretorius Stasys Šilingas, iždininkas Jonas Kymantas, kun. Juozapas Kukta ir dar 14 narių. Lėšų komitetui skirdavo 1914 m. pab. Petrograde įkurtas Centrinis caraitės Tatjanos komitetas pabėgėliams šelpti. Šio komiteto narys buvo ir Martynas Yčas, jo skyrius veikė ir Vilniuje. Iš pradžių gauta 10 000 rb, nuo 1915 m. pavasario M. Yčo rūpesčiu – 50 000 rb per mėnesį. Be to, Lietuvos katalikų ir evangelikų bažnyčiose surinkta apie 29 000 rb, lėšos rinktos Rusijoje, JAV.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1915 m. rugsėjo mėn. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą plėtojo Lietuvoje, centras buvo Vilniuje. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti steigė ir išlaikė bendrabučius pabėgėliams (vien Vilniuje jų veikė 47), maitinimo punktus. 1915 m. rugsėjo mėn. vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių susidarė du draugijos centrai – Vilniuje (vadovas Antanas Smetona) ir Petrograde, nuo 1917 m. – Voroneže. Šio CK pirmininkas Martynas Yčas, vicepirmininkai Petras Leonas, kun. Julijonas Jasienskis. Vokiečių okupacinės administracijos varžomas Vilniaus komitetas Lietuvoje rūpinosi pabėgėlių šalpa, gynė gyventojus nuo okupacinės valdžios. Sekretoriumi vietoje į Rusiją pasitraukusio S. Šilingo išrinktas kun. Povilas Dogelis. Vėliau aštuoni šio Komiteto nariai – Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Jokūbas Šernas išrinkti į Lietuvos Tarybą.

Draugija daugiau galimybių padėti pabėgėliams turėjo Rusijoje. Čia 1916 m. pradžioje veikė daugiau kaip 80, vėliau 254 Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriai (vietiniai komitetai). Jie steigė vaikų ir senelių globos įstaigas, mokyklas, kurių 1917 m. buvo daugiau kaip 250, jose mokėsi daugiau kaip 7000 vaikų, kūrė amatų mokyklas, dirbtuves. 1915 m. rudenį draugija M. Yčo vardu Voroneže atidarė dvi, berniukų ir mergaičių gimnazijas, suorganizavo pedagoginius buhalterijos kursus, lietuvių mokytojų institutą (vadovas Martynas Yčas), rėmė iš Lietuvos atkeltus „Saulės“ mokytojų kursus, išlaikė bendrojo lavinimo kursus (nuo 1917 m. rugsėjo mėn. – Voronežo lietuvių gimnazija). Tambove įsteigta „Žiburio“ mergaičių progimnazija, vėliau gimnazija. Draugija šelpė Maskvos, Petrogrado, Odesos, Kijevo ir kt. universitetų bei aukštųjų mokyklų studentus lietuvius. 1916 m. pr. draugija šelpė apie 114 000, vėliau daugiau kaip 200 000 pabėgėlių, rūpinosi į Rusiją ištremtais karo pradžioje Rusijos imperijos kariuomenės okupuotos Mažosios Lietuvos gyventojais lietuviais. Draugijos įsteigta spaustuvė spausdino lietuviškus laikraščius, knygas, vadovėlius.

Draugijos veikloje dalyvavo taip pat ir Augustinas Janulaitis, Petras Klimas, Pranas Mašiotas, Kazimieras Olšauskas, Antanas Purėnas, Jurgis Šaulys, Kazys Šalkauskis, Antanas Vileišis, Petras Vileišis, Stasys Naginskas. 1917 m. daugelis jų įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbą: organizavo Lietuvių konferenciją, veikė Lietuvos Taryboje, gynė Lietuvos reikalus įvairiose konferencijose užsienyje. Po 1917 m. Spalio perversmo apkaltinę priešiška veikla bolševikai draugijos Rusijos centrą uždarė, turtą konfiskavo, o CK pirmininką M. Yčą 2 mėn. kalino. 1915 m. rugpjūčio mėn. – 1918 m. vasario mėn. Petrograde, nuo 1917 m. Voroneže draugija leido laikraštį „Lietuvių balsas“.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 158 psl.