Kerzono linija
Kerzono linija – pasiūlyta demarkacijos linija tarp Antrosios Lenkijos Respublikos ir Sovietų Rusijos – dviejų valstybių, susiformavusių po Pirmojo pasaulinio karo.
Lenkijos–sovietų karo metu buvo pasiūlytos dvi linijos: 1919 m. gruodžio 8 d. linija, kurią rekomendavo Paryžiaus taikos konferencijos komitetas ir 1920 m. liepos 10 d. linija, kurią nustatė Antantės aukščiausioji taryba Spa konferencijoje.[1] Matydama, kad karas vystosi jos nenaudai, Lenkija sutiko su antrąja linija, tikėdamasi gauti Vakarų valstybių paramą kovoje su bolševikais.[1] Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras George Curzon (Džordžas Kerzonas) dalyvavo derybose ir notoje, išsiųstoje Sovietų Rusijos vyriausybei, pareikalavo sustabdyti Raudonosios armijos puolimą.[1] Sovietų vadovybė nepaisė šios linijos ir tęsė puolimą, kol buvo sustabdyta Juzefo Pilsudskio kariuomenės.[2] 1920 m. rugsėjo mėnesį diplomatai nusprendė remtis pirmąja (gruodžio 8 d.) linija, tačiau istoriografijoje abi linijos vadintos Kerzono linija.[2]
Gruodžio 8 d. linija ėjo nuo, apytiksliai, Vištyčio ežero (atkirsdama dalį buvusios Suvalkų gubernijos), palei Suvalkus, Seinus ir Punską (kurie buvo laikomi Lenkijos dalimi) Gardino kryptimi ir toliau tęsėsi į pietus link rytinės Galicijos sienos.[3]
1921 m. Rygos taikos sutartyje, nustatyta Lenkijos siena ėjo apytiksliai 250 km ryčiau, negu Kerzono linija ir apėmė vakarines Ukrainos ir Baltarusijos dalis.[4][5]
1939 m. rugsėjo mėn. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjunga, susitarusi su Vokietija, surengė invaziją į Lenkiją ir okupavo rytines Lenkijos teritorijas. Sovietų vyriausybė Jaltos konferencijoje nurodė, kad Sovietų Sąjungos ir Lenkijos linija eis greta Kerzono linijos. 1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje buvo pasirašyta sutartis tarp Sovietų Sąjungos ir komunistinės Lenkijos vyriausybės, nustačiusi SSRS–Lenkijos sieną, kuri daugiausia atitiko Kerzono liniją. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, Kerzono linija tapo rytine Lenkijos siena su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 Senn 1992, p. 19.
- 1 2 Senn 1992, p. 20.
- ↑ Dennis P. Hupchick (1995). Conflict and chaos in Eastern Europe. Palgrave Macmillan. p. 210. ISBN 978-0-312-12116-7.
- ↑ Michael Graham Fry; Erik Goldstein; Richard Langhorne (2004). Guide to International Relations and Diplomacy. Continuum International Publishing Group. p. 203. ISBN 978-0-8264-7301-1.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Laurinavičius, Česlovas (2019). „The Lithuania Buffer Problem of 1920“. Lithuanian Historical Studies. 23 (1): 59–83. doi:10.30965/25386565-02301003.
- Senn, Alfred Erich (1992-12-28). „As far as the name "Curzon's line" concerns“ [Dėl pavadinimo „Kerzono linija“]. Lietuvos istorijos studijos (1). Vilniaus universitetas: 19–20. doi:10.15388/LIS.1992.37514.