Juozas Gabrys-Paršaitis
Šis straipsnis apie Juozą Gabrį-Paršaitį. Apie Juozą Gabrį skaitykite straipsnyje Juozas Gabrys.
| Juozas Gabrys-Paršaitis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1880 m. vasario 22 d. Garliava
|
| Mirė | 1951 m. liepos 26 d. (71 metai) La Šo, Vo kantonas, Šveicarija
|
| Veikla | Lietuvos teisininkas, žurnalistas, redaktorius, visuomenės veikėjas, lietuvių literatūros istorikas |
| Partija | Lietuvos demokratų partija |
| Alma mater | 1907 m. Odesos universitetas |
 Vikiteka |
Juozas Gabrys-Paršaitis |
Juozas Gabrys-Paršaitis (Grafas de Garliava; 1880 m. vasario 22 d. Garliava – 1951 m. liepos 26 d. La Šo, Vo kantonas, Šveicarija) – Lietuvos teisininkas, žurnalistas, redaktorius, visuomenės veikėjas, lietuvių literatūros istorikas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1887–1889 m. mokėsi Garliavos pradžios mokykloje, 1890–1899 m. Marijampolės gimnazijoje, 1907 m. baigė Odesos universiteto Teisės fakultetą. 1907–1911 m. studijavo literatūrą Sorbonoje.
Dar gimnazijoje 1896 m. suorganizavo slaptą mokinių būrelį, kuris platino „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“ ir kitus iš Tilžės gabenamus raštus. Būrelis palaikė ryšius su Veiverių mokytojų seminarija ir Seinų kunigų seminarija, kur veikė panašūs būreliai. 1889 m. būrelį susekė rusų žandarai, pas mokytoją J. Jasaitį kratos metu radus J. Gabrio slaptaraščiu rašytus laiškus, J. Gabrys suimtas, pašalintas iš 8-osios gimnazijos klasės be teisės sugrįžti ir pasodintas į Kalvarijos kalėjimą, po 6 mėn. 3 metams ištremtas į Rusiją. Pasirinkęs Odesą 1903 m. ten išlaikė abitūros egzaminus ir įstojo į universitetą.
1900 m. prisidėjo prie Lietuvių skyriaus organizavimo Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Prasidėjus 1905-1907 m. revoliucijai buvo metęs mokslus, grįžo į Lietuvą, įstojo į Lietuvos demokratų partiją, už energiją ir veiklumą išrinktas LDP centro komiteto nariu. Partijos pavedimu – Lietuvių mokytojų ir Lietuvių valstiečių sąjungų organizatorius ir veikėjas. Spalio mėn. suorganizavęs ginkluotą būrį, Suvalkijoje uždarinėjo rusiškas mokyklas, vaikė rusų policiją. Ties Žiūkais–Gudeliais ant Šešupės kranto susidūręs su trigubai stipresniu rusų policijos būriu mūšyje sunkiai sužeistas į galvą ir dešiniąją ranką. Nuo žandarų jį išgelbėjo ūkininkai Strimaitis ir broliai Baltūsiai, vėliau 10 metų ištremti į Sibirą.[1]
Pagijęs nuo žaizdų kurį laiką laikraščio „Ūkininkas“ faktinis redaktorius. 1905 m. pabaigoje prisidėjo prie Didžiojo Vilniaus seimo organizavimo, Seimo posėdžio sekretorius, jo nutarimų vienas redaktorių ir platintojų. Paieškomas rusų policijos pasitraukė į Paryžių, vėliau į Šveicariją, kur įstojo į Lozanos universiteto teisės fakultetą. 1906 m. išvaikius Pirmąją Rusijos imperijos Valstybės Dūmą buvo grįžęs į Lietuvą ręsti revoliucinio darbo, bet, neradęs palankių sąlygų išvyko į Odesą atsiimti dokumentų, kad galėtų mokslus tęsti užsienyje. Gavęs lietuvių kilmės generolo užtarimą, 1907 m. baigė universitetą pirmojo laipsnio diplomu.
Negalėdamas grįžti į Lietuvą, kur buvo paieškomas policijos, 1907 m. apsigyveno Paryžiuje, Sorbonoje studijavo literatūrą, istoriją, Teisės mokykloje – ekonominius ir socialinius mokslus.
1911 m. vasario mėn. Paryžiuje įkūrė Amerikos lietuvių finansuojamą Lietuvių informacijos biurą ir jam vadovavo. 1911 m. liepos mėn. Londone Pavergtų tautų suvažiavime kaip Lietuvos atstovas įteikė memorandumą, skaitė paskaitas apie Lietuvos praeitį. Norėdamas imponuoti prancūzų aukštuomenei, ėmė vadintis grafu de Garliava. Nuo 1912 m. dalyvavo Paryžiuje įkuriant tautų lygą (Union des Nationalités), buvo jos sekretorius. Pateikė medžiagą apie Lietuvą šios organizacijos leidiniui „Les Annales des Nationalités“, kuri išleista 1913 m. ir 1915–1918 m.
1914 m. birželio mėnesį JAV su kunigu M. Gustaičiu rinko lėšas Informacijos biurui, rugsėjo mėn. Čikagoje dalyvavo visuotiniame lietuvių seime, kur buvo įsteigtas Tautos fondas ir Lietuvių tautos taryba. Grįžęs į Paryžių, surinktomis lėšomis prancūzų ir anglų kalba išleido laikraštį „Pro Lituania“.
1915 m. Lietuvą užėmus vokiečiams, persikėlė į Šveicariją. Pirmojo pasaulinio karo metais per 15 spaudos agentūrų platino informaciją apie Lietuvą, leido biuletenius (metraščius) „Pro Lituania“ (1915–1918 m., anglų ir prancūzų kalba) ir „Litauen“ (1915 m., vokiečių kalba). [2]1916 m. birželio 27-29 jo iniciatyva Pavergtų tautų III kongrese Lozanoje pirmą kartą tarptautiniu mastu lietuviai paskelbė pareiškimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Lozanos lietuvių Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios konferencijų dalyvis. 1916–1917 m. Šveicarijos lietuvių Tautos tarybos pirmininkas bei organizacijos „Lituania“ vicepirmininkas.
Parašė darbų, propaguojančių Lietuvą ir jos reikalus. Dėl jo veiklos ir darbų Europos visuomenė pradėjo skirti lietuvių tautą nuo lenkų. Įtarimai, kad bendradarbiavo su Vokietijos ir Prancūzijos žvalgybomis, blogino jo santykius su Lietuvos Taryba. 1917 m. lapkričio mėn. Lietuvių konferencijoje Berne jo veikla buvo apribota. 1925–1926 m. Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje, vėliau gyveno Šveicarijoje. 1946–1948 m. fiktyvių organizacijų „Lietuvos gelbėjimo komiteto“ ir „Baltų komiteto“ leidinių – „Tautos sargyba“ bei „Messager Balte“ leidėjas, juose kritikavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir S. Lozoraičio veiklą. 1949 m. visuomeninę veiklą nutraukė.
Pasirašinėjo Inorodetz, Kareivio, C. Rivo slapyvardžiais.[3] Lietuvių spaudoje bendradarbiavo nuo 1905 m. kaip leidinių „Varpas“ ir „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“ ir „Lietuvos ūkininkas“, „Vienybė Lietuvninkų“ ir „Lietuva“ (JAV) bendradarbis. 1911–1913 m. rašė „Viltyje“. 1927–1935 m. nuolatinis „Ryto“ korespondentas Kaune ir Ženevoje prie Tautų Sąjungos.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvos valsčius ir jo ydos, 1905 m.
- Lietuvos aprašymas, 1905 m.
- Lietuvos kalbamokslis, 1906 m., antra laida – Lietuvių kalbos vadovėlis, 1912 m.;
- Lietuvių literatūros chrestomatija, 1908 m.;
- Vincas Kudirka. Raštai, parengė ir išleido, 6 t. 1909 m.;
- Vincas Kudirka, biografinė apybraiža, 1910 m.;
- Lietuvos geografija, 1910 m.;
- Vytauto ir lietuvių veikmė ties Griunvaldu (1410 m.), istorinė studija su paveikslais, 1911 m.
- Lietuvos istorija, 1912 m., 1915 m.;
- Lietuvių literatūros apžvalga, I–II t., 1913 m.;
- Antanas Strazdas. Raštai, parengė ir išleido, 1914 m.;
- Vokiečių okupacija Lietuvoje (Occupation Allemande en Lituanie), 1917 m.;
- Lietuva vokiečių priespaudoje 1915–1918 (La Lituanie sous le joug Allemand 1915–1918), 1918 m. 2 leid. 1919 m.;
- Į Lietuvos nepriklausomybę (Vers l’indépendance Lituanienne), atsiminimai, 1920 m.;
- Tautos sargyboje, atsiminimai, 3 t. rankraštis, parašyta po 1920 m.;
- Lietuvių literatūros apžvalga, 2 d. 1913–1916 m., 2 leid. 1924 m.;
- Lietuvių ir hetitų kalbų giminystė ir priešistorė (Parenté des langues hittite et lituanienne), 1944 m.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Alfonsas Eidintas. Slaptasis lietuvių diplomatas: Istorinis detektyvas, Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1992 m., 328 psl.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p. 311.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 140 psl.
- ↑ Juozas Skirius. Juozas Gabrys-Paršaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 313 psl.