Narten esamasis laikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Narten esamasis laikas – indoeuropiečių prokalbės veiksmažodžio kaitybos klasė, tokį pavadinimą gavusi indoiranistės Johanos Narten garbei, ji nustatė egzistavus šią veiksmažodžių klasę 1968 m.[1] Šiems veiksmažodžiams būdingas kirtis šaknyje visuose asmenyse ir skaičiuose.

Narten ypatybėmis pasižyminčios šaknys visada yra kirčiuotos, veikiamosios rūšies vienaskaitoje turi pailgintąjį laipsnį R(ḗ) ir pamatinį R(é) kitose veikiamosios, taip pat ir vidurinės rūšies formose. Tokių akrostatiškai kirčiuojamų šaknų pavyzdžiai:

  • *h₁ḗd- ~ *h₁éd- 'valgyti'
  • *h₁ḗh₂gʷʰ- ~ *h₁éh₂gʷʰ- 'gerti'
  • *ḱḗHs- ~ *ḱéHs- 'mokyti'
  • *dḗHḱ- ~ *déHḱ- 'gerbti'
  • *wḗḱ- ~ *wéḱ- 'prašyti, reikalauti'
  • *wḗh₂- ~ *wéh₂- 'sukti'
Narten esamasis laikas, ide. šaknis *stew- 'girti; skelbti'[2]
skaičius, asmuo, rūšis sanskritas senoji graikų kalba ide. šaknies forma
vns. III a., veik. r. stáuti *stḗw-ti R(ḗ), pailgintasis l.
vns. III a., vid. r. stáve steútai *stéw-(t)oy R(é), pamatinis l.

Šias formas geriausiai atspindi indoiranėnų ir hetitų kalbos, išlikę pėdsakų ir kitose kalbose, ypač šaknyje 'valgyti (ėsti)'.

Narten šaknys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1994 m. J. Šindleris iškėlė mintį apie vadinamųjų Narten šaknų egzistavimą – tai šaknys, kuriose sistemiškai vyksta R(ḗ) ~ R(é) kaita tiek vardažodiniuose, tiek veiksmažodiniuose vediniuose, skirtingai nuo dažnesnės R(e) ~ R(Ø) schemos.[3] Šios šaknys visada pasižymi pastoviu kirčiu ir platesne prasme vadinamos Narten kaita (Narten abliautu).[4] Tokiu atveju kitos šaknys vadintinos ne Narten šaknimis, joms būdinga R(e) ~ R(Ø) kaita ir kilnojamasis kirtis.

Buvo atskleista, kad veiksmažodžių šaknys, pasižyminčios Narten kaita, sutinkamos toje pačioje morfonologinėje aplinkoje, kaip ir kilnojamojo kirčiavimo šaknys, ir, be to, vardažodžių kamienai, kuriems būdinga akrostatinė R(ḗ) ~ R(é) Narten kaita, randami toje pačioje morfonologinėje aplinkoje, kaip ir šaknys, kurioms būdingas įprastesnis R(ó) ~ R(é) tipas.[5]

Šios įžvalgos atvedė prie šiuolaikinių teorijų vystymo nagrinėjant indoeuropiečių prokalbės kirtį, balsių kaitą ir iš to išplaukiančias balsių kaitos klases: visos šaknys, priesagos ir galūnės gali būti iš prigimties kirčiuotos arba ne, o kirtis ide. žodyje krenta tik į vieną skiemenį, priklausomai nuo žodį sudarančių morfemų kirčiavimo sąveikos.[6]

Vidinė rekonstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad Narten kaita su pailgintuoju laipsniu vienaskaitoje ir pamatiniu laipsniu kitose padėtyse pradžioje buvo praindoeuropietiško sigmatinio aoristo forma, šis aoristas turėjo šaknį su pailgintuoju */e/ laipsniu indoiranėnų, italikų ir slavų kalbose, o su pamatiniu laipsniu – graikų ir indoiranėnų vidurinėje rūšyje.[7]

Praindoeuropietiškieji būtieji laikai su ilguoju balsiu */ē/ šaknyje atitinka Narten esamąjį laiką, kurio formos, anot kai kurių tyrėjų, pradžioje buvo tam tikras Imperfektas, ir tai paaiškina Narten esamojo laiko pailgintąjį laipsnį.[8]

Vertinimas ir kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl Narten šaknų egzistavimo pastaraisiais metais ginčijamasi. Pasak M. Kiumelio,[9] vienaskaitoje pailgintasis laipsnis buvo sudarytas papildant šakninį aoristą, pakeitus antrines galūnes pirminėmis ir keičiant balsio laipsnį. M. de Vanas nagrinėjo Šindlerio ir Narten surinktus duomenis apie akrostatinę kaitybą Avestos kalboje bei indoeuropiečių prokalbėje ir padarė išvadą, kad „Narten šaknų koncepcijos galima visiškai atsisakyti“.[10] Kita vertus, „Lexikon der indogermanischen Verben“ („Indoeuropiečių veiksmažodžių žodynas“) Narten šaknis priskiria (1b) „akrodinaminiam esamajam laikui“ ir iš viso rekonstruoja 52 ide. šaknis, priklausančias šiai kaitybos klasei, 32 iš jų įvardytos kaip „patikimos“ ir 20 kaip „nepatikimos“.[11]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Narten (1968)
  2. Rix (2001:600f)
  3. Schindler (1994)
  4. Clackson (2007:83)
  5. Clackson (2007:83)
  6. Clackson (2007:84)
  7. Fortson (2004:92)
  8. Fortson (2004:93)
  9. Kümmel (1998)
  10. de Vaan (2004:598)
  11. Rix (2001:14)

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Narten, Johanna (1968), Zum "proterodynamischen" Wurzelpräsens, The Hague: Mouton, p. 9–19 
  • Michiel, de Vaan (2004), 'Narten' roots from the Avestan point of view, p. 591–599, <https://openaccess.leidenuniv.nl/handle/1887/14144> 
  • Fortson Benjamin W., IV (2004), Indo-European Language and Culture, Blackwell Publishing, ISBN 1-4051-0316-7 
  • Jochem, Schindler (1994), Alte und neue Fragen zum indogermanischen Nomen, Wiesbaden: Reichert, p. 397–400 
  • James, Clackson (2007), Indo-European Linguistics: An Introduction, New York: CUP 
  • Rix, Helmut (2001), Lexikon der indogermanischen Verben (2nd ed.), Dr. Ludwig Reichert Verlag, ISBN 3-89500-219-4 
  • Kümmel, Martin (1998), "Wurzelpräsens neben Wurzelaorist im Indogermanischen", Historische Sprachforschung 111(2): 191–208