Romanų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Romanų
Paplitimas: Europa
Kalbų skaičius: 25
Kilmė:

indoeuropiečių
>italikų
>>romanų

ISO 639-2:
Western and Eastern Romania.PNG
Klasifikacija: rytų romanų, vakarų romanų, sardų

Romanų kalbosindoeuropiečių kalbų šeimos italikų kalbų pogrupis. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios lotynų kalbos, vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamoji liaudies lotynų kalbos latina vulgaris). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios Romos imperijos vakaruose (rytuose buvo labiau paplitusi graikų kalba, o pietuose, po musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba).

Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų mater, frater, fllia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, animal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire, su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mère, frère, fille, cause, nature, terre, patrie, mémoire, labeur, amour, nom, temps, liberté, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-oir” (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės „-are” virto prancūzų „-er” (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-re” (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės „-ire” virto prancūzų „-ir” (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: lotynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 linksnių – tik 2, būdvardžių laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis — analitinėmis formomis. Kito fonetinė sistema, išnyko „h”, žodžio galo „m”, tarp balsių „b” virto „v”, tarp balsių „c”, „p”, „t” — suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Šiandien romanų kalbos labai paplitusios, jomis kalba visuose žemynuose apie 800 milijonų žmonių (iš jų 35,5 % Europoje, apie 50 % Amerikoje). Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: ibero-romanų (ispanų, portugalų, katalonų (kai kurie lingvistai ją priskiria galo-romanų pogrupiui)), galo-romanų (prancūzų, oksitanų, franko-provansalio), italo-romanų (italų, retoromanų (ir ladinų), sardų (laikoma archajiškiausia romanų kalba), išnykusi dalmatų kalba (kai kurie lingvistai ją priskiria rytų romanų kalbų grupei.) O rytinių romanų grupei priklauso rumunų (dako-rumunų), arumunų, megleno-rumunų, istro-rumunų kalbos.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Detalesnė romanų kalbų ir tarmių klasifikacija (iš vakarų į rytus):

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka