Mahabharata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Mahabharatos iliustracija

Mahabharata (skr. महाभारत = Mahābhārata-) – senovės indų epinė poema, vienas svarbiausių hinduizmo religinių tekstų. Dažnai tituluojama kaip ilgiausia pasaulyje tautosakos poema, kurią sudaro apie 180 tūkst. šešiolikaskiemenių eilučių.[1] Epas padalytas į 18 dalių (parvų), devynioliktoji papildoma dalis vadinasi „Harivamša“. Epo pagrindinį siužetą sudaro herojinis pasakojimas apie 2 giminingų šeimų Kauravų ir Pandavų kovą dėl valdžios. Greta pagrindinio pasakojimo yra daug mitų, legendų ir didaktinių intarpų. Reikšmingiausias etinis, religinis, filosofinis epo tekstas yra šeštosios „knygos“ dalis (25–42 skyriai) „Bhagavadgyta“.[2]

„Mahabharata“ susiklostė per kelis šimtmečius žodinėje tradicijoje. Nėra vieningo „Mahabharatos“ teksto – amžiams bėgant susiklostė skirtingos teksto atmainos. Pradžioje kurta sanskritu, vėliau „Mahabharata“ išversta į kitas Indijos, Pietryčių Azijos kalbas, įgijo kitoniškus pavidalus. Tradicijos laikoma, kad epą sukūrė legendinis brahmanų dainius Vjasa, dar vadinamas Krišna Dvaipajana. Pasak mitų, pirmąsyk visą „Mahabharatą“ pagarsinęs Vjasos mokinys Vajšampajana per karaliaus Džanamedžajos atliekamą aukojimą.

Pagal tradicinę indų chronologiją, „Mahabharata“ priklauso dvidešimties tūkstančių metų senumo periodui, kuris sutampa su aukso amžiumi. Pasak mokslinės chronologijos, „Mahabharata“ galėjo būti sukurta tarp III a. pr. m. e. ir III a. m. e. (galutinis pavidalas – apie IV a.), o joje vaizduojami IX–VIII a. pr. m. e. vykę įvykiai.[3][4]

„Mahabharatos“ turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Epas „Mahabharata“ – tai mitų ir pasakėčių vaizdais sukurta hinduizmo enciklopedija. „Mahabharatoje“ aprašomas didysis Bharatos palikuonių karas Kurukšetros lauke Šiaurės Indijoje. Dvi Bharatų giminės – Kauravai (100 Dhritaraštros sūnų) ir Pandavai (5 anksčiau valdžiusio Pandaus sūnūs) – susigrūmė dėl karaliaus sosto. Pandavams talkina Ardžunos bičiulis Krišna Vasudeva, kuris yra dharmos viešpaties Višnaus avatara. Pandavas Judhišthira surengė įšventinimo į karalius (radžasūjos) apeigą, per kurią Kauravai sukčiaudami laimėjo žaidime kauliukais ir privertė Pandavus užleisti sostą. Broliai Pandavai su bendra žmona Draupade buvo priversti palikti karalystę. Po 12-os metų, praleistų klajojant džiunglėmis, Pandavai grįžta užimti sosto. Tarp dviejų giminių kyla žūtbūtinis Kurukšetros mūšis. Po 18-os dienų nuožmios kovos Pandavai nugalėjo Kauravus ir susigrąžino sostą.

Epo veikėjai vaizduojami tarsi dievai ir demonai, įgavę žmogišką pavidalą, o jų poelgiai veikia kaip pavyzdinės gairės hinduistui.[1]

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Mahabharatą“ sudaryta iš aštuoniolikos dalių.

  1. Adiparva – pirmoji knyga.
  2. Sabhaparva – knyga apie susirinkimą.
  3. Aranjaparva – miško knyga.
  4. Virataparva – knyga apie Viratą.
  5. Udjogaparva – knyga apie pastangas.
  6. Bhyšmaparva – knyga apie Bhyšmą.
  7. Dronaparva – knyga apie Droną.
  8. Karnaparva – knyga apie Karną.
  9. Šaljaparva – knyga apie Šalją.
  10. Sauptikaparva – knyga apie miegančius karius.
  11. Stryparva – knyga apie žmonas.
  12. Šantiparva – knyga apie rimtį.
  13. Anušanaparva – knyga apie nurodymus.
  14. Ašvamedhikaparva – knyga apie žirgo aukojimą (ašvamedhą).
  15. Ašramavasikaparva – knyga apie gyvenimą ašrame.
  16. Mausalaparva – knyga apie kautynes vėzdais.
  17. Mahaprasthanikaparva – knyga apie didįjį žygį.
  18. Svargarohanaparva – knyga apie kelionę į dausas (svargą).

Vertimai, adaptacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919–1966 m. Punoje buvo sudaryta kritinė „Mahabharatos“ redakcija, kuri dabar paprastai naudojama moksliniuose tyrimuose, tačiau esti įvairių regioninių šio epo atmainų.

XVI a. imperatariaus Akbaro nurodymu išleistas persiškas epo vertimas „Razmnama“ (vert. Faizi). 1883–1896 m. sudarytas pirmasis prozinis vertimas į anglų kalbą (vert. Kišaris Mohanas Gangulis), vėliau per ilgą laiką parengtas Čikagos universiteto vertimas (vert. J. A. B. van Buitenenas, D. Gitomeris, Dž. L. Ficdžeraldas, V. Doniger). Parengta ir keletas poetinių vertimų bei įvairių santraukų.

1988 m. Indijoje sukurtas 94 serijų serialas „Mahabharata“ (rež. B. R. Čopra), 2013 m. sukurta kompiuterinės animacijos adaptacija (267 serijos, rež. S. K. Tevari).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Mahābhārata.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 127–128
  2. „Mahabharata“. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  3. Van Buitenen; The Mahabharata – 1; The Book of the Beginning. Introduction (Authorship and Date)
  4. Brockington, J. L. (1998). The Sanskrit epics, Part 2. Volume 12. BRILL. p. 21.


Commons-logo.svg

Vikiteka