Izoglosa

Izoglosos Farerų salose

izoglosa (sen. gr. iso- 'vienodas' + sen. gr. glōssa 'liežuvis, kalba') – arealinės kalbotyros žemėlapio linija, rodanti kalbos reiškinio paplitimo ribas. Kalbos reiškinių izoglosos aiškiausiai fiksuojamos arealinės kalbotyros veikaluose, kalbų atlasuose.

Skirstoma į izofonas, izoleksas, izomorfas ir izosintagmas. Izofona rodo fonetikos reiškinio paplitimo ribas, izoleksa – leksikos, izomorfa – morfologijos, izosintagma – sintaksės. Skirstant tarmes, svarbiausios yra izofonos: sakykime, nevienodas dvibalsių ie, uo tarimas laikomas esmine pagrindinių lietuvių kalbos tarmių – aukštaičių ir žemaičių – skiriamąja riba. Kalbos reiškinių izoglosos gali sutapti arba, dažniau, eina viena netoli kitos, kitaip sakant, susidaro izoglosų pluoštas, juosta. Juo daugiau izoglosų eina tarp dviejų gyvenamųjų teritorijų, juo labiau skiriasi jose gyvenančių žmonių kalba. Kalbos reiškinių izoglosos (ar jų pluoštai) leidžia nustatyti tarmių ribas. Izoglosų ar jų pluošto atsiradimą, susidarymą lemia ne tik kalbiniai akstinai, bet ir politiniai, administraciniai, religiniai ar kitokie ilgalaikiai visuomenės susiskirstymai, žmonių bendravimą atribojančios gamtinės kliūtys ir kitos priežastys.

Bendras izoglosas, rodančias kalbos reiškinių bendrą kilmę, gali turėti ir dviejų ar kelių giminingų, savo istorijoje artimai kontaktuojančių tautų kalbos. Baltų ir slavų kalbų arealą raižo skirtingos izoglosos: ide. *ḱ > s, ide. *ǵ, *ǵʰ > z vienodai pakitę prūsų, latvių ir slavų kalbose, bet lietuvių kalboje čia turima atitinkamai š, ž; ide. *si̯ prūsų, latvių ir slavų kalbose virtęs š, bet lietuvių kalboje – s'; prūsų ir lietuvių kalbose junginiai pj-, bj- išlaikyti, o latvių ir slavų kalbose virtę pl'-, bl'-; mišrieji dvigarsiai an, en, in, un latvių ir slavų kalbose pakeisti visada, lietuvių kalboje tam tikrais atvejais išlaikyti, o prūsų kalboje visuomet likę sveiki ir t. t.

Visas indoeuropiečių kalbas skelia satem–kentum izoglosa, yra daug kitų izoglosų.