Grimo dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Grimo dėsnis,[1] arba Rasko – Grimo dėsnis[2] (kitas pavadinimas – pirmasis [germanų kalbų] priebalsių poslinkis), – fonetinis germanų prokalbėje įvykęs pokytis, paveikęs indoeuropiečių prokalbės sprogstamuosius priebalsius. Pirmą sykį šis pokytis buvo aprašytas 1814 m. danų kalbininko Rasmuso Rasko, o 1822 m. visiškai suformuluotas ir ištirtas vokiečių filologo Jakobo Grimo, taigi jo vardu šis dėsnis galiausiai ir buvo pavadintas.[3][4][5] Pats Grimas vartojo terminą „priebalsių poslinkis“ (vok. Lautverschiebung).[6] Grimo dėsnis (drauge su Vernerio dėsniu) laikomas vienu įžymiausių lyginamosios kalbotyros fonetinių dėsnių.[3]

Dėsnio aprašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo priebalsių poslinkio esmę galima perteikti tokia schema: [4][5][7][8]

Dusliųjų priebalsių virtimas pučiamaisiais (matyt, pereinant tarpinę aspiruotųjų[4] arba afrikatų stadiją[9]):

Skardžiųjų suduslėjimas:

Skardžiųjų aspiruotųjų virtimas pučiamaisiais (aspiruotieji priebalsiai germanų prokalbės gyvavimo pabaigoje po nosinių priebalsių virto uždarumos priebalsiais ir geminatomis, bei ir žodžio pradžioje, o po *l ir z, tačiau išlaikė pučiamąjį pobūdį kitose padėtyse[10][11][12][8]):

Indoeuropiečių prokalbės priebalsiai
Lūpiniai Dantiniai Gomuriniai Lūpų gomuriniai
Duslieji sprogstamieji p t k
Skardieji sprogstamieji b d g
Aspiruotieji gʷʰ
Germanų prokalbės priebalsiai
Lūpiniai Dantiniai Gomuriniai Lūpų gomuriniai
Duslieji sprogstamieji p t k
Duslieji pučiamieji ɸ þ x
Skardieji pučiamieji ƀ đ ǥ ǥʷ
Skardieji sprogstamieji
(pučiamųjų alofonai)
[b] [d] [g] [gʷ]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Плоткин В. Я. (1990). „Гримма закон“. Лингвистический энциклопедический словарь. М.: 119–120.
  2. Красухин К. Г. (2004). Введение в индоевропейское языкознание. М.: Академия. p. 30. ISBN 5-7695-0900-7.
  3. 3,0 3,1 Fortson 2004, p. 301.
  4. 4,0 4,1 4,2 Мейе 2010.
  5. 5,0 5,1 Арсеньева et al. 2006.
  6. Collinge 1985, p. 64.
  7. 7,0 7,1 Ringe 2006, p. 94.
  8. 8,0 8,1 Fortson 2004, p. 302.
  9. Бруннер, К. (2006). История английского языка. М.: УРСС. p. 55.
  10. Moulton W. G. „The stops and spirants of early germanic“. Language. 30, Nr. 1: 41–42.
  11. Сравнительная грамматика германских языков 1962.
  12. Семереньи О. (2002). Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 67.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Арсеньева, М. Г.; Балашова, С. П.; Берков, В. П.; Соловьёва, Л. Н. (2006). Введение в германскую филологию. М.: ГиС. pp. 61–64. ISBN 5-8330-0102-1.
  • Мейе, А. (2010). Основные особенности германской группы языков. М.: УРСС.
  • Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing.
  • Collinge, N. E. (1985). The Laws of Indo-European. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. pp. 63—76.
  • Ringe, D. (2006). From Proto-Indo-European to Proto-Germanic (anglų). N. Y.: Oxford University Press. pp. 93–102.