Grimo dėsnis
Grimo dėsnis,[1] arba Rasko – Grimo dėsnis[2] (kitas pavadinimas – pirmasis [germanų kalbų] priebalsių poslinkis), – fonetinis germanų prokalbėje įvykęs pokytis, paveikęs indoeuropiečių prokalbės sprogstamuosius priebalsius. Pirmą sykį šis pokytis buvo aprašytas 1814 m. danų kalbininko Rasmuso Rasko, o 1822 m. visiškai suformuluotas ir ištirtas vokiečių filologo Jakobo Grimo, taigi jo vardu šis dėsnis galiausiai ir buvo pavadintas.[3][4][5] Pats Grimas vartojo terminą „priebalsių poslinkis“ (vok. Lautverschiebung).[6] Grimo dėsnis (drauge su Vernerio dėsniu) laikomas vienu įžymiausių lyginamosios kalbotyros fonetinių dėsnių.[3]
Dėsnio aprašas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmojo priebalsių poslinkio esmę galima perteikti tokia schema: [4][5][7][8]
Dusliųjų priebalsių virtimas pučiamaisiais (matyt, pereinant tarpinę aspiruotųjų[4] arba afrikatų stadiją[9]):
- ide. *p → germ. prok. *ɸ (vėliau, matyt, jau atskirose germanų kalbose virto *f, tačiau rekonstruojant germanų prokalbės praformas tradiciškai paprastai *ɸ vietoje rašoma *f)[7]
- ide. *t → germ. prok. *þ (θ)
- ide. *k → germ. prok. *x (dažnai žymima kaip χ) → *h
- ide. *kʷ → germ. prok. *xʷ (dažnai žymima kaip χʷ) → *hʷ
Skardžiųjų suduslėjimas:
- ide. *b → germ. prok. *p
- ide. *d → germ. prok. *t
- ide. *g → germ. prok. *k
- ide. *gʷ → germ. prok. *kʷ
Skardžiųjų aspiruotųjų virtimas pučiamaisiais (aspiruotieji priebalsiai germanų prokalbės gyvavimo pabaigoje po nosinių priebalsių virto uždarumos priebalsiais ir geminatomis, *ƀ bei *ð ir žodžio pradžioje, o *ð po *l ir z, tačiau išlaikė pučiamąjį pobūdį kitose padėtyse[10][11][12][8]):
- ide. *bʰ → germ. prok. *ƀ (β) → *ƀ / *b
- ide. *dʰ → germ. prok. *ð → *ð / *d
- ide. *gʰ → germ. prok. *ǥ (ɣ) → *ǥ / *g
- ide. *gʷʰ → germ. prok. *ǥʷ → *ǥʷ / *gʷ
| Lūpiniai | Dantiniai | Gomuriniai | Lūpų gomuriniai | |
|---|---|---|---|---|
| Duslieji sprogstamieji | p | t | k | kʷ |
| Skardieji sprogstamieji | b | d | g | gʷ |
| Aspiruotieji | bʰ | dʰ | gʰ | gʷʰ |
| Lūpiniai | Dantiniai | Gomuriniai | Lūpų gomuriniai | |
|---|---|---|---|---|
| Duslieji sprogstamieji | p | t | k | kʷ |
| Duslieji pučiamieji | ɸ | þ | x | xʷ |
| Skardieji pučiamieji | ƀ | đ | ǥ | ǥʷ |
| Skardieji sprogstamieji (pučiamųjų alofonai) |
[b] | [d] | [g] | [gʷ] |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Плоткин В. Я. (1990). „Гримма закон“. Лингвистический энциклопедический словарь. М.: 119–120.
- ↑ Красухин К. Г. (2004). Введение в индоевропейское языкознание. М.: Академия. p. 30. ISBN 5-7695-0900-7.
- 1 2 Fortson 2004, p. 301.
- 1 2 3 Мейе 2010.
- 1 2 Арсеньева et al. 2006.
- ↑ Collinge 1985, p. 64.
- 1 2 Ringe 2006, p. 94.
- 1 2 Fortson 2004, p. 302.
- ↑ Бруннер, К. (2006). История английского языка. М.: УРСС. p. 55.
- ↑ Moulton W. G. „The stops and spirants of early germanic“. Language. 30, Nr. 1: 41–42.
- ↑ Сравнительная грамматика германских языков 1962.
- ↑ Семереньи О. (2002). Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 67.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Арсеньева, М. Г.; Балашова, С. П.; Берков, В. П.; Соловьёва, Л. Н. (2006). Введение в германскую филологию. М.: ГиС. pp. 61–64. ISBN 5-8330-0102-1.
- Мейе, А. (2010). Основные особенности германской группы языков. М.: УРСС.
- Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing.
- Collinge, N. E. (1985). The Laws of Indo-European. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. pp. 63—76.
- Ringe, D. (2006). From Proto-Indo-European to Proto-Germanic (anglų). N. Y.: Oxford University Press. pp. 93–102.