Germanų kalbos
| Germanų | |
| Paplitimas | Europa, Amerika, Pietų Afrika, Pietų ir Pietryčių Azija,Okeanija |
|---|---|
| Kalbų skaičius | 41 |
| Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė >Germanų prokalbė >>Germanų kalbos |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
| Klasifikacija | vakarų germanų, rytų germanų, šiaurės germanų |
Germanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos šaka, kilusi iš germanų prokalbės. Kaip gimtąja kalba germanų kalbomis šneka apie 500 mln. žmonių, daugiausia Šiaurės Amerikoje, Okeanijoje, Vakarų, Šiaurės ir Centrinėje Europoje.
Priskaičiuojamos 53 germanų kalbos. Vakarų germanų kalbų šakai priklauso dvi didžiausios pagal kalbančiųjų skaičių kalbos: anglų kalba (gimtoji maždaug 360-400 mln. žmonių[1]) ir vokiečių kalba (gimtoji daugiau nei 100 mln. žmonių[2]).
Seniausiaisiais laikais germanų prokalbė glaudžiai sąveikavo su baltų prokalbe, iš kurios kilo baltų kalbos.[3]
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ribos tarp germanų kalbų grupių nėra ryškios, tarmės paprastai sudaro kalbos tęsinį (kontinuumą), t. y. dvi gretimos dviejų kalbų tarmės tarpusavyje artimesnės nei bendrinės tų tarmių kalbos.
- Vakarų germanų:
- Vokiečių aukštaičių
- Vokiečių kalba (bendrinė) ir jos aukštaičių bei vidurio tarmės
- Liuksemburgiečių kalba (kilusi iš vidurio vokiečių tarmių)
- Jidiš kalba
- Wymysojer – Wymysöryś – kalba (vartojama Silezijoje, nykstanti)
- Vokiečių žemaičių: frankų, nyderlandų kalba (flamandų ir kiti dialektai), afrikansas, limburgiečių kalba, saksų ir rytų vokiečių žemaičių (laikomos vokiečių kalbos tarmėmis)
- Anglų-fryzų kalbos – fryzų kalba, anglų kalba (turi daug regioninių variantų ir tarmių), škotų kalba (Scots), Söl’ring (vartota Zilto saloje), Jola (vartota Airijoje, išnykusi)
- Vokiečių aukštaičių
- Šiaurės germanų kalbos (skandinavų kalbos)
- Vakarų (salų) skandinavų – naujoji norvegų kalba (Nynorsk), islandų kalba, farerų kalba, norn (išnykusi, vartota Šiaurės Škotijoje)
- Rytų (žemyno) skandinavų
- Rytų germanų (kilusios iš gotų kalbos, išnykusios) – Krymo gotų kalba (išnyko XVIII a. pabaigoje), vandalų kalba, burgundų kalba, langobardų (lombardų) kalba.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Världens 100 största språk 2010“ [The world's 100 largest languages in 2010]. Nationalencyklopedin (švedų). 2010. Nuoroda tikrinta 12 February 2014.
- ↑ SIL Ethnologue (2006). 95 mln. kalbančiųjų standartine vokiečių kalba; 105 mln. įskaitant vokiečių kalbos aukštaičių ir vidurio dialektus; 120 mln. įskaitant vokiečių žemaičių tarmę and jidiš.
- ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 116–117.
|
Šis straipsnis apie kalbas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |