Europinis upinis ungurys
Šis straipsnis apie žuvį. Apie ežerą skaitykite straipsnyje Ungurys (ežeras).
| Anguilla anguilla |
|---|
 Europinis upinis ungurys |
| Apsaugos būklė |
 Grėsmingai nykstantys (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Anguilla anguilla Linnaeus, 1758 |
| Sinonimai |
|
| Paplitimas |
 Europinių upinių ungurių apytikslis paplitimo arealas Europoje bei Kipro saloje, Mažosios Azijos ir Šiaurės Afrikos dalyse |
 FishBase
|
Europinis upinis ungurys, arba tradiciškai ungurys (Anguilla anguilla) – upinių ungurių (Anguillidae) šeimos vertinga, verslinė žuvis.
Paplitimas pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europiniai upiniai unguriai paplitę Europoje (išskyrus Baltarusijos didžiąją dalį, šiaurės vakarinę Ukrainą ir didžiąją Rusijos europinę dalį), Azorų salose, Artimųjų Rytų šiaurvakariuose, Kanarų salose, Šiaurės Afrikoje.[2] Tai katadrominės žuvys, todėl didžiąją savo brandaus gyvenimo dalį praleidžia gėlavandenėse upėse, upeliuose ir upių estuarijose,[3] iki kol per Atlanto vandenyną grįžta į Sargaso jūrą neršti ir dėti ikrų.
Paplitimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje europiniai upiniai unvuriai gyvena daugiausia Kuršių mariose, rečiau upėse ir ežeruose. Mėgsta dumblingas, užžėlusias vietas. Gėluose vandenyse gyvena 4–9 metus[4][5]. Pamaryje žvejojami ir pardavinėjami daugiausia rūkyti.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jų kūnas ilgas, panašus į gyvačių kūno formą. Ant nugaros turi vieną ilgą peleką.[3] Galva maža. Akys nedidelės, išsidėsčiusios virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas. Oda stora, gleivėta. Kūnas iki 1,3–1,5 m ilgio,[6] svoris 3,5-–6,5 kg.[3]
Veisimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europinio upinio ungurio veisimasis paaiškėjo tik XX a. pradžioje. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai keliauja neršti į jūras. Neršimui migruoja per Atlanto vandenyną į Sargaso jūros gelmes.
Europinių upinių ungurių lervos anksčiau buvo laikomos atskira žuvų rūšimi Leptocephalus brevirostris. Jos Golfo srovės nešamos į šiaurės rytus. Trečiųjų gyvenimo metų rudenį lervos pasiekia Europos pakrantes. Čia užauga iki 6–7 cm ilgio unguriukai. Jie kyla upėmis ir pasiekia ežerus. Čia jų kūnas tampa gelsvas. Užaugę sidabrinės spalvos unguriai migruoja atgal į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, po to žūva.
Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europinių upinių ungurių vidutinė amžiaus trūkmė laisvėje nuo 7 iki 85 metų, nelaisvėje vidutiniškai gyvena apie 55 metus.[3]
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lervos
Plaukiantis europinis upinis ungurys
Rūkyti europiniai upiniai unguriai
Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „IUCN Red List - Anguilla anguilla“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2018-11-07.
- ↑ European eel. iucnredlist.org. Nuoroda tikrinta 2018-11-07.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 European eel. nationalgeographic.com. Nuoroda tikrinta 2022-05-08.
- ↑ Europinis upinis ungurys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 378
- ↑ Unguriažuvės. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-08.
- ↑ Anguilla anguilla. usgs.gov. Nuoroda tikrinta 2018-11-07.
