Pereiti prie turinio

Hetitų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hetitų kalba
nešili
KalbamaHetitų imperija
Kalbančiųjų skaičius0
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųmirusi
Kilmėindoeuropiečių
0Anatolijos
00hetitų
Rašto sistemoshetitų dantiraštis
Kalbos kodai
ISO 639-2hit
ISO 639-3oht, hit, htx, nei

Hetitų kalba (arba nešitų kalba – 𒉈𒅆𒇷 nešili) – senovės indoeuropiečių kalba, kurią vartojo hetitai, sukūrę savo valstybę Mažojoje Azijoje (su centru Hatušoje). Šios kalbos rašto paminklai žinomi iš XVIIIXIII a. pr. m. e.,[1] nors jau XX a. pr. m. e. asirų tekstuose randama hetitiškų skolinių. Vėlyvajame bronzos amžiuje hetitų kalbą nukonkuravo luvių kalba, o žlugus Hetitų imperijai – visai išnyko.

Tai seniausia raštiškai paliudyta indoeuropiečių kalba.

Hetitų įrašas bronzinėje lentoje (Hatuša)

Hetitų kalba buvo užrašoma hetitų dantiraščiu, paremtu skiemeniniu užrašymu, todėl hetitų fonetiką atkurti sudėtinga. Svarbiausi hetitų rašytiniai šaltiniai yra Anitos tekstas (XVII a. pr. m. e., seniausias žinomas indoeuropietiškas įrašas), Hetitų karinis priesaikas, įstatymų rinkiniai, Ilujankos mitas, tai pat įvairūs laiškai, įstatymai iš Naujosios Hetitų karalystės. Hetitų įrašų randama egiptiečių, akadų tekstuose.

Hetitų kalba priskiriama Anatolijos kalbų grupei, į kurią taip pat patenka luvių, likų, lydų, karų ir kt. senovės Mažosios Azijos kalbos. Ji neturi kai kurių, indoeuropiečių prokalbei būdingų savybių – pvz., skirties tarp vyriškosios ir moteriškosios giminių. Pagal populiariausią hipotezę, Anatolijos kalbos labai anksti atsiskyrė nuo indoeuropiečių prokalbės ir nepatyrė kai kurių jos pokyčių. Yra ir priešinga teorija, kad hetitai atsiskyrę nuo likusių indoeuropiečių savo kalbą supaprastino. Pagal kitą versiją, Anatolijos ir indoeuropiečių kalbos vystėsi paraleliai, todėl kalbų šeima turėtų vadintis indohetitų. Hetitų kalboje gausu skolinių (ypač religinių) iš huritų ir hatų kalbų (abidvi neaiškios kilmės).

Hetitų kalboje yra bevardė ir bendroji giminė, kuri kitose indoeuropiečių kalbose skilo į vyriškąją ir moteriškąją. Daiktavardžiai kaitomi linksniais (vardininkas, galininkas, kilmininkas, naudininkas-vietininkas, abliatyvas, aliatyvas, įnagininkas, kartais sutinkamas šauksmininkas), turi gramatinius skaičius. Veiksmažodžiai turi dvi nuosakas (liepiamąją ir tiesioginę), aktyvo ir pasyvo formas, du laikus (esamąjį ir būtąjį). Sutinkamos dvi bendraties formos, supinas, dalyvis.

Žemiau pateiktas įvairių kamienų daiktavardžių – attaš („tėvas“), pedan („vieta“), ḫalkiš („grūdas“), ḫuwāši („stela“), pankuš („susirinkimas“), genuwa („kelis“), lingaiš („prakeiksmas“), ḫaštai („kaulas“), watar („vanduo“) – linksniavimas.

-a- -i- -u- -ai- -r/n-
bendr. bev. bendr. bev. bendr. bev. bendr. bev. bev.
Vardininkas (vns.) attaš pedan ḫalkiš ḫuwāši pankuš genuwa *lingaiš ḫaštai watar
Galininkas (vns.) attan pedan ḫalkin ḫuwāši pankun genuwa lingain ḫaštai watar
Kilmininkas (vns.) attaš pedaš ḫalkiaš ḫuwaši(y)aš pankuš, pankawaš genuwaš linkiyaš, lingayaš ḫaštiyaš witenaš
Naudininkas-vietininkas (vns.) atti pedi ḫalkiya, ḫalki ḫuwašiya, ḫuwaši pankawi genuwaš linkiya, lengai ḫaštai weteni, wetena
Abliatyvas *attaz pedaz ḫalkiyaz pankuwaz ginuwaz linkiyaz ḫaštiyaz wetenaz
Įnagininkas *attit *pedit ḫalkit pankut ganut linkit *ḫaštit wetenit, wedand
Vardininkas (dgs.) atteš, attaš, attuš peda ḫalkiš ḫuwašiḪLA pankawēš witar
Galininkas (dgs.) attuš peda ḫalkiuš ḫuwašiḪLA pankuš witar
Kilmininkas (dgs.) attaš pankawaš
Naudininkas-vietininkas (dgs.) attaš pankawaš

Veiksmažodžių ēpmi („griebiu“), daḫḫi („imu“) ir iɪ̯aḫḫari („einu“) asmenavimas.

-mi -ḫi Pasyvas
Esamasis laikas 1. vns. ēpmi daḫḫi iyaḫḫari
2. vns. ēpši dai iyattati
3. vns. ēpzi datti iyatta(ri)
1. dgs. appueni daweni iyawašta(ti)
2. dgs. apteni datteni iyadduma
3. dgs. appanzi danzi iyanta(ri)
Būtasis laikas 1. vns. ēppun daḫḫun iyaḫḫat
2. vns. ēpta daš *iyattart
3. vns. ēpta daš iyattat
1. dgs. ēppuen dawen *iyawaštat
2. dgs. ēpten datten *iyaddumat
3. dgs. ēppir dair iyantat
  1. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 67.