Injunktyvas
Injunktyvas − senovės indoiranėnų kalbų, pavyzdžiui, sanskrito, veiksmažodžio forma, panaši į aoristą ir būtąjį nebaigtinį laikus, nes sudaroma su antrinėmis galūnėmis, tačiau, kitaip negu būtasis nebaigtinis laikas, neturinti augmento. Pasak K. Hofmano (vok. K. Hoffmann), injunktyvas laiko ir nuosakos kategorijų atžvilgiu buvo neutralus. Nėra vieningos nuomonės ar injunktyvas priskirtinas indoeuropiečių prokalbei.[1]
Injunktyvo veiksmažodžiai paprastai būdavo vartojami pagrindiniame sakinyje. Jų reikšmė artima konjunktyvui ir liepiamajai nuosakai, gali reikšti ketinimą: skr. índrasya nú vīryā̀ṇi prá vocam 'Štai apie Indros žygdarbius papasakosiu'.
Injunktyvas buvo būtinas su neigiama liepiamąja nuosaka („nedaryk!“). Vėlesniuose sanskrito tekstuose jis vartojamas tik po neiginio mā́ 'ne'.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Villanueva Svensson, M. (2016). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 140. ISBN 978-609-459-788-6.