Prokalbė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Prokalbėistorinės kalbotyros sąvoka, apibūdinanti dažniausiai hipotetinę, rekonstruojamą, egzistavusią anksčiau kalbą, iš kurios išsirutuliojo viena, keletas, visa grupė giminingų kalbų arba visa kalbų šeima. Šią ir protėvynės sąvokas XIX a. pasiūlė indoeuropeistikos pradininkai, ir taip buvo atvesta prie indoeuropiečių ir jų kalbų grupių skilimo modelio sudarymo, atskirų kalbų grupių ir indoeuropiečių prokalbės hipotetinių rekonstrukcijų bei daugybės diskusijų apie indoeuropiečių protėvynės, kurioje kažkada naudota prokalbė, vietą.[1][2][3]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мейе, А. (2007). Пер. с франц. Д. Н. Кудрявского, перераб. и доп. по 7-му фр. изд. А. М. Сухотиным; под ред. и с примеч. Р. О. Шор; вступ. ст. М. В. Сергиевского Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков. М.: URSS/Издательство ЛКИ, 447—448. ISBN 978-5-382-00010-7.
  2. Meier-Brügger, M. (2003). Indo-European Linguistics. Berlin — New York: Walter de Gruyter, 12. ISBN 3-11-017433-2.
  3. Семереньи, О. (2002). Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС, 12—21. ISBN 5-354-00056-4.