Volga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Volga
Volga ties Jaroslavliu
Volga ties Jaroslavliu
Ilgis 3530 km
Nuolydis 256 cm/km
Baseino plotas 1 360 000 km²
Vidutinis debitas 8000 m³/s
Ištakos Valdajaus aukštuma
Žiotys Kaspijos jūra
Šalys Rusija
Commons-logo.svg Vikiteka: VolgaVikiteka

Volga (rus. Волга, tot. İdel, mord. Raw, mar. Юл; antikos laikais vadinta Ra, viduramžiais – Itilis) – ilgiausia Europos upė europinėje Rusijos dalyje. Upės ilgis 3530 km (iki vandens saugyklų pastatymo – 3690 km). Tai pagrindinė upių laivybos arterija Rusijoje. Su Baltijos jūra Volga susisiekia kanalais.

Geografija[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Volgos aukštupys

Volga išteka iš vakarų Rusijoje esančios Valdajaus aukštumos (į šiaurės vakarus nuo Maskvos), 228 m virš jūros lygio, įteka į Kaspijos jūrą šalies pietuose. Žiotys yra 28 m žemiau pasaulinio vandenyno lygio. Į Volgą įteka apie 200 intakų. Kairiųjų intakų daugiau ir jie vandeningesni. Volgos baseinas užima apie 1/3 Rusijos europinės dalies ir tęsiasi nuo Valdajaus ir Vidurio Rusijos aukštumos vakaruose iki Uralo rytuose. Saratovo platumoje baseinas staigiai susiaurėja ir nuo Kamyšino iki Kaspijos jūros Volga teka be intakų. Pagrindinė, vandeniu aprūpinanti Volgos baseino dalis nuo ištakų iki Nižnij Novgorodo ir Kazanės yra miškų zonoje, vidurinė dalis nuo Samaros ir Saratovo – miškastepės zonoje, žemutinė dalis stepių zonoje (iki Volgogrado), pati pietinė – pusdykuminėje zonoje. Volga paprastai dalijama į tris dalis: aukštutinė Volga – nuo ištakų iki Okos įtekėjimo, vidurinė Volga – nuo Okos žiočių iki Kamos įtekėjimo ir žemutinė Volga – nuo Kamos žiočių iki įtekėjimo į Kaspiją.

Upės vidutinis debitas ties Volgogradu – 8060 m³/s, ties Astrachane – 7710 m³/s. Užšąla lapkričio pabaigoje–gruodžio pradžioje, ledus laužia nuo kovo vidurio (žemupyje) iki balandžio vidurio.

Tėkmė[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Volgos ištakos – šaltinis Volgo-Verchivjės kaimo Tverės srityje. Aukštupyje, tebetekėdama Valdajaus aukštumoje Volga prateka per nedidelius ežeriukus – Verchitą, Steržą, Vselugą, Peną ir Volgą. Ištekėjimo iš Volgo vietoje dar 1843 m. buvo įrengta užtvanka vandens lygio reguliavimui ir laivybai tinkamo gylio palaikymui.

Volgos baseinas

Tarp Tverės ir Rybinsko ant Volgos prie Dubnos sudarytas Ivankovsko tvenkinys (vadinamoji Maskvos jūra) su užtvanka ir hidroelektrine, prie Ugličiaus – Ugličiaus tvenkinys ir hidroelektrinė, prie Rybinsko – Rybinsko tvenkinys ir hidroelektrinė. Tarp Rybinsko ir Jaroslavlio ir žemiau Kostromos Volga teka siauru slėniu su aukštais krantais, kirsdama Ugličiaus-Danilovo aukštumą ir Galičio-Čuchlomsko aukštumą. Toliau Volga teka per Unžensko žemumą ir Balachnino žemumą. Prie Gorodeco (aukščiau Žemutinio Naugardo) ant Volgos pastatyta Gorkio HE užtvanka ir sudarytas Gorkio tvenkinys.

Vidurupyje, žemiau Okos žiočių, Volga darosi dar vandeningesnė. Ji teka šiauriniu Pavolgio aukštumos kraštu. Dešinysis upės krantas aukštas, kairysis – nuožulnus. Prie Čeboksarų pastatyta Čeboksarų HE, aukščiau kurios susidarė Čeboksarų tvenkinys.

Žemiau Kazanės Volga pasuka į pietus ir priima Kamą, po kurios įtekėjimo tampa labai vandeninga ir srauni. Beveik visas Volgos žemupys paverstas tvenkiniais: pradžioje įrengtas Kuibyševo tvenkinys (ties Samara upė apteka Žigulių aukštumą), toliau – Saratovo ir Volgogrado tvenkiniai. Už Volgogrado Volga pasuka į pietryčius, nuo pagrindinės vagos pradeda šakotis Volgos deltos atšakos (svarbiausia – Achtuba). Iš viso Volgos delta užima ~19 000 km². Volgos protakos suteka į Kaspiją į pietryčius nuo Astrachanės.

Baseinas[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Didelė Rytų Europos lygumos dalis patenka į Volgos baseiną, kuris, savo ruožtu, priklauso nenuotakiam Kaspijos jūros baseinui (Volga yra pagrindinė Kaspijos jūros maitintoja). Volga turi virš 200 intakų; didžiausi:

Volgos-Dono kanalu Volgos baseinas jungiasi su Dono baseinu, Volgos-Baltijos vandens keliu – su Baltijos jūra, per Šiaurinės Dvinos vandens sistemą – su Baltąja jūra, Maskvos kanalu – su Maskvos upe.[1]

Reikšmė[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Volgogrado srityje

Volga nuolat laivuojama 3256 km ruože, nuo Rževo. Didžiausi miestai prie Volgos: Rževas, Tverė, Dubna, Kimrai, Ugličius, Rybinskas, Jaroslavlis, Kostroma, Kinešma, Balachna, Žemutinis Naugardas, Čeboksarai, Volžskas, Kazanė, Uljanovskas, Toljatis, Samara, Syzranė, Balakovas, Saratovas, Volžskis, Volgogradas, Astrachanė.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Antikiniuose Ptolemėjaus, Amiano Marcelino darbuose upė vadinama Ra (lot. Rha), plg. mordvių Рав – šie pavadinimai iranėniškos kilmės). Bizantijos kronikininkas Teofanijus Išpažinėjas upę vadina Ατελ. Šis pavadinimas išsilaikęs šiuolaikiniuose tiurkiškuose Volgos pavadinimuose. Marių suteiktas pavadinimas Юл kildinamas iš tiurkų jul („ištaka, versmė“).

Vandenvardis Volga susidarė Valdajaus krašte, kur telkšo ir Volgo ežeras. Jo kilmė greičiausiai slaviška, nuo slavų prokalbės *Vьlga („drėgmė“, plg. dab. rus. влага). Kitu spėjimu – vandenvardis baltiškas (nuo žodžių „ilga“ arba „valka“)[2] arba finiškas (nuo suom. valkea, est. valgõ „baltas“).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti vikitekstą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 95 psl.
  2. Топоров В. Н. Ещё раз о названии Волга // Языкознание. Литературоведение. История. История науки. К 80-летию С. Б. Бернштейна. М.: Наука, 1991. С. 47—62.