Anatolų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Anatolų
PaplitimasMažoji Azija
Kalbų skaičius>7
Kilmėindoeuropiečių
Anatolų
Geografinis paplitimas
Anatolian 03.png
Anatolijos kalbos I tūkstm. pr. m. e.

Anatolų kalbos – indoeuropiečių kalbų atšaka, kuriai priskiriamos senosios kalbos, vartotos Mažosios Azijos pusiasalyje. Manoma, kad jos šiuolaikinių tęsėjų nebeturi.

Kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausia iš anatolų kalbų yra hetitų kalba – seniausia raštiškai fiksuota indoeuropietiška kalba. Dauguma jos įrašų yra iš XIII a. pr. m. e., seniausieji siekia XVIII a. pr. m. e.

Kitos žinomos kalbos:

Spėjamos kalbos: nežinoma kalba, užrašyta sidų raštu (iš Sido); manoma, kad savo kalbas, galimai priklausiusias anatolų kalboms, turėję Likaonijos, Izaurijos, Mysijos, Pamfilijos gyventojai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal plačiausiai priimtą indoeuropiečių kalbų susidarymo modelį, anatolų kalbos anksčiausiai atsiskyrė nuo prokalbės, todėl turi daug savybių, nebūdingų kitoms ide. kalboms. Protoanatolai apie 4 tūkstantmetį pr. m. e. iš spėjamos protėvynės Ponto stepėje atsikėlė į Mažąją Aziją per Balkanus arba Kaukazą. Dalis tyrinėtojų teigė, kad indoeuropiečių protėvynė ir yra Mažojoje Azijoje.

Dėl glaudžių ryšių su aplinkinėmis tautomis, į anatolų kalbas pateko nemažai akadų, hatų ir kitų neindoeuropietiškų žodžių. Po Aleksandro Makedoniečio žygių Mažoji Azija sparčiai helenizavosi ir manoma, kad III a. m. e. Anatolų kalbos jau buvo išnykusios. Galimai dalis šių kalbų žodžių pateko į armėnų kalbą.