Pereiti prie turinio

Laringalų teorija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Laringalai)

Laringalų teorija – indoeuropeistikos teorija, teigianti, kad indoeuropiečių prokalbėje buvo vartojama keletas sąlygiškai laringalais vadinamų priebalsinių garsų. Rekonstruojamose pirminėse formose šie garsai paprastai žymimi arba *h₁, *h₂, *h₃, arba *H₁, *H₂, *H₃ (apibendrintai – *H), arba *ǝ₁, *ǝ₂, *ǝ₃.[1]

Gerklinio (laringalinio) priebalsio artikuliacija

Atradimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ferdinand de Saussure (1857–1913)
Jerzy Kuryłowicz (1895–1978)

Darbe „Pirminės indoeuropiečių kalbų balsių sistemos tyrimas“ (pranc. Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes) laringalų teoriją 1879 m. pateikė F. de Sosiūras (pranc. F. de Saussure).[2] Jo manymu, indoeuropiečių prokalbėje vartotos dvi ypatingos fonemos, „sonantiniai koeficientai“, kuriuos jis žymėjo raidėmis A ir O. Išnykdami šie „koeficientai“ pailgino gretimą balsį: tokiu būdu visi indoeuropiečių prokalbės ilgieji balsiai ir ilgieji skiemeniniai sonantai (balsingieji priebalsiai, pusbalsiai) yra kilę iš trumpojo balsio arba trumpojo skiemeninio sonanto ir „sonantinio koeficiento“ junginių. Be to, jei atsidurdavo tarp balsių, A ir O galėjo sudaryti skiemenį.[3]

1880 m. danas H. Mioleris (dan. H. Møller) pateikė trečiąjį „koeficientą“ E: nykstamajame laipsnyje jam atstovavo *e, o pamatiniame laipsnyje dėl šio „koeficiento“ *e pailgėdavo.[4] Be to, H. Mioleris išsakė požiūrį, kad „koeficientai“ iš tikrųjų turėję būti laringaliniai (gerkliniai) garsai kaip semitų kalbose. Tiesą sakant, pagal semitų kalbų analogiją pavadinimą „laringalai“ H. Mioleris įvedė 1911 m.[1][5]

1912. A. Kiuni (pranc. A. Cuny) įrodė, kad „sonantiniai koeficientai“ turėję būti priebalsiai.[6]

1927 m. J. Kurylovičius (lenk. J. Kuryłowicz) F. de Sosiūro „sonantinius koeficientus“ susiejo su tuo metu neseniai iššifruotos hetitų kalbos fonema ḫ. J. Kurylovičius indoeuropiečių prokalbei teikė tris tokias fonemas ir jas žymėjo ǝ₁, ǝ₂, ǝ₃ (vėliau pridėjo ir ə4), kai ǝ₁ – gretimam balsiui teikiantis e atspalvį garsas, neišlikęs hetitų kalboje; ǝ₂ ir ǝ₃ – gretimiems balsiams a ir o atspalvius teikiantys garsai, hetitų kalboje sutapę į vieną ḫ. Kad paaiškintų atvejus, kai kitų indoeuropiečių kalbų [а] atitinka hetitų [а], o ne [ḫa], J. Kurylovičius teigė buvus ə4 – hetitų kalboje išnykusį garsą, gretimą balsį paverčiantį balsiu a.

Laringalų teorija – vienas iš tų atvejų, kai kalbotyros teoriją patvirtina vėliau rasti duomenys.

XX a. 7-ajame – 8-ajame dešimtmečiuose laringalų teorija buvo visuotinai pripažinta.[7] Ilgainiui laringalų teorija sukėlė nemaža spėlionių, tad skirtingi mokslininkai rekonstruoja nuo vieno (O. Semerenis, veng. O. Szemerényi) iki dešimt (A. Martinė, pranc. A. Martinet) labai įvairios kokybės laringalų.

Laringalų kokybė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
h₁ h₂ h₃ h4
E. Sturtevant ʔ x ɣ h
E. Sapir (1938)[8] ʔ x ɣ ʔ.
N. Andrejev (1957)[9] x’ x xʷ
V. Georgijev (1975)[10] ʔ h ʕ
M. Meier-Brügger[11] h χ ɣ, ɣʷ
R. Beekes[12] ʔ ʕ ʕʷ
B. Fortson[13] ʔ ħ ʢ
D. Adams[14] ʔ χ xʷ x
M. Kapović[15] ʔ x xʷ ɣʷ
J. Bičovský[16] h x χ

Įtaka indoeuropeistikai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsiradusi laringalų teorija indoeuropeistikai padarė tokią įtaką:

  • iškelta prielaida, jog *a buvo ne fonema, šis balsis susidarė vėliau iš *h₂e junginio;
  • buvo atsisakyta aspiruotųjų dusliųjų priebalsių (*pʰ, *tʰ, *kʰ), jie buvo pakeisti dusliojo priebalsio ir laringalo junginiu (*pH, *tH, *kH);
  • ilgųjų balsių vietoje imta rekonstruoti trumpuosius su laringalu;
  • balsiu prasidedančios šaknys imtos rekonstruoti kaip prasidedančios laringalais, todėl daugybė praindoeuropietiškų šaknų įgijo *CeC sandarą, kur C – priebalsis.[17]

Laringalų atspindžiai įvairiose indoeuropiečių kalbose

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hetitų kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anatolų kalboms priklausančioje hetitų kalboje paliudyti bent du laringalai. Vienas jų fiksuojamas rašte ir tikriausiai žymi liežuvio užpakalinį pučiamąjį priebalsį [x] (perrašoje – ḫ). Kai hetitų kalba imta rašyti, tam tikrais atvejais laringalai buvo išnykę, tačiau iš netiesioginių duomenų jų buvimą numanyti galima: kai kurių veiksmažodžių esamojo laiko II asmens galūnėje -ti (pavyzdžiui, sakti 'žinai') priebalsis [t] nepatyrė asibiliacijos, t. y. nevirto pučiamuoju priebalsiu, skirtingai nuo esamojo laiko III asmens galūnės -zi (< *-ti, pavyzdžiui, kwenzi '(jis) muša'). Taip atsitiko būtent dėl to, kad, veikiant asibiliacijos taisyklei *ti > zi, šioje galūnėje po [t] ėjo laringalas – *-tHi (plg. su šia perfekto II asmens galūne sanskrite -tha ir graikų kalboje -θα < ide. *-th₂e).[18] Anatolų kalbose šie garsai siejami su indoeuropiečių prokalbės laringalu *h₂ (F. de Sosiūro (pranc. F. de Saussure) žymėta kaip A): paḫḫur < ide. *peh₂wṛ 'ugnis'. Laringalo *h₁ pėdsakų neaptinkama, o ar kai kuriais atvejais buvo išlaikytas laringalas *h₃ (F. de Sosiūro žymėta kaip O), diskutuojama.[7] Hetitų kalbos rašybos skirtumą -ḫ- ir -ḫḫ- V. Ivanovas laikė rašte skiriamais alofonais: po e pasitaiko -ḫ-, o po a ir u – -ḫḫ-.[19]

Senoji graikų kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiemeniniai laringalų variantai senojoje graikų kalboje atsispindi kaip ε (*h₁), α (*h₂), ο (*h₃): *dʰh₁tos > θετός 'nustatytas', *sth₂tos > στατός 'status', *dh₃tos > δοτός 'duotas'.[1][20] Istorinis laringalų virtimas balsiais vadinamas laringalų vokalizavimu (subalsinimu).

Žymėjimas: C – priebalsis, V – balsis, H – laringalas, R – sonantas. Junginiai su laringalais kito šitaip:

  • Žodžio pradžioje ir tarp balsių h₁>/e/, h₂>/a/, h₃>/o/
  • Junginiuose CRHC laringalai davė tuos pačius balsius, tik ilguosius
    • CiHC atitinkamai virto CyēC, CyāC, CyōC, ir pirmasis priebalsis buvo suminkštintas (palatalizuotas), tačiau tam tikrais atvejais matyti CiHC > CīC arba Cih₂C > CiaC be pailgėjimo
  • CeHC > atitinkamai CēC/CāC/CōC
  • CoHC > CōC
  • Junginiuose CHV, CHR̥C, VHV laringalai išnyko, tačiau pakeitė tolesnį trumpąjį /e/

Indoiranėnų kalbos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiemeniniai laringalų variantai vedų sanskrite atspindimi kaip i: *dʰh₁tos > hitáḥ, *sth₂tos > sthitáḥ.[20]

Sanskrite ir Avestos kalboje laringalų pėdsakus rodo metrika. Tokiu būdu Vedų himnuose dviskiemenis žodis vāta- 'vėjas' traktuojamas kaip triskiemenis, o tai atspindi tris jo pirminės formos skiemenis – *h₂weh₁ṇt-.[21]

Italikų prokalbė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Laringalų junginiai su e virto balsiais:
  • *h₁e > *e, *h₂e > *a, *h₃e > *o
  • *eh₁ > *ē, *eh₂ > *ā, *eh₃ > *ō
  • *H > *a tarp trankiųjų priebalsių
  • Žodžio pradžioje prieš priebalsį laringalai išnyksta
  • #HRC > #aRC , CHRC > CaRC, tačiau #HRV > #RV
  • CRHC > CRāC, tačiau CRHV > CaRV
  • CiHC ir tikriausiai CHiC > CīC

(H – laringalas, R – sonantas, C – priebalsis)

Kritika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išorinės rekonstrukcijos duomenys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nostratinei kalbai V. Illič-Svityčius rekonstruoja du laringalinius ir du faringalinius garsus. Iš tiesų – tai į nostratinę terpę perkeltos semitų-chamitų prokalbės ypatybės (א , ה , ע, ח). Vis dėlto pastaruoju metu mokslininkai linkę manyti, kad semitų-chamitų kalbų makrošeima yra ne nostratinės kalbos „duktė“, o „sesuo“, tai yra jos priklauso daugmaž panašiam laikotarpiui ir jų giminingumas tolimesnis nei manė V. Illič-Svityčius. Jei iš V. Illič-Svityčiaus rekonstrukcijos pašalintume semitų-chamitų duomenis, dingtų priežastys nostratinei kalbai rekonstruoti laringalus ir faringalus: dravidų, Uralo ir Altajaus prokalbėse jų nebuvo, kyla didelių abejonių dėl jų vartojimo indoeuropiečių prokalbėje, kartvelų kalbų duomenys taip pat neremia šių garsų rekonstrukcijos.

Skolinių duomenys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Indeuropiečių prokalbės skoliniai iš šiaurės vakarų Kaukazo prokalbės irgi nerodo, kad indoeuropiečių prokalbėje būtų buvę vartojamos laringalinės ir faringalinės fonemos.[22]

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Бомхард А. Р. Современные направления реконструкции праиндоевропейского консонантизма. // Вопросы языкознания. — М., 1988, № 2.
  2. Иванов В. В. Хеттский язык. — М.: УРСС, 2001.
  3. Иллич-Свитыч В. М. Опыт сравнения ностратических языков: Сравнительный словарь: В 3-х томах // Под ред. В. А. Дыбо. — М.: Наука, 1971, 1976, 1984.
  4. Савченко А. Н. Сравнительная грамматика индоевропейских языков. — М.: УРСС, 2003.
  5. Старостин С. А. Труды по языкознанию. — М: Языки славянских культур, 2007.
  6. Mallory, J. P., Adams, D. Q. Encyclopedia of Indo-European Culture. — London — Chicago: Fitzroy-Dearborn, 1997.
  7. Meier-Brügger M. Indo-European Linguistics. — Berlin — New York: Walter de Gruyter, 2003.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing. pp. 57.
  2. ↑ de Saussure F. (1879). Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes. Leipzig: B. G. Treubner.
  3. ↑ Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing. pp. 56-57.
  4. ↑ Vavroušek, P. (2009). O rekonstrukci praindoevropštiny. Praha: BCS. p. 68. ISBN 978-80-7308-267-3.
  5. ↑ Герценберг, Л. Г. (2010). Краткое введение в индоевропеистику. СПб.: Нестор-История. p. 23. ISBN 978-5-98187-5-748.
  6. ↑ Meier-Brügger, M. (2003). Indo-European Linguistics. Berlin — New York: Walter de Gruyter. p. 110.
  7. ↑ 7,0 7,1 Villanueva Svensson, M. (2016). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 61. ISBN 978-609-459-788-6.
  8. ↑ Sapir, E. (1938). „Glottalized Continuants in Navaho, Nootka, and Kwakiutl (With a Note on Indo-European)“. Language. 4: 269.
  9. ↑ Андреев, Н. Д. (1957). „Периодизация истории индоевропейского праязыка“. Вопросы языкознания. 2: 5.
  10. ↑ Георгиев, В. И. (1975). „Индоевропейское языкознание сегодня“. Вопросы языкознания. 5: 5.
  11. ↑ Meier-Brügger, M. (2003). Indo-European Linguistics. Berlin — New York: Walter de Gruyter. p. 107.
  12. ↑ Beekes, R. S. P. (2011). Comparative Indo-European linguistics: an introduction. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamin’s Publishing Company. pp. 147.
  13. ↑ Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing. pp. 58.
  14. ↑ Adams D. Q., Mallory J. P. (1997). Encyclopedia of Indo-European culture. London: Fitzroy Dearborn Publishers. pp. 462. ISBN 9781884964985.
  15. ↑ Kapović, M. (2008). Uvod u indoeuropsku lingvistiku. Zagreb: Matica hrvatska. pp. 179. ISBN 978-953-150-847-6.
  16. ↑ Bičovský, J. (2009). Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy. p. 21. ISBN 978-80-7308-287-1.
  17. ↑ Beekes, R. S. P. (2011). Comparative Indo-European linguistics: an introduction. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamin’s Publishing Company. pp. 146.
  18. ↑ Савченко, А. Н. (2003). Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М.: УРСС. p. 69.
  19. ↑ Иванов, В. В. (2001). Хеттский язык. М.: УРСС. p. 371.
  20. ↑ 20,0 20,1 Meier-Brügger, M. (2003). Indo-European Linguistics. Berlin — New York: Walter de Gruyter. pp. 115–116.
  21. ↑ Clackson, J. (2007). Indo-European Linguistics. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 58-59.
  22. ↑ Старостин, С. А. (2007). Труды по языкознанию. М.: Языки славянских культур. pp. 312–358.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Laringalų_teorija&oldid=7375828"