Kalbos garsas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kalbos garsas, arba fonasgarsas, sukuriamas žmogaus kalbos aparato, kad būtų galima bendrauti šnekant. Kalbos aparatui priklauso: gerklė, burna ir liežuvis, plaučiai, nosies ertmė, lūpos, dantys.[1]

Mokslas apie kalbos garsus vadinamas fonetika.

Apskritai kalbos garsai skirstomi į triukšmą ir tonus: tonai kalbant atsiranda dėl balso stygų virpesių; triukšmą sukelia netolygūs iš plaučių išeinančių oro srovių svyravimai. Paprastai tonai yra balsiai; beveik visi duslieji priebalsiai priklauso triukšmui. Skardieji priebalsiai susidaro liejantis triukšmui ir tonams. Triukšmas ir tonai tiriami pagal jų aukštį, tembrą, stiprumą ir daugybę kitų ypatybių.[1]

Žinomiausia kalbos signalo ypatybė yra pagrindinis tonas. Ši ypatybė – tai paprasta signalo dažnio moduliacija, jos parametrai lengvai išmatuojami (nustatyta, kad įvairių žmonių (vaikų, moterų, vyrų) pagrindinio tono dažnis priklauso 50-450 hercų diapazonui). Klasifikuojami santykinis dažnio pokytis ir tariamo žodžio arba frazės trajektorija laike. Santykinis dažnio pokytis gali siekti 15 %, Europos kalbose tai perteikia kalbos emocinę dedamąją. Pokyčių gali būti tariant priegaides ir skiemenų tonus.

Dėl savo ypatumų kalbos garsai nagrinėjami trimis atžvilgiais:

  • akustiniu, nes garsas – akustinis reiškinys;
  • fiziologiniu, mat garsai yra centrinės nervų sistemos veiklos padarinys ir sukuriami kalbos organų;
  • kalbotyros (socialiniu), nes, pasitelkiant kalbos garsus, yra bendraujama; kiekvienoje kalboje garsai lemia žodžių reikšmių skirtumus. Nagrinėjant šiuo atžvilgiu, garsams suteikiamas fonemos pavadinimas, o fonemos kiekvienoje kalboje turi savo sistemą. Svarbiausias yra kalbotyros atspirties taškas: būtent šiuo aspektu tiriami kalbos garsai.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Garsų klasifikacija“ (PDF). šaltiniai.info. Nuoroda tikrinta 2021-02-03. 

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Зиндер, Лев Рафаилович|Зиндер Л. Р. Общая фонетика. Изд. 2, перераб. и доп. М., 1979.
  • Кодзасов С. В., Кривнова О. Ф. Общая фонетика. М.: Изд-во РГГУ, 2001.