Indija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Republic of India
भारत गणराज्य
Bhārat Ganarājya
Indijos vėliava Indijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Indija žemėlapyje
Valstybinė kalba hindi, anglų ir dar 22 regioninės kalbos.
Sostinė Naujasis Delis
Didžiausias miestas Mumbajus
Valstybės vadovai Ram Nath Kovind
Prezidentas
Narendra Modi
Ministras pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
3 287 590 km² (7)
9,5 %
Gyventojų
 – 2017
 – Tankis
 
1 342 512 706 (2)
333,18 žm./km² (18)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
4 042,00 mlrd. $ (4)
3 700 $ (123)
Valiuta Indijos rupija (INR)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC+5:30
netaikomas
Nepriklausomybė
Atgauta
nuo Jungtinės Karalystės
1947 m. rugpjūčio 15 d.
Valstybinis himnas Indijos himnas
Interneto kodas .in
Šalies tel. kodas 91

Indijos Respublika – valstybė Pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių ir septinta pagal plotą. Ribojasi su Pakistanu, Kinija, Mianmaru, Bangladešu, Nepalu, Butanu, Afganistanu bei Indijos vandenynu. Netoli Indijos krantų yra salų valstybės – Šri Lanka, Maldyvai, Indonezija ir Tailandas.

Indijos subkontinente dar III a. pr. m. e. gyveno Indo slėnio civilizacija. II a. pr. m. e. pradėti rašyti seniausi induizmo šventraščiai. Kastų sistema išsivystė I a. pr. m. e., šiuo laikotarpiu taip pat ėmė plisti budizmas ir džainizmas. Ankstyvasis politinis konsolidavimas vyko įsigalėjus Maurjų ir Guptų imperijoms; vėlyvesnės Vidurinės Indijos karalystės padarė poveikį kultūroms net Pietryčių Azijos šalyse.

Viduramžiais į šalį atkeliavo judaizmas, zoroastrizmas ir islamas, iškilo sikizmas; visa tai padarė įtaką šalies kultūrinei įvairovei. Didžioji šiaurinių teritorijų dalis pateko į Delio sultanato sudėtį, pietinė buvo suvienyta Vijanagos imperijos. Spartesnis ekonominis vystymasis vyko Mogolų imperijos laikais. XVIII a. vid. subkontinentas buvo užvaldytas Britų Rytų Indijos kompanijos, o XIX a. vid. tapo Britų Indija, pavaldžia Didžiajai Britanijai kolonija. Vėlyvajame XIX a. Indijoje susiformavo tautinis judėjimas, kuris vėliau, vadovaujant Mahatmai Gandžiui pasižymėjo nesmurtiniu pasipriešinimu ir galų gale 1947 m. iškovojo Indijai nepriklausomybę.

Indija yra daugiausiai gyventojų turinti pasaulio demokratija. Politinė sistema – federacinė respublika su parlamentiniu valdymu. Šalį sudaro 29 valstijos ir 7 sąjunginės teritorijos. Per paskutinius dvidešimt metų gerokai padidėjo tiek Indijos gyventojų skaičius, tiek šalies strateginė svarba. Indija per paskutinius kelis dešimtmečius tapo svarbia karine galybe, turinčia antrą didžiausią armiją pasaulyje, branduolinį ginklą. Pagal karines išlaidas šalis yra penkta pasaulyje. 2017 m. Indijos ekonomika buvo šeštoji pagal nominalųjį BVP[1] ir trečioji pagal perkamosios galios paritetą[2]. Po rinkos ekonomikos reformų 1991 m. Indija tapo viena grečiausiai augančių didžiųjų ekonomikų ir yra laikoma naujai industrializuota šalimi. Kita vertus, šalyje išlieka skurdo, korupcijos, nepakankamos mitybos ir nepakankamos sveikatos sistemos infrastruktūros problemos.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalies pavadinimą nulėmė Indo upė (Sindh), kuri dabar teka daugiausia Pakistane. Per iranėnų kalbas Indo vardas Hinduš pateko į graikų kalbą ir ten tapo Indos, o paskui kraštui už Indo upės graikai suteikė pavadinimą India. Patys indai savo šalį vadina kitaip – Bharat (pavadinimas kilo nuo Bharatų dinastijos), tačiau ir tarp pačių indų esama skirtumų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Indijos istorija.

Seniausi žinomi žmonių gyvenimo Indijoje pėdsakai yra akmens amžiaus olų piešiniai Madhja Pradeše.

Seniausios žinomos nuolatinės žemdirbių gyvenvietės atsirado prieš 9000 metų. Tuomet Šiaurės Vakarų Indijoje užgimusi vad. Hakros keramikos, arba Mergarcho kultūra ilgainiui transformavosi į Harapos („Indo slėnio“) civilizaciją (~3100–1900 m. pr. m. e.).

Daugumos indų iki šiol išpažįstamas hinduizmas atsirado iš vedinės (senovės indoarijų) ir Šiaurės Indostano aborigenų (neindoarijų) kultūrų sąveikos. I tūkstm. pr. m. e. II pusėje suklestėjo dvi vedizmo atžvilgiu heterodoksinės religijos – džainizmas ir budizmas. Tuo pat metu Šiaurės Rytų Indostane daugelio nepriklausomų karalysčių vietoje iškilo Maurjų imperija. Vėlesnis Guptų dinastijos laikotarpis istorikų laikomas Indijos „Aukso amžiumi“. Tuomet globojami įvairių valstybių imperatorių bei karalių Indijoje klestėjo menai, matematika, architektūra, astronomija, religinė filosofija.

„Brandžiaisiais“ Viduramžiais didžioji Indijos dalis buvo valdoma Delio sultonų, nuo XVI a. – Mogolų dinastijos imperatorių.

Dėl Indijos karalysčių susiskaldymo atvykę portugalų, prancūzų ir anglų pirkliai rado palankias kolonizacijai sąlygas. Praktiškai visa Indija pateko į Anglijos imperijos sudėtį. Anglijos kolonizacijai buvo priešinamasi – žymiausias yra 1857 m. sipajų sukilimas. Po sukilimo Indijoje ėmė stiprėti nepriklausomybės judėjimas. 1947 m. rugpjūčio 15 d. Indija gavo visišką nepriklausomybę ir tapo sekuliaria respublika.

Po nepriklausomybės Indija kariavo keturis karus su savo kaimynais. Nuo 1975 m. iki 1977 m. ministrė pirmininkė Indira Gandi paskelbė nepaprastąją padėtį, buvo sustabdytos piliečių teisės, suimami ir be teismo kalinami civiliai gyventojai. 1998 m. dykumoje Indijos vyriausybė susprogdino penkias kovines branduolines galvutes, taip patvirtindama savo kaip branduolinės valstybės statusą. 1999 m. Indija mobilizavo ir permetė savo karines pajėgas į Kašmyrą, siekdama išstumti musulmonų teroristus (kartais vadinami partizanais, nes siekia Kašmyro nepriklausomybės), remiamus Pakistano.

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Indijos politinė sistema.

Indija yra didžiausia pasaulio demokratija. Šalis – daugiapartijinė parlamentinė respublika. Šalyje yra septynios pripažintos nacionalinės politinės partijos, tarp jų didžiausios – centro kairės Indijos nacionalinis kongresas ir dešinioji Indijos tautos partija. Taip pat egzistuoja daugiau nei 40 regioninių partijų. Didžiąją laikotarpio tarp 1950 m. – po to, kai Indija tapo respublika, – ir vėlyvojo devintojo dešimtmečio dalį Kongresas turėjo daugumą Indijos parlamente. Tačiau nuo to laiko vis didesnį atstovavimą įgyja Indijos tautos partija. Dėl regioninių partijų įtakos vis dažniau prireikia kurti daugiapartijines centro koalicijas.

Indija yra federacija su parlamentiniu valdymu, besiremiančiu Indijos konstitucija, aukščiausiu valstybės įstatymu. Tai konstitucinė respublika su atstovaujamąja demokratija, kurioje vyrauja „daugumos valdžia“, tačiau taip pat „mažumų teisės saugomos įstatymu“. Indijos federalizmas reiškia galios pasidalijimą tarp sąjunginės, arba centrinės, valdžios ir valdžios kiekvienoje valstijoje. Valdžia laikosi konstitucijoje numatytu galių atskyrimu. Indijos konstitucija, kuri buvo priimta 1950 m. sausio 26 d., savo preambulėje Indiją skelbia suverenia, socialistine, pasaulietine, demokratine respublika. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio Indijoje pastebėta federalizacija, kai iki tol buvusios silpnos ir tik „pusiau federacinės“, dėl politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių valstijos įgijo daugiau galios.

Valdžią Indijoje sudaro trys institucijos: vykdomoji valdžia, kurią sudaro simbolines galias turintis prezidentas ir daugiausiai galių turintis premjeras, atskaitingas leidžiamajai valdiai, įstatymų leidžiamoji valdžia, kurią sudaro dvejų rūmų parlamentas, bei įstatyminė valdžia, sudaryta iš trijų pakopų nepriklausomų teismų – aukščiausiojo teismo ir jo pirmininku, 24 aukštieji teismai ir daug vietinių teismų.

Užsienio politika ir kariuomenė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Indijos kariuomenė ir Indijos tarptautiniai santykiai.

Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo 1947 m. Indija palaikė draugiškus santykius su daugeliu valstybių. Šeštajame dešimtmetyje Indija aktyviai palaikė dekolonizaciją Afrikoje ir Azijoje bei buvo viena Neprisijungimo judėjimo iniciatorių.[3] Devintojo dešimtmečio pabaigoje Indijos karinės pajėgos, kaimyninių valstybių kvietimu, dukart prisidėjo prie karinės intervencijos: Šri Lankoje tarp 1987 ir 1990 m. bei 1988 m. Maldyvuose, siekiant sutrukdyti karinį perversmą. Indijos santykiai su Pakistanu visą šių šalių egzistavimo laikotarpį įtempti, net keturis kartus šios kaimyninės valstybės tarpusavyje kariavo – 1947, 1965, 1971 ir 1999 metais. Trys šių karų vyko dėl ginčytinų teritorijų Kašmyre, tuo tarpu ketvirtas, vykęs 1971 m., kilo dėl Indijos paramos Bangladešui jo nepriklausomybės kare. Po septintajame dešimtmetyje vykusių karų su Kinija ir Pakistanu, Indija ėmė siekti artimų karinių ir ekonominių ryšių su Sovietų Sąjunga. Jau septintojo dešimtmečio pabaigoje SSRS tapo pagrindine ginklų tiekėja Indijai.

Be itin draugiškų santykių su Rusija[4], Indija taip pat gynybos srityje bendradarbiauja su Izraeliu ir Prancūzija. Pastaraisiais metais Indija yra viena aktyviausių Pietų Azijos regioninio bendradarbiavimo asociacijos ir PPO narių. Šalis yra išsiuntusi 100 000 karių ir policininkų į 35 JTO taikos palaikymo misijas keturiuose žemynuose. Indija dalyvauja Rytų Azijos viršūnių susirinkimo, G8+5, kituose daugiašaliuose forumuose. Šalis palaiko glaudžius ryšius su Pietų Amerika,[5] Azija ir Afrika. Indija taip pat vykdo vadinamą Žiūrėk į rytus (angl. Look East) politiką, siekdama stiprinti partnerystę su ASEAN valstybėmis, taip pat Japonija ir Pietų Korėja. Pagrindinis tikslas tarp kitų – ekonominės investicijos ir regioninis saugumas.[6]

Po Kinijos įvykdyto branduolinio ginklo bandymo 1964 m. bei pakartotinių grasinimų įsikišti į 1965 m. karą paremiant Pakistaną Indija ėmė vystyti branduolinę programą ir jau 1974 m. įvykdė savo pirmąjį branduolinio ginklo bandymą, o 1998 m. – požeminį bandymą. Nepaisant kritikos ir karinių sankcijų, kurių Indija sulaukia iš tarptautinės bendruomenės, šalis nėra pasirašiusi nei branduolinių ginklų uždraudimo, nei branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, tvirtindama, kad abi jos su trūkumais ir diskriminacinės. Be branduolinės programos Indija vysto balistinių raketų gynybos skydo statybą ir, bendradarbiaudama su Rusija, penktos kartos naikintuvą Sukhoi/HAL FGFA.

Po Šaltojo karo Indija sustiprino ekonominį, strateginį ir karinį bendradarbiavimą su JAV ir Europos Sąjunga. Indija daug investuoja į branduolinę energiją energijos gavybai ir yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su Rusija, Prancūzija, JK ir Kanada.

Indijos prezidentas yra vyriausiasis karinių pajėgų vadas. Indijos ginkluotosios pajėgos turi 1,395 mln. aktyvaus personalo karių ir yra antros pagal dydį pasaulyje. Pajėgas sudaro Indijos armija, Indijos karinis laivynas, Indijos oro pajėgos ir Indijos pakrantės apsauga. Oficialus biudžetas gynybai siekė 36,03 mlrd. JAV dolerių ir sudarė 1,83 % BVP išlaidų. Dauguma karinių išlaidų skiriama gynybai prieš Pakistaną bei siekiant sukurti atsvarą Kinijos įtakai Indijos vandenyne. 2017 m. gegužę Indijos kosmoso tyrimų organizacija paleido Pietų Azijos satelitą kaip Indijos dovaną kaimyninėms PARBA narėms. 2018 m. spalį Indija pasirašė 5,43 mlrd. JAV dolerių vertės sutartį su Rusija dėl Zenitinių raketų sistemos S-400 „Triumf“.[7]


Indijos-Lietuvos santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Indijos-Lietuvos santykiai.

Indija ir Lietuva yra užmezgusios dvišalius santykius, Indijos sostinėje Delyje veikia Lietuvos Respublikos ambasada (ambasadorius Laimonas Talat-Kelpša), Vilniuje – Indijos garbės konsulatas (ambasadorius Tsevangas Namgielas). Lietuvos nepriklausomybę Indija pripažino 1991 m. rugsėjo 9 d., o diplomatiniai santykiai užmegzti 1992 metų balandžio 27 dieną.[8]

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Indijos valstijos ir teritorijos.

Indija suskirstyta į 29 valstijas (kurios suskirstytos į apskritis) ir 7 sąjungines teritorijas.

Valstijos:

  1. Andhra Pradešas
  2. Arunačal Pradešas
  3. Asamas
  4. Biharas
  5. Čhatisgarchas
  6. Goa
  7. Gudžaratas
  8. Harjana
  9. Himačal Pradešas
  10. Džamu ir Kašmyras
  11. Džharkhandas
  12. Karnataka
  13. Kerala
  14. Madhja Pradešas
  1. Maharaštra
  2. Manipuras
  3. Meghalaja
  4. Mizoramas
  5. Nagalandas
  6. Orisa
  7. Pandžabas
  8. Radžasthanas
  9. Sikimas
  10. Tamilnadas
  11. Tripura
  12. Utar Pradešas
  13. Utarančalas
  14. Vakarų Bengalija
  15. Telangana

Sąjunginės teritorijos

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Indijos geografija.

Indija užima didžiąją Indijos subkontinento dalį ir yra septinta pagal plotą pasaulio šalis. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaro Himalajai – aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuo Karakorumo skiria Indo aukštupio slėnis. Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu, driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano plokščiakalnis. Jį supa dvi kalvų grandinės – Vakarų Ghatai ir Rytų Ghatai.

Ilgiausios Indijos upės yra Gangas, Brahmaputra, Jamuna, Godavari, Kaveri, Narmada, Krišna.

Klimatas šioje valstybėje vyrauja nuo tropikų pietuose ir centre, iki vėsesnio oro šiaurėje (Himalajuose).

Biologinė įvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Povas, nacionalinis Indijos paukštis.

Indija įsikūrusi Indomalajų ekozonoje, šaliai priklauso trys biologinės įvairovės taškai. Indija priskiriama prie 17 valstybių su didžiausia biologine įvairove. Indijoje paplitę 12,2 % visų žuvų, 8,6 % visų žinduolių, 13,7 % visų paukščių, 7,9 % visų roplių, 6 % visų varliagyvių ir 6 % visų žydinčių augalų rūšių.[9] Maždaug 21,2 % šalies teritorijos dengia miškai, iš kurių 12,2% vidutiniškai ar labai tankūs. Daug augalų endeminiai. Buveinės įvairuoja nuo tropinių miškų Andamanų salose, Vakarų Ghatuose ir Šiaurės Rytų Indijoje iki vidutinių platumų spygliuočių miškų Himalajuose. Tarp šių ekstremumų rytinėje Indijos dalyje plyti drėgnieji salmedžių miškai, vidurio ir pietų Indijoje – sausi lapuočių tikmedžių miškai, vidurio ir vakarų lygumose – erškėčių miškai, kuriuose dominuoja Vachellia nilotica. Melijiniams priklausanti Azadirachta indica, plačiai Indijos kaimo vietovėse vartojama vaistažolė, yra svarbiausias Indijos medis. Vešlus maldyklinio fikuso medis, vaizduotas Mohendžo Daro antspauduose, teikė Sidhartai Gautamai pavėsį, šiam pasiekus nušvitimą.

Daugybė Indijos rūšių kilo iš senosios Gondvanos taksonų. Nuo Gondvanos prieš daugiau nei 105 mln. metų atskilo Indijos plokštė. Vėliau sekęs žemyninės Indijos tektoninis judėjimas link ir susidūrimas su Laurazijos masyvu sudarė sąlygas masiniam rūšių migravimui. Dažni vulkaniniai išsiveržimai ir klimato pokyčiai prieš 20 mln. metų sukėlė masinį rūšių išnykimą. Po to į Indiją žinduoliai pateko iš Azijos per du zoogeografinius kelius šalia kylančių Himalajų kalnų. Dėl šios priežasties tik 12,6 % žinduolių ir 4,5 % paukščių rūšių yra endeminės, kai tuo tarpu roplių – 45,8 %, varliagyvių – net 55,8%. Tarp kurių – Nilgirių langūrai (Semnopithecus johnii), rupūžė Duttaphrynus beddomii, aptinkami Vakarų Ghatuose. Indijoje gyvena 172 Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos nykstančiomis pripažintų gyvūnų rūšių.[10] Tarp jų − azijinis liūtas, bengališkasis tigras, snieginis leopardas, bengalinis grifas. Pastaroji rūšis liko per plauką nuo išnykimo dėl galvijų dvėsenoje aptinkamo diklofenako vaisto.

Indijos laukinei gamtai didelę žalą padarė ekologine prasme pragaištinga pastarųjų dešimtmečių žmogaus veikla. Siekiant kovoti su neigiamu žmogaus poveikiu gamtai nacionalinių parkų ir saugomų teritorijų tinklas, pradėtas kurti dar britų kolonijiniais laikais, buvo reikšmingai išplėstas. 1972 m. Indija priėmė Laukinės gamtos apsaugos įstatymą ir projektą pavadinimu Tigras laukinei gamtai išsaugoti. Miško apsaugos įstatymas buvo priimtas 1980 m., o 1988 m. – redaguotas. Indijoje įkurta daugiau nei 500 laukinių gyvūnų prieglaudų ir 13 biosferos rezervatų, iš kurių 4 priklauso Pasaulio biosferos rezervatų tinklui. 25 šlapynės yra saugomos Ramzaro konvencijos.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bombėjaus birža yra seniausia Azijoje ir didžiausia Indijoje.
Pagrindinis straipsnis – Indijos ekonomika.

Nuo pat savo kaip demokratinės valstybės egzistavimo pradžios Indija vykdė socialistinę ekonomikos politiką su griežta privataus sektoriaus, užsienio prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų kontrole. Tačiau nuo 1991 m. ėmė palaipsniui atidaryti savo rinką, sumažindama vyriausybės įtaką kontroliuojant užsienio prekybą ir investicijas. Tačiau valstybei priklausančių objektų privatizavimas vis dar yra diskutuojamas.

Su 9,2 % BVP augimu per metus, Indija patenka tarp sparčiausiai besivystančių valstybių pasaulyje. Pagal 2010 m. duomenis, šalis buvo ketvirta didžiausia ekonomika pasaulyje po JAV, Kinijos ir Japonijos.[11]

Indijos BVP augimo istorija:

Dešimtmetis Vidutinis BVP augimas, % per metus
1960–1969 4,0
1970–1979 3,0
1980–1989 5,6
1990–1999 5,7
2000–2009 7,3

Indija turi 496,4 milijonus darbingų žmonių, iš kurių 60 % dirba žemės ūkyje ir su juo susijusioje pramonėje. Svarbiausios auginamos kultūros yra ryžiai, miežiai, medvilnė, arbata, cukranendrės, bulvės ir džiutas.

Paskutiniu metu išsilavinęs ir angliškai kalbantis Indijos visuomenės sluoksnis tapo multinacionalinių korporacijų grobiu. Todėl dabar ji jau viena stambiausių informacinių technologijų gamintoja. Taip pat užsiima ir finansų, mokslinių tyrinėjimų sferų bei technologijų aptarnavimu.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Indijos gyventojai.
Gyventojų skaičiaus augimas 1961–2003 m.
Indijos gyventojų skaičiaus
augimas
Metai Gyventojų skaičius, mln.
1970 m. 553,6
2000 m. 1053,0
2016 m. 1324,2

Šiuo metu Indijoje gyvena apie 1,3 milijardo žmonių ir šiuo rodikliu pasaulyje nusileidžia tik Kinijai. 2001 m. beveik 70 % indų gyveno kaime, tačiau paskutiniais dešimtmečiais Indijos urbanistiniai centrai ėmė sparčiai augti. Skaičiuojama, kad Indija iki 2030 m. gali tapti didžiausia pasaulio valstybe. Gyvenimo trukmė Indijoje – 68 metai (69,6 metai moterims ir 67,3 metai vyrams). 100 000 gyventojų tenka 50 gydytojų.

Indijos kalbos skirstomos į dvi didžiausias grupes. Šiaurinėje šalies dalyje daugiausiai kalbama indoarijų kalbomis (apie 74 %), pietuose paplitusios dravidų kalbos (apie 24 %). Likusios Indijos kalbos priklauso austroazinių ir tibetiečių-birmiečių kalbų šeimoms. Iš jų valstybinėmis kalbomis pripažįstamos 22, o hindi ir anglų kalba vartojamos oficialioms reikmėms.

2011 m. surašymo duomenimis, 79,8 % indų yra induistai, o musulmonai, sudarantys 14,23 % visos populiacijos, turi trečią pagal dydį bendruomenę pasaulyje tarp šalių, kur musulmonai nesudaro daugumos. Kitos religijos – krikščionybė (2,3 %), sikhizmas (1,72 %), budizmas (0,7 %), džainizmas (0,36 %) ir kitos (0.9%). Indija turi didžiausias induistų, sikhų, džainų, zoroastriečių ir bahajų bendruomenes pasaulyje.

Švietimas, mokslas ir technologijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemokamą ir privalomą švietimą vaikams garantuoja Indijos konstitucija. Kita vertus, šalyje išlieka pakankamai aukštas neraštingų moterų nuošimtis (65,5 % raštingų moterų, kai tuo tarpų vyrų – 82,2 %). Vis dėlto raštingumo kėlime Indija yra padariusi didelį progresą – gavus nepriklausomybę, Indijos raštingumo lygis siekė 11 %, dabar jis yra jau 74 %. Aukščiausias jis – Tripuros valstijoje (94,65 %), žemiausias – Bihare (61,8 %).

20 šalies universitetų patenka į pasaulio geriausiųjų universitetų tūkstantuką (QS universitetų reitingas, 2018 m.) Iš jų trys yra tarp dviejų šimtų geriausių – Indijos Delio technologijos institutas, Indijos Bombėjaus technologijos institutas ir Indijos mokslo institutas.

Indijai paskelbus nepriklausomybę Jawaharlal Nehru inicijavo reformas švietimui, mokslui ir tehnologijoms populiarinti Indijoje. Švietimo ministras Abul Kalam Azad 1951 m. Charangpure (Vakarų Bengalija) įsteigė Indijos technologijos institutą, kurio tikslas – populiarinti techninius mokslus. Po to sekė ir daugiau technologijos institutų kituose Indijos vietose – Bombėjuje, Madrase, Kanpure ir Delyje. Glaudūs ryšiai su SSRS leido Kosmoso tyrimų organizacijai sparčiai plėtoti savo kosmoso programą ir vystyti branduolinę energiją net po pirmojo branduolinio ginklo bandymo 1974 m. Pochrane. Indija moksliniams tyrimams ir plėtrai skiria 66,5 mlrd., arba 0,86 % savo BVP, ir pagal skiriama biudžetą yra šešta pasaulyje.[12] Milijonui gyventojų tenka 156 tyrėjai (palyginimui – daugiausiai į tai investuojanti JAV skiria 2,7 % ir turi 4255 tyrėjus milijonui gyventojų, Lietuva skiria 1 % ir turi 3063 tyrėjus milijonui gyventojų).

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Indijos kultūra.
Vienas didžiausių pasaulio kino industrijos centrų Indijoje vadinamas Bolivudu (Bollywood)

Indija nuo seno buvo daugybės religinių bendruomenių, etninių ir kalbinių grupių katilas. Todėl yra be galo sudėtinga kalbėti apie vieningą indišką kultūrą nedarant grubių apibendrinimų. Vis dėlto galima išskirti keletą bruožų, dominuojančių kultūrinėje šio regiono erdvėje – tai tolerancija ir polinkis į sinkretizmą. Tai padėjo sugyventi daugeliui labai skirtingų tradicijų bei absorbuoti įsiveržėlių kultūrą, neprarandant savasties.

Tradicinėje elitinėje kultūroje išskirtinę vietą užėmė sanskritas, kurio paplitimas ir buvo tas žymeklis, brėžęs „indiškąją“ erdvę.

Indijos muzika yra labai įvairi. Svarbiausios klasikinės muzikos tradicijos yra Hindustano šiaurėje ir Karnatakos pietuose. Egzistuoja ir daug tradicinio šokio mokyklų. Kaip pavyzdžius galima pateikti Bharatanatyam, Kathakali, Kathak.

Literatūros tradicijos prasideda Vedomis – vienais seniausių tekstų pasaulyje. Taip pat Indijos kultūrai labai reikšmingi i Mahabharata ir Ramajana. Žymiausias šiuolaikinis rašytojas buvo Rabindranatas Tagorė.

Indijoje pagaminama daugiausia filmų per metus. Žymiausias kino pramonės centras yra vadinamasis „Bolivudas“, įsikūręs Mumbajuje.

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Indija