Žemutinių sorbų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žemutinių sorbų kalba
Dolnoserbska rěc
KalbamaVokietija (Žemutinė Lužica)
Kalbančiųjų skaičius6860 (2007 m.)[1]
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
Oficialus statusas
Oficiali kalbaVokietija Vokietija (Brandenburgas)
Prižiūrinčios institucijosDelnjoserbska rěčna komisija
Kalbos kodai
ISO 639-2dsb
ISO 639-3dsb
SILWEE
Dvikalbis užrašas Vokietijoje, Kotbuse

Žemutinių sorbų kalba (arba žemutinių vendų kalba, žemutinių lužitėnų kalba, lužitėnų žemaičių kalba, sorbų žemaičių kalba, Žemutinės Lužicos serbų kalba; savivardis: dolnoserbska rěc, dolnoserbšćina) – viena iš dviejų bendrinių sorbų, arba Lužicos serbų, kalbų, vartojama istorinėje Žemutinės Lužicos srityje Brandenburgo žemėje Rytų Vokietijoje. Priklauso vakarų slavų kalbų sorbų pogrupiui.[2][3] Žemutinių sorbų kalbos vartotojų yra apie 6860 (2007 m.).[1]

Žemutinių sorbų kalba pasižymi bendromis su aukštutinių sorbų kalba ypatybėmis, taip pat šiai kalbai būdingi visi vakarų slavų kalbų bruožai. Be to, viena ypatybių dalis žemutinių sorbų kalbą jungia su lechitų kalbomis, kita – su čekų-slovakų pogrupiu.[4] Žemutinių sorbų kalba nuo aukštutinių sorbų kalbos skiriasi visuose lingvistinės sistemos lygmenyse: fonetikoje (sprogstamojo priebalsio g vartojimas; afrikatos č sutapimas su sukietėjusia švilpiamąja c; kietojo r po p, t, k virtimas kietuoju š; ć, ʒ́ virtimas pučiamaisiais minkštaisiais šnypščiamaisiais ś, ź), morfologijoje (turimas siekinys; tarmėse nevartojamas aoristas ir imperfektas) ir leksikoje (bom 'medis', twarc 'dailidė', gluka 'laimė' ir kt., plg. su atitinkamais aukštutinių sorbų žodžiais štom, ćěsla, zbožo).[5] Žemutinių sorbų bendrinės kalbos susidarymui didelę įtaką padarė aukštutinių sorbų kalba, tačiau, skirtingai nuo pastarosios, žemutinių sorbų kalba yra ne tiek sunorminta ir ne taip griežtai kodifikuota, pasižymi svyravimais ir didesniu varijavimu.[6]

Kalbos vartotojų nuolatos mąžta, ja kaip gimtąja (šios kalbos tarmėmis) iš esmės šneka vyresniosios kartos Kotbuso apylinkių sorbai, jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės išmokę tik bendrinę kalbą, jų gimtoji kalba yra vokiečių.[1][7] Žemutinėje Lužicoje asimiliacija pasiekė tokį mastą, kad galima kalbėti apie grėsmę šiai kalbai išnykti.[8]

Išskiriamos tokios žemutinių sorbų kalbos tarmės: rytų Kotbuso, rytų Peico, rytų Šprembergo, vakarų Kotbuso, vakarų Peico, vakarų Šprembergo, Gubino, Šprėvaldo ir kitos.[9][10]

Raštas lotynų abėcėlės pagrindu buvo sudarytas XVI a.[5] Pirmąją gramatiką kalbos istorijoje 1650 m. parašė liuteronų kunigas J. Choinanas.[11] Bendrinės kalbos tvarkyba rūpinasi Žemutinių sorbų kalbos komisija, šiuo metu veikianti prie sorbų kultūrinės-šviečiamosios draugijos „Sorbų ištakos“ („Maśica Serbska“).[12]

Kalbos pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendrasis Lužicos serbų (sorbų) kalbos pavadinimas – serbšćina, serbski 'serbų kalba' – yra išvestas iš Lužicos serbų savivardžio Serbja / Serby 'serbai' (vyr. g. vienaskaita Serb). Norint atskirti Lužicos serbų kalbas, tikslinama jų teritorinė padėtis viena kitos atžvilgiu: „žemutinė“ (dolnoserbšćina, dolnoserbska rěc 'Žemutinės Lužicos serbų kalba') ir „aukštutinė“ (hornjoserbšćina, hornjoserbska rěč 'Aukštutinės Lužicos serbų kalba'). Žemutinės Lužicos serbų kalbos pavadinimo variantai kitose kalbose (su vokiška forma vok. Sorben): angl. Lower Sorbian, vok. Niedersorbisch, pranc. le bas-sorabe; tokia kalbos pavadinimo forma – žemutinių sorbų kalba – vartojama ir šiame straipsnyje. Lietuvių literatūroje dažnai pasitaiko šios kalbos pavadinimas, susietas su regiono vardu Lužicalužitėnų kalba. Panašūs pavadinimo variantai vartojami ir kitose kalbose: angl. Lusitian, vok. Lausitzisch. Taip pat žinomas anksčiau populiarus pavadinimas vendų kalba: vok. Wendisch, pranc. le wende.[13] Šiomis dienomis vokiškas pavadinimas Wendisch 'vendų kalba', sinonimiškas kalbos pavadinimui Sorbisch 'sorbų kalba', vis dažniau vartojamas norint atskirti žemutinių ir aukštutinių sorbų kalbas. Turėdami vienodą savivardį (serbski), žemutinių ir aukštutinių sorbų kalbų vartotojai atskiria savo kalbas pasitelkdami vokiškus pavadinimus: dabar terminas Wendisch vartojamas daugiausia žemutinių sorbų kalbai įvardyti, o Sorbisch – aukštutinių sorbų. Paprastai būtent žemutiniai sorbai reikalauja vartoti kalbos pavadinimą Wendisch.[14]

Pirmą kartą žodis serbski užfiksuotas 1548 m. M. Jakubicos žemutinių sorbų „Naujajame Testamente“.[15]

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl sorbų kalbų vietos tarp kitų slavų kalbų skirtingais laikotarpiais slavistai buvo išsakę tris požiūrius.[16] Sorbų kalbos įtraukiamos į čekų-slovakų pogrupį, gretinamos su lechitų kalbomis arba išskiriamos į savarankišką vakarų slavų kalbų pogrupį. Pirmąjį požiūrį išsakė A. Šleicheris, antrąjį – S. Ramultas, vėliau jį palaikė F. Lorencas, trečiojo požiūrio šalininkas buvo A. Muka, sorbų kalbas pavadinęs tiltu tarp lenkų ir čekų kalbų. Lenkų kalbai artimesnė žemutinių sorbų kalba, o čekų kalbai – aukštutinių sorbų.[17] Apie ypatingą artumą lechitų kalboms pirmą kartą užsiminė J. Boduenas de Kurtenė, su šia nuomone sutinka V. Tašyckis, Z. Štyberis, J. Nalepa. Kaip šio požiūrio argumentai pateikiami iš esmės tapatūs sklandžiųjų priebalsių metatezės rezultatai lechitų ir sorbų kalbose, vienoda grupių *TṛT raida, *e > *o, *ṛ’ > *ṛ, *ḷ’ > *ḷ virsmai prieš dantinius priebalsius, stipri priebalsių palatalizacija (minkštinimas) prieš priešakinės eilės balsius.[18]

Z. Štyberis žemutinių sorbų kalbą laiko iš esmės lechitų kalba[17] ir nurodo tokias žemutinių sorbų ir lenkų kalbas jungiančias ypatybes:[19]

  • sklandžiųjų priebalsių metatezės rezultatai;
  • sklandžiųjų skiemeninių priebalsių likimas;
  • kirčio atitraukimas į pirmąjį skiemenį (kirčiavimas priešpaskutiniame skiemenyje lenkų kalboje antrinis);
  • balsio *o likimas;
  • redukuotųjų balsių likimas;
  • junginio *xy išsaugojimas esant pokyčiui *ky > ki, *gy > gi;
  • šnypščiamųjų priebalsių š ir ž sukietėjimas;
  • vienoda minkštųjų priebalsių sistema;
  • balsių ilgumo išsaugojimas tik naujojo akūto padėtyje.

Lenkų kalbininko E. Nalepos manymu, sorbų ir lechitų kalbos pradžioje priklausė šiaurės vakarų slavų kalbų grupei, ir tuo aiškinamas jų artumas. Kalbininko teigimu, didesnis lenkų kalbos artumas žemutinių sorbų kalbai negu aukštutinių sąlygotas to, kad Aukštutinė Lužica, kitaip negu Žemutinė, ilgą laiką buvo veikiama čekų kalbos.[20] Šiuo metu labiausiai paplitęs požiūris į sorbų kalbas kaip į atskirą vakarų slavų kalbų pogrupį.[3]

Žemutinių sorbų kalba gali būti laikoma tiek savarankiška vakarų slavų kalba, tiek ir vieningos bendrinės sorbų kalbos variantu. Abiejų sorbų kalbų savarankiškumą labiausiai remia H. Šusteris-Ševcas: jo publikacijose tvirtinama, kad žemutinių ir aukštutinių sorbų kalbos yra skirtingos, nors iš seno palyginti artimos – nuo gentinių tarmių formavimosi laikų; šios kalbos toliau lieka atskiros, turėdamos dabartines bendrinių kalbų formas, ir šiomis dienomis.[17] H. Faska ir dauguma kitų sorbų kalbininkų pripažįsta esant vieningą sorbų kalbą, sudarančią nenutrūkstamą tarmių tąsą su žemutinių sorbų, aukštutinių sorbų bei pereinamosiomis tarp jų tarmėmis ir reprezentuojamą dviem bendrinėm kalbom.[21][22]

Tiesiogiai su sorbų kalbų arealo vienovės klausimu susijusi sorbų prokalbės egzistavimo problema. Kai kurie slavų kalbų tyrėjai, pavyzdžiui, Z. Štyberis, L. Ščerba ir O. Trubačiovas teigia, kad abi sorbų kalbos gyvavo nepriklausomai viena nuo kitos dar iki šių kalbų vartotojams apgyvendinant dabartinį arealą, kuriame žemutinių ir aukštutinių sorbų protėvių tarminės sritys buvo atskirtos pelkių ir miškų.[23] Kiti slavistai, sakykime, A. Šachmatovas, remdamiesi gausybe abi sorbų kalbas aprėpiančių inovacijų, tvirtina, kad sorbų prokalbė tikriausiai bus egzistavusi.[24]

Kalbos geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arealas ir kalbos vartotojų skaičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sorbų kalbų arealas Vokietijoje

Žemutinių sorbų kalba šnekama istorinėje Žemutinės Lužicos srityje ir nedidelėje rytų Vokietijos teritorijoje aplink Kotbuso miestą. Pagal dabartinį administracinį teritorinį Vokietijos suskirstymą, žemutinių sorbų kalbos vartotojų gyvenamos apskritys išsidėsčiusios Brandenburgo federalinės žemės pietryčiuose.

Pasak 1994 m. liepos 7 d. „Įstatymo dėl sorbų / vendų teisių Brandenburge“, į Brandenburgo sorbų gyvenamąją sritį, kurioje iki šiol išsaugotas sorbų kultūros bei kalbos tęstinumas ir laiduojamos žemutinių sorbų kalbos teisės, įeina:[25]

taip pat daug komunų trijose apskričių teritorijose:

Pasak įvairiuose šaltiniuose pateikiamų skirtingų apskaičiavimų, žemutinių sorbų kalbos vartotojų yra 6,4–8 tūkstančiai, aktyviai vartojančių kalbą – dar mažiau. Ethnologue duomenimis, 2007 m. buvo 6 860 šios kalbos vartotojų.[1] Sorbų instituto 2009 m. atliktų tyrimų duomenimis, Žemutinėje Lužicoje būta 6 400–7 000 kalbos vartotojų.[26] 2005 m. leidinyje „Pasaulio kalbos. Slavų kalbos“ pažymima, kad mokančiųjų žemutinių sorbų kalbą yra ne daugiau kaip 8000, iš jų tik trims tūkstančiams (daugiausia vyresniems negu 70 metų žmonėms) ši kalba tarmine forma yra gimtoji.[27]

Sociolingvistiniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip sorbų kalbų arealo dalis, žemutinių sorbų kalba Vokietijoje pripažinta autochtoninės mažumos kalba ir turi teisę į valstybės paramą. Žemutinių sorbų teisė vartoti gimtąją kalbą ir plėtoti savo kultūrą fiksuojama 35–ajame Vokietijos suvienijimo sutarties straipsnyje ir 14–ojoje pataisoje, papildomai – įteisinant žemutinių sorbų kalbą konstitucijoje ir Brandenburgo federalinės žemės „Įstatyme dėl sorbų teisių“.[26]

1994 m. liepos 7 d. „Įstatymo dėl sorbų / vendų teisių Brandenburge“ 8–ajame paragrafe sakoma:[25]

Cquote2.png

(1) Žemė pripažįsta sorbų kalbas, o būtent – žemutinių sorbų, kaip savo dvasinio bei kultūrinio turto apraišką ir sveikina šios kalbos vartojimą. Jos vartojimas – laisvas. Jos žodinis ir rašytinis vartojimas visuomeniniame gyvenime bus ginamas ir skatinamas.

(2) Autochtoninėje gyvenamojoje srityje kiekviena gyventoja ir kiekvienas gyventojas turi teisę vartoti žemutinių sorbų kalbą žemės valdžios institucijose, žemės valdomuose susivienijimuose, įstaigose ir viešosios teisės fonduose, taip pat ir bendruomenių administracijose ir bendruomenių sąjungose. Jos arba jo šios teisės įgyvendinimas turi tuos pačius padarinius, kaip ir vartojant vokiečių kalbą. Atsakymai į kreipimusis, pateiktus žemutinių sorbų kalba, ir sprendimai dėl jų gali būti duodami žemutinių sorbų kalba. Gyventoja arba gyventojas dėl to neturi patirti išlaidų arba kitokių nuostolių.[28]

'

Cquote1.png

Įstatymas skelbia laisvą, lygų su vokiečių kalba žemutinių sorbų kalbos vartojimą, laiduoja Brandenburgo valdžios palaikymą atliekant mokslinius žemutinių sorbų kalbos tyrimus, garantuoja Sorbų srityje gyvenantiems vaikams teisę ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose mokytis gimtosios kalbos. Pasak įstatymo, valdžia rūpinasi žemutinių sorbų kalbos dėstytojų ruošimu ir jų kvalifikacijos kėlimu, pateikia dvikalbes iškabas administracinių, visuomeninių įstaigų ir organizacijų pastatuose, gatvių, kelių, aikščių, tiltų ir gyvenamųjų vietovių rodyklėse, palaiko žiniasklaidą žemutinių sorbų kalba.[25]

Žemutinių sorbų kalbos vartojimo padėtis daug kuo panaši į padėtį aukštutinių sorbų kalbos areale: ją lemia istoriškai susiklosčiusi Lužicos sorbų ir vokiečių sąveikos stiprėjimo ir kontaktų glaudėjimo tendencija. Sorbų kalbų teritorijoje dėl dviejų tautų kalbų kontaktų sorbai jau XX a. pradžioje buvo tapę dvikalbiais. Esant visiškai vokiečių – sorbų dvikalbystei XX a. laikotarpiu sorbų kalba palaipsniui buvo išstumiama vokiečių kalbos, prie šios buvo pereinama, ir tokių procesų padariniai stipriau jaučiami Žemutinėje Lužicoje, kurioje pramaišiui gyvena vokiečiai ir sorbai. Visose bendravimo srityse viešpataujant vokiečių kalbai žemutinių sorbų kalba vyresniosios kartos jaunesniajai iš esmės nebeperduodama.[21][26][29]

„Mokykloje manęs nemokė sorbų kalbos, bet mano protėviai iš tėvo pusės – sorbai, taigi, vadinasi, aš iš Šprėvaldo, ten su manimi močiutė ir senelis kalbėjo sorbiškai, tačiau aš kalbą priėmiau tik pasyviai. Norėjau geriau pažinti savo kalbos šaknis iš tos pusės“.

Mokantis žemutinių sorbų kalbos vėlyvame amžiuje būdinga ją suvokti kaip protėvių kalbą: arba kaip buvusiąją savo šeimos kalbą, arba kaip savo regiono kalbą.[30]
—— 1970 m. gimęs informantas iš Žemutinės Lužicos
„Apie tuos paprastus, valstiečio gyvenime svarbius dalykus galbūt geriau papasakosiu žemutinių sorbų kalba, nes juos šia kalba pažinau. Bet apie ekologiją arba matematiką vis dėlto paprasčiau kalbėti vokiškai“.

Kadangi (šiuo atveju) Lužica įsivaizduojama kaip valstietiškas slaviškas kraštas, žemutinių sorbų kalbai priskiriama ypatybė tobulai aprašyti gamtą ir kaimo gyvenimą.[30]
—— 1968 m. gimęs informantas iš Žemutinės Lužicos

Katalikiškose Aukštutinės Lužicos apskrityse sorbų kalba šneka visų sorbų kartų atstovai ir, be to, sorbų kalbą moka (pasyviai arba net aktyviai) vietiniai vokiečiai, o Žemutinėje Lužicoje ir protestantiškose Aukštutinės Lužicos apskrityse sorbų kalbos vartotojai sudaro mažumą, ir pagrindinė bendravimo kalba yra vokiečių, valstybinė Vokietijos kalba, tad vokiečiai sorbų kalba nešneka. Vyresnioji ir vidurinė sorbų karta šiose apskrityse laisvai kalba tiek sorbiškai, tiek ir vokiškai (be sorbiško akcento). Vokiečių kalbos įtaka sorbų kalboje reiškiasi visuose kalbos sistemos lygmenyse. Jaunoji karta sorbų kalbos nemoka visai arba moka menkai, taip pat ir pasyviai.[26][31] Prieiga prie spaudos Žemutinės Lužicos sorbams ribota, sorbų literatūra iš esmės nežinoma, darbe vartojama vokiečių kalba arba pakaitomis vokiečių ir žemutinių sorbų, nedaug kas sugeba skaityti žemutinių sorbų kalba, ilgą laiką šia kalba nevyksta pamaldos. Pagrindiniai žemutinių sorbų kalbos vartotojai – kaimo gyventojai, kurie daugiausia kalba žemutinių sorbų tarmėmis. Bendrinę kalbą vartoja mokykloje jos išmokę negausūs miesto arba kaimo inteligentijos atstovai. Matyti, kaip vokiečių kalba vis labiau užgožia žemutinių sorbų kalbą.[32]

Šiuo metu pagrindinė žemutinės sorbų kalbos pritaikymo sritis – kasdienis bendravimas šeimoje, su draugais ir pažįstamais, šeimos šventėse, kartais (drauge su vokiečių kalba) darbo aplinkoje, esant oficialiesiems ir dalykiniams kontaktams (dažniausiai sorbų organizacijų renginiuose), bažnyčioje. Visose kitose bendravimo srityse sorbai vartoja vokiečių kalbą, ją moka visų stilių lygmenimis (tiek bendrinę vokiečių kalbą, tiek ir jos vietines tarmes).[33]

Ikimokyklinis ir mokyklinis ugdymas žemutinių sorbų kalba arba šios kalbos kaip atskiro dalyko mokymas įvairaus lygio Brandenurgo mokyklose (2012–2013 m. mokslo metų duomenys).

Žemutinių sorbų kalba turi keletą formų: bendrinės kalbos rašytinę, bendrinės kalbos žodinę, šnekamąją tarpregioninę, kuri yra artima tarmėms ir vartojama taip pat ir privačiame bendravime, ir vietinių tarmių formą. Bendrine kalba daugiausia kalba sorbų inteligentijos atstovai, dauguma kitų žemutinių sorbų kalbos vartotojų šneka tarmėmis. Dėl istorinių aplinkybių bendrinė kalba neatlieka žemutinių sorbų tarmes vienijančio vaidmens. Ji niekada neturėjo oficialiojo statuso, buvo retai vartojama švietime, visada priimama ribotai, be to, bendrinė kalba yra konservatyvaus pobūdžio, dėl puristinių tendencijų ir buvusių pastangų atslavinti ji gerokai skiriasi nuo tarmių, be to, bendrinė žemutinių sorbų kalba buvo paveikta aukštutinių sorbų kalbos. Pokario metais vykęs bendrinės žemutinių sorbų kalbos vartojimo srities plėtimas ir tokiu būdu keliamas jos prestižas žymiau nepakeitė kalbinės padėties. Daugiausia bendrinės kalbos vartotojų gyvena Kotbuse – Žemutinės Lužicos kultūros centre, o žemutinių sorbų inteligentijos dalis moka ir aukštutinių sorbų kalbą. Aktyvų bendrinės kalbos (rašytinės ir žodinės) vartojimą Kotbuse skatina jos funkcionavimas miesto sorbų politinėse, mokslo ir kultūros organizacijose, žiniasklaidoje – oficialūs pasisakymai, mokslinių leidinių, laikraščių, žurnalų leidyba, radijo ir televizijos laidų transliavimas. Žodinę ir rašytinę bendrinę kalbą moka visų kartų inteligentija. Neretai jaunoji karta mokosi žemutinių sorbų bendrinės kalbos kaip antrosios (tokiu atveju vokiečių kalba būna jų gimtoji). Šnekamosios kalbos plėtotė sąlygojama būtinybės įvairių regioninių tarmių atstovams bendrauti neoficialiai, tokia kalba yra žodinė spontaninė, pasižyminti skirtingu tarminių elementų kiekiu. Kaimuose paprastai šnekama tarmėmis, jas moka daugiausia vyresnioji sorbų karta. Tarmės patiria didelę vokiečių kalbos įtaką, nes jos vartojamos išimtinai žodine forma, neturi griežtai nustatytų normų ir visada funkcionuoja greta prestižiškesnės ir stilistiškai labiau išplėtotos vokiečių kalbos. Tarmės palyginti sparčiai nyksta, ypač rytinėse Žemutinės Lužicos apskrityse, nes jaunoji sorbų karta tarmių nebeperima.[34]

„Tai du skirtingi domenai – mes šnekame žemutinių sorbų kalba (Niedersorbisch), ir yra viena bendradarbė, jai 63 metai, su ja kalbame vokiškai, gatvėje vokiškai, kaimuose, su senais žmonėmis – sorbiškai (Sorbisch), su žmonėmis, kuriuos pažįsti iš organizacijų – su jais taip pat sorbiškai (Sorbisch)“.

Šiuo metų sorbų kalbos, taip pat ir žemutinių sorbų, pradedamos suvokti kaip kalbos, aptarnaujančios sorbų kultūros funkcionavimo srities „aukštąją“ apraišką (vartojamos mokslo ir ugdymo įstaigose, profesionaliajame mene), taip pat pasitelkiamos žemesniuoju lygmeniu (folkloriniuose dainų ir šokių ansambliuose, liaudies švenčių renginiuose).[30]
—— 1970 m. gimęs informantas iš Žemutinės Lužicos

Siekiant atgaivinti žemutinių sorbų kalbą kai kuriuose Lužicos vaikų darželiuose veikia programa „Witaj“. Pagrindinis šios programos įgyvendinimo metodas – vaikus apgobti žemutinių sorbų kalbos skraiste. Žemutinių sorbų kalba nemokoma, kai kuriose mokyklose įvestas mišrus mokymas vokiečių ir sorbų kalbomis, dažniau žemutinių sorbų kalbos mokyklose mokoma kaip dalyko.

Šiuo metu dauguma tyrėjų pažymi, kad žemutinių sorbų kalba atsidūrusi prie išnykimo ribos, tai rodo demografiniai duomenys, pasak kurių dauguma aktyviųjų žemutinių sorbų kalbos vartotojų – vyresniosios kartos žmonės.[8] Žemutinių sorbų kalbą vartojančių žmonių mažėjimo tendencija lieka nepakitusi, tad UNESCO abi sorbų kalbas įtraukė į „Nykstančių kalbų atlasą“.[35] Žemutinių sorbų kalba neretai suvokiama kaip kalba, „įgaliota“ skambėti specialiųjų sorbų institucijų ribose (Sorbų namai ir muziejus Kotbuse, spausdinta ir elektroninė sorbų žiniasklaida, mokyklos, kalbos centras „Witaj“, bažnyčia). Ji vis rečiau atlieka šnekamosios, buitinės, neoficialiosios kasdienio bendravimo kalbos paskirtį.[26] Drauge patys Žemutinėje Lužicoje gyvenantys sorbai galimybę išsaugoti žemutinių sorbų kalbą laiko mažai tikėtina.[14] Tarp vietinių Lužicos gyventojų, dažniausiai tarp vokiečių, paplitusi nuomonė, kad sorbų kalba ir kultūra išlieka tik dėl ženklios finansinės paramos. Pavyzdžiui, tėvai savo vaikus leidžia į dvikalbius vaikų darželius ir mokyklas, kurie paprastai geriau įrengti arba teikia didesnį galimybių pasirinkimą negu vokiškieji.[36]

Apskritai sorbai pažymi, kad aukštutinių ir žemutinių sorbų kalbų skirtumai šių kalbų vartotojams sunkina bendravimą, tačiau mintis sukurti vieną sorbų kalbą šiuo etapu laikoma dirbtine. Kaip nešališka trukdanti sorbų tautos vienybei ir vienos kalbos sukūrimui priežastis nurodomas administracinis teritorinis Žemutinės ir Aukštutinės Lužicų atskirtumas. Sorbų kalbos bei kultūros plėtotės reikalai patikėti Brandenburgo ir Saksonijos žemių valdžioms, kurios kreipia dėmesį tik į savo teritorijų sorbus. Sakykime, „Įstatyme dėl sorbų / vendų teisių Brandenburge“ pabrėžiama, kad kalbama apie „sorbų kalbą, o būtent – žemutinių sorbų“. Orientuojamasi visų pirma į savo žemę ir sorbų žiniasklaidą. Patys sorbai dviejų bendrinių kalbų formų egzistavimo faktą laiko natūraliu ir objektyviu. Kiekviena iš dviejų kalbų – kultūros turtas, kurį sugebėjo išsaugoti nedidelės slavų tautos atstovai. Būtent todėl sorbai teigia, kad būtina palaikyti abi kalbas. Kuriant ir vykdant žemutinių sorbų kalbos tyrimų bei populiarinimo projektus dažnai dalyvauja aukštutinių sorbų aktyvistai.[37]

Tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sorbų tarmės[38]

Laikantis A. Mukos teikiamo sorbų tarmių skirstymo, žemutinių sorbų kalbos sritis daloma į šias tarmes:[10][39]

Pasak H. Šusterio-Ševco knygoje pateikto sorbų tarmių žemėlapio, į žemutinių sorbų kalbos sritį įeina trys tarmės:[38]

  • Fečau tarmė (žem. sorb. wětošojska narěc, vok. Vetschauer Dialekt);
  • rytų Kotbuso tarmė (žem. sorb. pódzajtšna chóśebuska narěc, vok. Östlicher Cottbuser Dialekt)
  • vakarų Kotbuso tarmė (žem. sorb. pódwjacorna chóśebuska narěc, vok. Westlicher Cottbuser Dialekt);

Rašyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinę žemutinių sorbų kalbos abėcėlę sudaro 36 raidės:[40]

Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
1 A a a [ a ]
2 B b bej [ b ]
3 C c cej [ t͡s ]
4 Č č čej [ t͡ʃ ]
5 Ć ć ćej [ t͡ɕ ]
6 D d dej [ d ]
7 Dź dź dźej [ d͡ʑ ]
8 E e ej [ ɛ ]
9 Ě ě ět [ e ]
10 F f ef [ f ]
11 G g gej [ g ]
12 H h ha [ ɦ ]
13 Ch ch cha [ x ]
14 I i i [ i ]
15 J j jot [ j ]
16 K k ka [ k ]
17 Ł ł [ u̯ ]
18 L l el [ l ]
Nr. Raidė pavadinimas Tarimas (TFA)
19 M m em [ m ]
20 N n en [ n ]
21 Ń ń ejn [ ɲ ]
22 O o o [ ɔ ]
23 Ó ó ó [ o ]
24 P p pej [ p ]
25 R r er [ r ]
26 Ŕ ŕ ejŕ [ rʲ ]
27 S s es [ s ]
28 Š š [ ʃ ]
29 Ś ś śej [ ɕ ]
30 T t tej [ t ]
31 U u u [ u ]
32 W w wej [ u̯ ]
33 Y y y [ ɨ ]
34 Z z zet [ z ]
35 Ž ž žet [ ʒ ]
36 Ź ź źej [ ʑ ]

Raidės Qq, Vv, Xx vartojamos tiktai tikriniuose užsienietiškuose žodžiuose.[41]

Siekiant perteikti žemutinių sorbų kalbos garsų tarimą vartojamos raidės su diakritiniais ženklais (ŕ, ź, ś, ž, š, ě) ir dviraidžiai junginiai ( ir ch).

Jei po priebalsių eina raidės ě ir i, rašte priebalsių minkštumas nežymimas, prieš visus kitus balsius minkštumas žymimas raide j (mjod 'medus', pjas 'šuo'), kitose padėtyse – akūto ženklu (´).[42]

Raidė ó 1952 m. iš žemutinių sorbų kalbos abėcėlės buvo pašalinta, tačiau 2007 m. ji grąžinta.[43]

Kalbos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ikirašytinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sorbų genčių sąjunga VIII–X a.[44][45][46]

Šiuolaikinės žemutinių sorbų kalbos tarmės susidarė praslaviškų dialektų pagrindu, kurių vartotojai VIVII a. buvo apgyvendinę plačias teritorijas slavų kalbų arealo vakariniuose pakraščiuose – Elbės vidurupyje nuo Oderio rytuose iki Zalės vakaruose.[3] Dėl ankstyvo vokiečių kalbos plitimo žymioje senojo sorbų arealo dalyje slavų tarmės buvo asimiliuotos. Iki šių dienų išliko tik nedidelė senovės sorbų tarmių paplitimo srities dalis: lužitėnų genties apgyvendintoje teritorijoje – žemutinių sorbų tarmės, o milčanų genties apgyvendintoje teritorijoje – aukštutinių sorbų tarmės.[17]

Sorbai niekada neturėjo savo valstybės. Ilgą laiką sorbų genčių sąjunga apsigindavo nuo vokiečių antpuolių ir netgi pati juos užpuldavo, įsiverždama į frankų žemes ir jas siaubdama. Vis dėlto X a. sorbų genčių sąjunga buvo galutinai suardyta, o gyventojai slavai pateko vokiečių valdžion.[47] Nuo X a. pabaigos visą tūkstantmetį sorbų kalbų arealas priklausė vienoms ar kitoms vokiečių valstybėms arba įvairiems administraciniams teritoriniams vienetams. Sorbai pamažu vokietėjo labiausiai dėl šių aplinkybių. Lužicoje vokietėjimas skirtingu laikotarpiu buvo nevienodai stiprus, kartais vykdavo natūraliai, kartais – priverstinai. Dėl vokietėjimo sorbų tarmių vartojimo sritis iš esmės susiaurėjo iki žodinio buitinio bendravimo, vokiečių kalba pamažu išstūmė sorbų kalbą iš miestų į kaimo vietoves, sorbų arealas sumažėjo tiek, kad šiuo metu yra beveik išnykęs.[48]

XIIIXV a. tautiniame kalbiniame sorbų teritorijos žemėlapyje vidinio kolonizavimo laikotarpis sąlygojo žymius pokyčius. Vokiečiai kolonistai kūrė nausėdijas, sorbai tarp gausesnių vokiškai kalbančių gyventojų tapdavo mažuma ir pamažu netekdavo savo kalbos, išmokdami vokiškai. Sorbų kalbų sritis ženkliai mažėjo, dauguma slaviškų teritorijų, taip pat ir ne viena Žemutinės Lužicos pakraščio sritis, tapo vokietakalbės. Vokiškai kalbėjo miestų gyventojai, sorbų tarmėmis daugiausia šnekėta kaimuose. Tuo pat metu dėl gyventojų skaičiaus augimo ir naujų gyvenviečių kūrimosi, ypač XIII amžiuje, Žemutinėje ir Aukštutinėje Lužicose susidarė sorbų kalbų vartotojų glaudžiai gyvenama sritis.[49]

Iki XVI a. Žemutinės Lužicos kaimuose gyveno iš esmės vien tik sorbai, tik po Reformacijos jų skaičius po truputį mažėjo ir ėmė daugėti vokiečių. Žemutinėje Lužicoje vokiečių – sorbų dvikalbystė įvairiose srityse, miestuose ir kaimuose plito nevienodai. Procesas buvo spartesnis pakraščio srityse, lėtesnis – Kotbuso apylinkėse. Be to, sorbai greitai vokietėjo miestuose, šiek tiek lėčiau – miestų apylinkėse, dar lėčiau – kaimuose. Iki XVIII a. pabaigos sorbų tarmės buvo pagrindinė valstiečių bendravimo priemonė, vokiečių kalba kaimuose buvo tik antroji. Iki XVI a. vidurio sorbų tarmių funkcijos apsiribojo žodiniu bendravimu daugiausia šeimos aplinkoje, tarmės buvo ribotai vartojamos teismuose (duodant parodymus, tačiau jie būdavo užrašomi vokiškai), bažnytinėse pamaldose (verčiant žodžiu iš vokiečių kalbos į sorbų) ir valdžios kreipimuose į gyventojus.[50]

Rašytinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji žemutinių sorbų kalbos raštai atsirado XVI a., Reformacijos laikais. Reformuotajai bažnyčiai prireikė išversti liturgines knygas parapijiečiams suprantama kalba. Pirmieji vertimai vietinių bažnyčių reikmėms įvairiuose sorbų regionuose buvo atlikti vietinėmis sorbų tarmėmis. Dėl vokiečių kalbos viešpatavimo visose miesto gyvenimo srityse, bendrojo kaimų gyventojų neraštingumo abiejose Lužicose ir tarminio susiskaidymo (viena ar kita sorbų tarme versto teksto nepriimdavo kitomis tarmėmis rašantys autoriai) šie tekstai plačiau nepaplito. Dėl istorinių aplinkybių susidarę įvairių sorbų kalbos tarmių, vienos ar kitos sorbų srities ekonominiai ir politiniai, įvairių vokiečių feodalinių administracijos vienetų požiūrio į sorbų kalbą skirtumai, vieno sorbų kultūros centro, vienos pasaulietinės ir bažnytinės valdžios, vienos mokyklinio švietimo sistemos nebuvimas, miestuose vokiečių įsigalėjimas ir kitos priežastys trukdė tautai ir kalbai vienytis. Taigi todėl, kad ikirašytiniu laikotarpiu (nuo XVI a. iki antrosios XVII a. pusės) nebuvo tarpregionės kalbos formų, bažnytinė raštija Žemutinėje ir Aukštutinėje Lužicose ėmė vystytis nepriklausomai. Žemutinių sorbų rašytinės kalbos plėtotės ypatybė ta, kad pirmieji tekstai žemutinių sorbų kalba atsirado ne Žemutinės Lužicos centre, o jos pakraštyje. Žemutinės Lužicos šiaurėje kuriami vertimai pasirodydavo ir 1650–1660 m. – po Trisdešimtmečio karo sukeltos pertraukos. Tačiau Brandenburgo kurfiursto įsakymu visi rankraščiai žemutinių sorbų kalba buvo arba konfiskuoti, arba sunaikinti. Buvo uždraustos pamaldos sorbų kalba. Drauge Žemutinės Lužicos šiaurėje besusidarąs sorbų kultūros centras liovėsi egzistuoti, pradinės žemutinių sorbų bendrinės kalbos užgimimo sąlygos šiaurinėse Žemutinės Lužicos srityse buvo sužlugdytos.[51]

Paskutiniais XVII a. dešimtmečiais prasidėjo naujas žemutinių sorbų raštijos ir bendrinės kalbos kūrimosi etapas, susijęs su žemutinių sorbų srityje, Kotbuso apylinkėje besiformuojančiu kultūros centru (vokiečiai šioje apylinkėje sudarė tik 10–15 % visų gyventojų). Apylinkėje (visų pirma kaimo gyventojams) sorbų kalba buvo pagrindinė žodinio bendravimo priemonė, ji jau buvo vartojama liturgijoje, o XVIII a. ja pradėta dėstyti kaimo mokyklose. XVII a. pabaigoje ir visą XVIII a. Kotbuse ir jo apylinkėse vietinių kunigų, tiek sorbų, tiek ir vokiečių, pastangomis į žemutinių sorbų kalbą buvo išversta bažnytinių tekstų. Po truputį Kotbuso tarmė visiems kitiems žemutinių sorbų regionams tapo pavyzdžiu. Drauge laikysena žemutinių sorbų kalbos atžvilgiu tuo laikotarpiu įvairiuose Žemutinės Lužicos regionuose buvo skirtinga: Kotbuso apylinkėse sorbų kalba nebuvo persekiojama, o likusioje Žemutinės Lužicos markgrafystės teritorijos dalyje buvo nuosekliai vykdoma jos išgyvendinimo politika.[52]

Žemutinės ir Aukštutinės Lužicų XVIII a. žemėlapis. Žemutinė Lužica pažymėta žaliai.

Žemutinių sorbų bendrinės kalbos normos pradžia įprasta laikyti liuteronų kunigo J. Fabricijaus iniciatyva išleistus Martyno Liuterio katekizmo (1706) ir „Naujojo Testamento“ (1709) vertimus. Šie vertimai buvo atlikti remiantis Kotbuso tarme. 1796 m. J. B. Fricas į šią tarmę išvertė „Senąjį Testamentą“. Ir XVII a. Kotbuso regione bandyta sukurti raštiją, sakykime, J. Choinanas 1650 m. sudarė pirmąją (rankraštinę) žemutinių sorbų kalbos gramatiką. Tačiau, kaip ir kitose Žemutinės Lužicos srityse, – ne tik Brandenburgo, bet ir Saksonijos, – valdžios įsakymu sorbų rankraščiai buvo sunaikinti. Dalis išlikusių ankstyvųjų tekstų buvo publikuota XIXXX a. Dėl pakartotinių J. Fabricijaus „Naujojo Testamento“ leidimų Kotbuso tarmė, vertimo autoriaus bendrinei kalbai vadinta tinkamiausia („dailiausia ir tiksliausia“), plito likusioje Žemutinės Lužicos teritorijoje.[53]

Pirmajame rašytinės žemutinių sorbų kalbos gyvavimo etape jos žodynas daugiausia atspindėjo bažnytinę terminologiją (pasaulietinės literatūros nebuvo), žemutinių sorbų kalba pasižymėjo gausiais vokiečių kalbos skoliniais ir vertiniais, hibridinėmis vokiečių ir sorbų kalbų morfemas įtraukiančiomis žodžių darybos formomis, nebuvo kitų slavų kalbų įtakos, buvo būdingas rašybos, atskirų formų bei kalbos reiškinių fiksavimo nepastovumas.[54]

Nuo 1815 m. Vienos kongreso nutarimu Žemutinė Lužica įėjo į Prūsijos Brandenburgo provincijos Frankfurto apskritį. Žemutiniams sorbams susiklostė ne tokia palanki padėtis kaip aukštutiniams, nes Prūsijos valdžia buvo slavų asimiliacijos šalininkė, kitaip negu Saksonijos, kuriai ėmė priklausyti Aukštutinė Lužica. XIX a. pagrindinė žemutinių sorbų rašytinės kalbos vartojimo sritis buvo sorbų bendruomenės bažnytinis gyvenimas, iš dalies mokykla ir buitis, aktyviai žemutinių sorbų bendrinę kalbą vartojo tik nedidelė vietinės inteligentijos dalis. Ribota vartojimo sritis, nepasitelkimas pasaulietinėje literatūroje, taip pat sorbų daugumos neraštingumas sąlygojo vis didėjantį rašytinės ir šnekamosios liaudies kalbos atotrūkį. Jį skatino ir tai, kad sorbai dažnai (bendraudami ne šeimoje ir bažnyčioje) vartojo vokiečių kalbą.[55]

XIX a. viduryje prasidėjusiu tautinio atgimimo laikotarpiu Lužicoje matomi kalbų padėties pokyčiai. Besiformuojantis tautinis sąjūdis iškėlė tikslą išsaugoti sorbų tautą, išplėsti sorbų kalbos vartojimą, ją vystyti, tobulinti, jai suteikti lygias su vokiečių kalba teises. Sorbai kūrė įvairias kultūros ir mokslo draugijas, taip pat ir iki šiol veikiančią draugiją „Sorbų ištakos“ („Maśica Serbska“), gimtąja kalba leido laikraščius ir knygas, prisidėjo prie liaudies švietimo plėtros. Viena vertus, dėl tautinio sąjūdžio pakilimo ir sorbų visuomenės aktyvumo sustiprėjo sorbų kalbos prestižas ir išsiplėtė vartojimo sritys, kita vertus, vokietinimo sąlygomis, kai sorbai buvo priversti mokytis vokiečių kalbos (mokyklose, kariuomenėje, protestantų parapijose), labai sparčiai plito dvikalbystė ir nuolatos mažėjo sorbų kalbos vartotojų, visų pirma protestantiškose Žemutinės ir Aukštutinės Lužicų apskrityse (vieningesnė katalikiškoji sorbų bendruomenė gimtąją kalbą tvirtai saugojo). Tačiau greta palyginti aktyviai besivystančios aukštutinių sorbų kalbos žemutinių sorbų bendrinė kalba ir toliau liko iš esmės bažnytinės literatūros kalba. Pasaulietinę literatūrą daugiausia sudarė aukštutinių sorbų autorių kūrinių vertimai, pasirodę XIX a. 7-ajame dešimtmetyje. Prūsijos politika tautinių mažumų atžvilgiu privedė prie to, kad knygų leidyba Žemutinėje Lužicoje, galima sakyti, liovėsi plėtotis, žemutinių sorbų kalbos vartojimas bažnytiniame gyvenime buvo ribojamas, o nuo XIX a. 5-ojo dešimtmečio ši kalba sorbų mokyklose buvo uždrausta. Sorbai neturėjo vienos administracinės ir bažnytinės valdžios, vienos mokyklinio švietimo sistemos, ankstyvaisiais laikais buvo susidarę tarminių skirtumų ir buvo kitų veiksnių, tad sorbai negalėjo suvienyti žemutinių ir aukštutinių sorbų bendrinių kalbų normų. Todėl jau XIX a. dauguma sorbų tautinio sąjūdžio veikėjų suprato, jog vargu ar įmanoma suvienyti abi kalbas.[56]

19371945 m. sorbų kalba Vokietijoje buvo uždrausta, buvo uždarytos visos sorbų organizacijos ir jų leidyklos bei tipografijos, sorbų inteligentijos atstovai buvo persekiojami. Buvo bandoma sorbų kalbą visiškai išstumti vokiečių kalba – net bendraujant namuose. Stipriausiai draudimas reiškėsi protestantiškose sorbų teritorijos srityse, taip pat ir Žemutinėje Lužicoje, kuri yra visiškai protestantiška.[57]

Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių kalbos padėtis vėl stiprėjo, nes į sorbų žemes kėlėsi vokiečiai iš rytinių teritorijų – Lenkijos, Čekijos ir kitų šalių. Būdami VDR sudėtyje sorbai negavo autonomijos, dar daugiau – jų gyvenamoji sritis atsidūrė skirtinguose naujosios valstybės administravimo vienetuose. Drauge sorbų kalbos buvo pripažintos lygiomis vokiečių kalbai, jos imtos aktyviau vartoti visuomeniniame gyvenime ir netgi ribotu mastu administracijos veikloje. Sorbams buvo suteikta kultūrinė autonomija, įkurtos mokyklos su dėstomąja sorbų kalba, pedagogikos institutas, teatras, folkloro ansambliai, organizuojami liaudies kultūros festivaliai, išsiplėtė leidyba. Nepaisant to, sorbų kalbos vartotojų skaičius ir toliau mažėjo – ir VDR laikais, ir suvienytojoje Vokietijoje. Sorbai perimdavo ir dabar perima vokiečių kalbą – visiškai įsivyravusią žiniasklaidoje, visuomeniniame gyvenime, švietime; dėl darbo migracijos, industrijos plėtros, mišrių santuokų vokiečių kalba tampa pagrindine. Šiomis aplinkybėmis, taip pat ir Žemutinėje Lužicoje, susidarė mišrūs sorbų ir vokiečių gyvenami kaimai. Kartu daugumoje Žemutinės Lužicos sričių sorbų kalba šiuo metu yra išnykusi arba prie išnykimo ribos.[58]

Nuo 1992 m. žemutinių sorbų kalba leidžiama kasmėnesinė televizijos laida „Łužyca“. 1992–2003 m. ją transliavo Brandenburgo žemės visuomeninė televizijos ir radijo kompanija ORB, o nuo 2003 m. — studija RBB.[59] Taip pat studija RBB Kotbuse žemutinių sorbų kalba rengia ne vieną radijo laidą.[60]

Istorinė fonetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir lenkų ir čekų kalbose, abu praslaviški redukuotieji garsai stipriojoje padėtyje sorbų kalbose virto e.[61] Sveikieji balsiai skiemenyje prieš silpnojoje padėtyje esantį redukuotąjį balsį, išnykus šiems redukuotiesiems, buvo ilginami.[62] Ilgainiui trumpųjų ir ilgųjų balsių priešprieša buvo prarasta, o kirtis įsitvirtino pirmajame skiemenyje (slavų prokalbėje kirtis buvęs laisvas).[63]

Sorbų kalbose nosiniai balsiai išnyko antrojoje XII a. pusėje, J. Nalepos manymu, dėl čekų kalbos įtakos.[64][65]

Afrikata , kaip ir daugumoje kitų slavų kalbų, supaprastėjo, virto z: mjeza (lenk. miedza) 'ežia; riba'.[66]

Kaip lenkų ir pradžioje kašubų, sorbų kalbose minkštieji dantiniai priebalsiai ť ir ď atitinkamai virto afrikatomis ć ir .[67] Šių virsmų fonologizacija vyko jau XIII a.[68] Vėliau žemutinių sorbų kalboje šios afrikatos neteko trankiojo priebalsio dėmens: ć > ś, > ź, išskyrus padėtį po dantinių pučiamųjų priebalsių, – rjeśaz 'grandinė', daś 'duoti', kosć 'duoti', źiwy 'laukinis', měź 'varis', pozdźej 'vėliau' (greta a. sorb. rjećaz, dać, kosć, dźiwi, mjedź, pozdźe). Šis pokytis vyko XVI a. viduryje vakarų tarmėse ir 100 metų vėliau rytų tarmėse, nepaliesdamas pereinamųjų centrinių ir Bad Muskau bei Šleifės tarmių.[69]

Minkštieji priebalsiai c’, z’, s’ sorbų kalbose sukietėjo. Jei po jų eina balsis i, jis virsta y: ducy 'einąs', syła 'jėga', zyma 'žiema' (greta ček. jdoucí, síla, zima). Šis pokytis įvyko turbūt XV a. pradžioje. Tapatus pokytis (žemutinių, bet ne aukštutinių sorbų kalboje) XVI a. pradžioje įvyko su minkštaisiais priebalsiais č’, ž’, š’: cysty 'švarus', šyja 'kaklas', žywy 'gyvas' (greta a. sorb. čisty, šija, žiwy).[70]

Maždaug XVI a. viduryje č virto c: cas 'laikas', pcoła 'bitė' (a. sorb. čas, pčoła). Šis pokytis galioja visais atvejais, išskyrus priesagą -učki ir padėtį po pučiamųjų priebalsių. Be to, č sutinkamas skoliniuose ir onomastikos leksikoje.[71]

Sorbų kalbose garsai r ir r’ po priebalsių p, t, k virto ř ir ř’.[72] Po to žemutinių sorbų kalboje ř virto š, o ř’ć (galiausiai ś): pšawy 'teisingas', tśi 'trys'.[73]

Kaip ir lenkų, žemutinių sorbų kalboje kietasis ł virto abilūpiu garsu w (pirmieji rašytiniai duomenys sutinkami nuo XVII a.), o minkštasis ľ prieš priešakinius balsius įgijo „europietišką“ alveolinę tartį (kaip vokiečių kalboje).[74]

Sorbų kalbose garsas w iškrito žodžio pradžios junginiuose gw- ir xw- (slavų prok. *gvozdь > gozd 'sausas miškas', slavų prok. *xvoščь > chošć 'asiūklis'), žodžio pradžioje prieš priebalsius, taip pat – po priebalsių prieš u. Šie procesai vyko tikriausiai dar iki XIII a., o baigėsi XVI a.[75] Minkštasis w’ žodžio viduryje tarp balsių ir prieš priebalsius, taip pat žodžio gale virto j: rukajca 'pirštinė' (lenk. rękawica), mužoju / mužeju 'vyrui' (lenk. mężowi), kšej 'kraujas' (lenk. krew).[76]

Garsas e po minkštųjų priebalsių ir prieš kietuosius virto a: brjaza 'beržas', kolaso 'ratas', pjac 'krosnis', lažaś 'gulėti', pjas 'šuo' (a. sorb. brěza, koleso, pjec, ležeć', pos). Šis pokytis įvyko maždaug XVII a. viduryje ir nepalietė Bad Muskau bei Šleifės tarmių.[77]

Fonetika ir fonologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Balsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinių sorbų kalboje vartojami 7 balsiai:[78]

Priešakinės eilės Vidurinės eilės Užpakalinės eilės
Viršutinio pakilimo i u
Vidurio aukštutinio pakilimo e o
Vidurio žemutinio pakilimo ɛ ɔ
Žemutinio pakilimo a

Balsis [ɨ] (rašoma y) yra padėtinis fonemos /i/ variantas po kietųjų priebalsių (išskyrus k ir g).[79]

Žemutinių sorbų bendrinėje kalboje fonema [o] po truputį traukiasi iš vartosenos, ją išstumia fonema [ɔ].[80]

Priebalsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinių sorbų kalbos priebalsiai (skliausteliuose pateikti fakultatyvūs fonemų variantai):[81]

Tarimo būdas ↓ Abilūpiai Lūpų dantiniai Alveoliniai Poalveoliniai Alveoliniai minkštieji Minkštieji Liežuvio užpakaliniai Glotaliniai
Sprogstamieji p b
t d k g
Nosiniai m n (ŋ)
Virpamieji r
Afrikatos t͡s (d͡z) t͡ʃ (d͡ʒ) t͡ɕ (d͡ʑ)
Pučiamieji f ()
(v) ()
s z ʃ ʒ ɕ ʑ (ç) x ɦ
Pusbalsiai u̯ʲ j
Šoniniai l ()

Dėl vokiečių kalbos įtakos jaunimo kalboje liežuvio priešakinis [r] gali būti keičiamas liežuvėliniu [R]. Kaip ir vokiečių kalboje, [x] vietoje po priešakinės eilės balsių [i] ir [e] tariamas garsas [ç] (vok. ich-Laut). Liežuvio užpakalinis [ŋ] yra fonemos /n/ alofonas prieš gomurinius priebalsius k ir g.[82]

Garsas [d͡ʑ] yra fonemos /ʑ/ alofonas po skardžiųjų pučiamųjų priebalsių [z] ir [ʒ].[81][83] Atitinkamai [d͡z] yra /z/ alofonas, sutinkamas po skardžiųjų pučiamųjų priebalsių bei atskiruose žodžiuose (pavyzdžiui, łdza 'ašara').[84] Fonema /d͡ʒ/ yra periferinė ir vartojama tik keliuose žodžiuose (pavyzdžiui, łdža 'melas')[85]

Fonema /lʲ/ vartojama keliose tarmėse.[86]

Prozodija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kirtis žemutinių sorbų kalboje yra ekspiracinis (pagrįstas iškvėpimo sustiprinimu) ir paprastai krenta į pirmąjį skiemenį. Keturskiemeniuose ir dar ilgesniuose žodžiuose priešpaskutiniame skiemenyje tariamas papildomas kirtis (ˈspiwaˌjucy 'dainuojąs'). Dūriniuose papildomas kirtis tariamas antrojo dėmens pirmajame skiemenyje (ˈdolnoˌserbski 'žemutinių sorbų'). Kai kuriuose skoliniuose kirčiuojamas tas pats skiemuo, kaip ir kalboje, iš kurios buvo pasiskolinta (sepˈtember 'rugsėjis', preˈzidium 'prezidiumas').[87]

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daiktavardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinių sorbų kalboje daiktavardis turi giminės (vyriškoji, moteriškoji, bevardė), skaičiaus (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), linksnio ir gyvumo kategorijas.[88]

Daiktavardžiai linksniuojami šešiais linksniais: vardininku, kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku ir vietininku, taip pat vartojamas šauksmininkas,[89] bet kadangi jis ryšių su sakinio dalimis nenurodo, linksniu galėtų būti laikomas tik iš tradicijos.[90][91]

Gyvumo – negyvumo kategorija pasižymi tik vyriškosios giminės žodžiai. Gyvųjų daiktavardžių galininkas sutampa su kilmininku (vienaskaitoje ir dviskaitoje visada, o daugiskaitoje – tik po skaitvardžių ir įvardžių my, wy).[92]

Išskiriamos trys moteriškosios giminės daiktavardžių linksniuotės: I–ajai priklauso kietojo kamiengalio daiktavardžiai, vardininke turintys galūnę -a, II–ajai – minkštąjį arba sukietėjusįjį (istoriškai minkštąjį – c, s, z, š, ž) priebalsį kamiengalyje turintys daiktavardžiai, kurie vardininke baigiasi galūne -a, III–ajai linksniuotei priklauso vardininke besibaigią priebalsiais daiktavardžiai.[93]

Išskiriamos dvi pagrindinės bevardės giminės daiktavardžių linksniuotės: I–osios linksniuotės daiktavardžiai turi kietuoju priebalsiu besibaigiantį kamiengalį, II–osios – liežuvio užpakaliniu (k, g, ch), minkštuoju arba sukietėjusiuoju (istoriškai minkštuoju) priebalsiu. Atskirai vertinami netiesioginiuose linksniuose priebalsiais -t-/-ś- ir -n- pasipildantys bevardės giminės daiktavardžiai.[94]

Vyriškosios giminės daiktavardžiai yra dviejų linksniuočių: į I–ąją įeina turintieji kietuoju priebalsiu besibaigiantį kamiengalį, II–ajai linksniuotei priklauso daiktavardžiai, kamiengalyje turintys liežuvio užpakalinį (k, g, ch), minkštąjį arba sukietėjusįjį (istoriškai minkštąjį) priebalsį.[95]

Moteriškosios ir bevardės giminių daiktavardžių głowa 'galva', droga 'kelias', zemja 'žemė', duša 'dvasia', kosć 'kaulas', rěc 'kalba', słowo 'žodis', słyńco 'saulė', śele 'veršelis', 'vardas' linksniavimas:[96]

Moteriškoji g. Bevardė g.
I linksniuotė II linksniuotė III linksniuotė I linksniuotė II linksniuotė
Vienaskaita V. głowa droga zemja duša kosć rěc słowo słyńco śele
K. głowy drogi zemje duše kosći rěcy słowa słyńca śeleśa mjenja
N. głowje droze zemi dušy kosći rěcy słowu / słowoju słyńcu / słyńcoju śeleśu / śeleśoju mjenju / mjenjoju
G. głowu drogu zemju dušu kosć rěc słowo słyńco śele
Įn. głowu drogu zemju dušu kosću rěcu słowom słyńcom śeleśim mjenim
Vt. głowje droze zemi dušy kosći rěcy słowje słyńcu śeleśu mjenju
Dviskaita V. – G. głowje droze zemi dušy kosći rěcy słowje słyńcy śeleśi mjeni
K. głowowu drogowu zemjowu dušowu kosćowu rěcowu słowowu słyńcowu śeleśowu mjenjowu
N. – Įn.Vt. głowoma drogoma zemjoma dušoma kosćoma rěcoma słowoma słyńcoma śeleśoma mjenjoma
Daugiskaita V. głowy drogi zemje duše kosći rěcy słowa słyńca śeleśa mjenja
K. głowow drogow zemjow dušow kosćow, kosći rěcow słowow, słow słyńcow śeleśow mjenjow
N. głowam drogam zemjam dušam kosćam rěcam słowam słyńcam śeleśam mjenjam
G. głowy drogi zemje duše kosći rěcy słowa słyńca śeleśa mjenja
Įn. głowami drogami zemjami dušami kosćami rěcami słowami słyńcami śeleśami mjenjami
Vt. głowach drogach zemjach dušach kosćach rěcach słowach słyńcach śeleśach mjenjach


Vyriškosios giminės daiktavardžių klěb 'duona', kóńc 'galas', brjuch 'pilvas', kowal 'kalvis' linksniavimas:[97]

Vyriškoji g.
I linksniuotė II linksniuotė
Vienaskaita V. klěb kóńc brjuch kowal
K. klěba kóńca brjucha kowala
N. klěboju kóńcoju brjuchoju kowaleju
G. klěb kóńc brjuch kowala
Įn. klěbom kóńcom brjuchom kowalom
Vt. klěbje kóńcu brjuše / brjuchu kowalu
Dviskaita V. – G. klěba kóńca brjucha V. kowala, G. kowalowu
K. klěbowu kóńcowu brjuchowu kowalowu
N. – Įn.Vt. klěboma kóńcoma brjuchoma kowaloma
Daugiskaita V. klěby końce brjuchy kowale
K. klěbow kóńcow brjuchow kowalow
N. klěbam kóńcam brjucham kowalam
G. klěby kóńce brjuchy kowale, kowalow
Įn. klěbami kóńcami brjuchami kowalami
Vt. klěbach kóńcach brjuchach kowalach

Būdvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdvardžiai skirstomi į keturis skyrius:[98]

  • santykiniai – kokybiniai, nurodantys subjektyvią ypatybę: dobry 'geras', stary 'senas', niski 'žemas';
  • absoliutiniai – kokybiniai, nurodantys objektyvią ypatybę: běły 'baltas', bosy 'basas', chory 'nesveikas';
  • santykiniai, nurodantys objekto kokybę per kitą objektą: drjewjany 'medinis', słomjany 'šiaudinis', swinjecy 'kiaulinis';
  • savybiniai, reiškiantys priklausymą: nanowy 'tėvo („tėvinis“)', sotśiny 'sesers („seserinis“)'.

Išskiriamos dvi būdvardžių linksniuotės: minkštoji (jai priklauso būdvardžiai, kurių kamiengalis baigiasi minkštuoju priebalsiu arba k, g) ir kietoji (jai priklauso visi kiti būdvardžiai).[99]

Kietojo tipo būdvardžio dobry 'geras' linksniavimas:[100]

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vyriškoji g. Bevardė g. Moteriškoji g.
V. dobry dobre dobra dobrej dobre
K. dobrego dobrego dobreje dobreju dobrych
N. dobremu dobremu dobrej dobryma dobrym
G. negyv. dobry dobre dobru dobrej dobre, dobrych
gyv. dobrego dobreju dobrych
Įn. dobrym dobrym dobreju dobryma dobrymi
Vt. dobrem dobrem dobrej dobryma dobrych

Minkštojo tipo būdvardžio drogi 'brangus' linksniavimas:[101]

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vyriškoji g. Bevardė g. Moteriškoji g.
V. drogi droge droga drogej droge
K. drogego drogego drogeje drogeju drogich
N. drogemu drogemu drogej drogima drogim
G. negyv. drogi droge drogu drogej droge
gyv. drogego drogeju droge, drogich
Įn. drogim drogim drogeju drogima drogimi
Vt. drogem drogem drogej drogima drogich

Šnekamojoje kalboje ir literatūroje gali nukristi kai kurių galūnių balsiai: -eg vietoj -ego (vyriškosios ir bevardės giminių kilmininkas), -ej vietoj -eje (moteriškosios giminės kilmininkas), -em vietoj -emu (vyriškosios ir bevardės giminių naudininkas), -ej vietoj -eju (moteriškosios giminės įnagininkas).[102]

Tarmėse ir senuosiuose raštuose vyriškosios ir bevardės giminių vienaskaitos vietininko galūnė -em išstumiama įnagininko galūnės -ym/-im.[102]

Aukštesnįjį ir aukščiausiąjį laipsnį gali turėti tik santykiniai – kokybiniai būdvardžiai. Aukštesnysis laipsnis sudaromas su priesagomis -šy (jei kamienas baigiasi vienu priebalsiu) ir -(j)ejšy (jei kamienas baigiasi dviem ir daugiau priebalsių): młody –młodšy, nowy – nowšy, mocny – mocnjejšy, śopły – śoplejšy. Aukštesniajame laipsnyje priesagos -ki ir -oki iškrenta, o kamiene neretai vyksta priebalsių kaita: daloki 'tolimas' – dalšy, bliski 'artimas' – blišy, śěžki 'sunkus' – śěšy, drogi 'brangus' – drošy. Kai kurios aukštesniojo laipsnio formos sudaromos supletyviai: wjeliki 'didelis' – wětšy, mały 'mažas' – mjeńšy, dobry 'geras' – lěpšy, zły 'blogas' – goršy, dłujki 'ilgas' – dlejšy. Aukščiausiasis laipsnis sudaromas prie aukštesniojo laipsnio formos pridedant priešdėlį nej-/nejž-. Be vientisinių būdvardžio laipsnių, vartojami ir sudėtiniai, tuomet prie nelyginamojo laipsnio pridedami prieveiksmiai wěcej 'labiau' ir nejwěcej 'labiausiai'.[103]

Skaitvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skaitvardžiai nuo vieno iki dvidešimt vieno:[104]

Kiekiniai Kelintiniai Kuopiniai
Su gyvaisiais Su negyvaisiais
1 jaden (vyr. g.), jedna (mot. g.), jedno (bev. g.) prědny
2 dwa (vyr. g.), dwě (mot. g., bev. g.) drugi dwoji
3 tśi tśo tśeśi tšoji
4 styri styrjo stworty stwory
5 pěś pěśo pěty pěśory
6 šesć šesćo šesty šesćory
7 sedym sedymjo sydymy sedymory
8 wosym wosymjo wosymy wosymory
9 źewjeś źewjeśo źewjety źewjeśory
10 źaseś źaseśo źasety źaseśory
11 jadnasćo jadnasty jadnasćory
12 dwanasćo dwanasty
13 tśinasćo tśinasty
14 styrnasćo styrnasty
15 pěśnasćo pěśnasty
16 šesnasćo šesnaty
17 sedymnasćo sedymnasty
18 wosymnasćo wosymnasty
19 źewjeśnasćo źewjeśnasty
20 dwaźasća dwaźasty
21 jadenadwaźasća jadenadwaźasty

Nors šiuolaikinėje žemutinių sorbų kalboje skaitvardžiai nuo 21 iki 99 sudaromi vokiečių kalbos pavyzdžiu (jadenadwaźasća kaip vok. einundzwanzig, pažodžiui 'vienas ir dvidešimt'), rašytiniuose šaltiniuose ir tarmėse išlikę autentiškų slaviškų formų, pavyzdžiui, kaip dwaźasća a jaden 'dvidešimt ir vienas'.[105]

Skaitvardžiai nuo trisdešimt iki milijardo:[106]

Kiekiniai Kelintiniai
30 tśiźasća tśiźasty
40 styrźasća styrźasty
50 pěśźaset pěśźasety
60 šesćźaset šesćźasety
70 sedymźaset sedymźasety
80 wosymźaset wosymźasety
90 źewjeśźaset źewjeśźasety
100 sto stoty
101 sto a jeden sto a prěni
200 dwě sćě dwě stoty
300 tśi sta tśi stoty
400 styri sta styri stoty
500 pěś stow pěś stoty
600 šesć stow šesć stoty
700 sedym stow sedym stoty
800 wosym stow wosym stoty
900 źewjeś stow źewjeś stoty
1000 tysac tysacny
2000 dwa tysaca dwě tysacny
3000 tśi tysace tśi tysacny
4000 styri tysace styri tysacny
5000 pěś tysac pěś tysacny
1 000 000 milion milionty
2 000 000 dwa miliona
1 000 000 000 miliarda miliardny

Šnekamojoje kalboje savųjų skaitvardžių sto ir tysac vietoje vartojami germanizmai hundert (< vok. hundert 'šimtas') ir towzynt (< vok. tausend 'tūkstantis').[105]

Skaitvardžio 'vienas' linksniavimas:[107]

Vienaskaita Daugiskaita
Vyriškoji g. Bevardė g. Moteriškoji g.
V. jaden jadno jadna jadne
K. jadnogo jadneje jadnych
N. jadnomu jadnej jadnym
G. negyv. jaden jadno jadnu jadne
gyv. jadnogo
Įn. jadnym jadneju jadnymi
Vt. jednom jadnej jadnych

Skaitvardžių 'du', 'trys', 'keturi' linksniavimas:[107]

Du Trys Keturi
Vyriškoji g. Bevardė ir moteriškoji g. Vyriškoji g. (gyv.) Vyriškoji g. (negyv.), bevardė ir moteriškoji g. Vyriškoji g. (gyv.) Vyriškoji g. (negyv.), bevardė ir moteriškoji g.
V. dwa dwě tśo tśi styrjo styri
K. dwejoch dweju tśoch tśich styrjoch styrich
N. dwejom dwěma tśom tśim styrjom styrim
G. negyv. dwa dwě tśoch tśi styrjoch styri
gyv. dweju
Įn. dwěma tśomi tśimi styrjomi styrimi
Vt. dwěma tśoch tśich styrjoch styrich

Įvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo ir antrojo asmeninių įvardžių linksniavimas:[108]

I asmuo II asmuo
Mes Mudu Tu Jūs Judu
be prielinksnio po prielinksnio be prielinksnio po prielinksnio
V. ja my mej ty wy wej
K. mje mnjo / mnje nas naju śi, tebje tebje was waju
N. mnjo / mnje nam nama śi, tebje tebje wam wama
G. mnjo / mnje nas naju śi, tebje tebje was waju
Įn. mnu nami nama tobu / tebu wami wama
Vt. mnjo / mnje nas nama tebje was wama

Trečiojo asmens įvardžių linksniavimas:[109]

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vyriškoji g. Bevardė g. Moteriškoji g.
be prielinksnio po prielinksnio be prielinksnio po prielinksnio be prielinksnio po prielinksnio be prielinksnio po prielinksnio be prielinksnio po prielinksnio
V. won wono wona wonej woni
K. jogo njogo jogo njogo jeje njeje jeju njeju jich nich
N. jomu njomu jomu njomu jej njej jima nima jim nim
G. negyv. jen njen jo njo ju nju jej njej je nje
gyv. jogo njogo jeju njeju jich nich
Įn. nim nim njeju nima nimi
Vt. njom njom njej nima nich

Veiksmažodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinių sorbų kalboje veiksmažodis turi tokias kategorijas: laiką, nuosaką, veikslą, rūšį, asmenį, skaičių ir giminę.[110]

Laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinių sorbų bendrinėje kalboje laikų sistemą sudaro esamasis ir būsimasis laikai, perfektas, pliuskvamperfektas, aoristas ir imperfektas. Vis dėlto jau XIX a. aoristas, imperfektas ir pliuskvamperfektas gyvojoje kalboje ėmė nykti, o šiomis dienomis traukiasi ir iš bendrinės kalbos vartosenos.[111]

Esamajame laike skiriamos keturios asmenuotės (-o-/-jo-, -i-, -a- ir -j-), turinčios 13 potipių.[112]

-o-/-jo- veiksmažodžių asmenavimas, pavyzdžiu imant žodžius studowaś 'mokytis', wuknuś 'mokyti', piś 'gerti', chromjeś 'šlubuoti', braś 'imti', sypaś 'berti', njasć 'nešti':[113]

I tipas II tipas III tipas IV tipas V tipas VI tipas VII tipas
Vienaskaita I asmuo studuju / studujom wuknu / wuknjom piju / pijom chromjeju / chromjejom bjeru / bjerjom sypju / sypjom njasu / njasom
II asmuo studujoš wuknjoš pijoš chromjejoš bjerjoš sypjoš njasoš
III asmuo studujo wuknjo pijo chromjejo bjerjo sypjo njaso
Dviskaita I asmuo studujomej wuknjomej pijomej chromjejomej bjerjomej sypjomej njasomej
II asmuo studujotej wuknjotej pijotej chromjejotej bjerjotej sypjotej njasotej
III asmuo studujotej wuknjotej pijotej chromjejotej bjerjotej sypjotej njasotej
Daugiskaita I asmuo studujomy wuknjomy pijomy chromjejomy bjerjomy sypjomy njasomy
II asmuo studujośo wuknjośo pijośo chromjejośo bjerjośo sypjośo njasośo
III asmuo studuju wuknu piju chromjeju bjeru sypju njasu


I tipui priklauso bendratyje priesagą -owa- turintys veiksmažodžiai (esamajame laike pakinta į -uj-), II tipui – priesagą -nu-. III tipui priklauso bendraties kamieno balsiu besibaigiantys vienskiemeniai veiksmažodžiai, IV tipui – bendraties kamiene turintys priesagą -(j)e- daugiaskiemeniai veiksmažodžiai, V – dviskiemeniai su bendraties kamieno balsiu -a-. Į VI tipą įeina veiksmažodžiai, turintys vienskiemenį kamieną su -a- arba -ě- , į VII tipą – turintys vienskiemenį priebalsiu besibaigiantį kamieną.[114] Vienaskaitos pirmojo asmens galūnė -om įsigalėjusi rytinėse ir Fečau tarmėse, tačiau ji sparčiai skverbiasi ir į žemutinių sorbų bendrinę kalbą.[112]

Veiksmažodžių su -i-, -a- ir -j- asmenavimas, pavyzdžiu imant žodžius sejźeś 'sėdėti', licyś 'skaičiuoti', źěłaś 'daryti', stojaś 'stovėti':[115]

-i- -a- -j-
Vienaskaita I asmuo sejźim licym źěłam stojm
II asmuo sejźiš licyš źěłaš stojš
III asmuo sejźi licy źěła stoj
Dviskaita I asmuo sejźimej licymej źěłamej stojmej
II asmuo sejźitej licytej źěłatej stojtej
III asmuo sejźitej licytej źěłatej stojtej
Daugiskaita I asmuo sejźimy licymy źěłamy stojmy
II asmuo sejźiśo licyśo źěłaśo stojśo
III asmuo sejźe lice źěłaju stoje

Išskiriami trys -i- asmenuotės tipai: bendratys baigiasi -iś/-yś, -aś ir -eś. -j- asmenuotė skirstoma į du tipus: pirmajam priklauso vienskiemeniai veiksmažodžiai, bendraties ir esamojo laiko kamienuose besibaigią -j-, o antrajam tipui – dviskiemeniai veiksmažodžiai su -a- priesaga bendratyje ir -j- esamajame laike.[116]

Netaisyklingųjų veiksmažodžių byś 'būti', wěźeś 'žinoti', jěsć 'valgyti', měś 'turėti', kśěś 'norėti', jěś 'važiuoti', hyś 'eiti' asmenavimas:[117]

byś wěźeś jěsć měś kśěś jěś hyś
Vienaskaita I asmuo som wěm jěm mam cu / com jědu / jěźom du / źom
II asmuo sy wěš jěš maš coš jěźoš źoš
III asmuo jo ma co jěźo źo
Dviskaita I asmuo smej wěmej jěmej mamej comej jěźomej źomej
II asmuo stej wěstej jěstej matej cotej jěźotej źotej
III asmuo stej wěstej jěstej matej cotej jěźotej źotej
Daugiskaita I asmuo smy wěmy jěmy mamy comy jěźomy źomy
II asmuo sćo wěsćo jěsćo maśo cośo jěźośo źośo
III asmuo su wěźe jěźe maju kśě / coju jědu du

Perfektas yra sudėtinis: jo formos sudarytos iš vadinamojo ł dalyvio ir pagalbinio veiksmažodžio byś 'būti' esamojo laiko. Veiksmažodžio piś 'gerti' asmenavimas perfekte:[111]

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vyriškoji g. Moteriškoji g. Bevardė g.
I asmuo som pił som piła *som piło smej piłej smy pili
II asmuo sy pił sy piła *sy piło stej piłej sćo pili
III asmuo jo pił jo piła jo piło stej piłej su pili

Pliuskvamperfektas sudaromas kaip ir perfektas, tik veiksmažodis byś asmenuojamas imperfekte.[118]

Žemutinių sorbų bendrinėje kalboje aoristas sudaromas su įvykio veikslo veiksmažodžiais, o imperfektas – su eigos veikslo veiksmažodžiais.[111]

Veiksmažodžių kupowaś 'pirkti', biś 'mušti', braś 'imti', byś 'būti' asmenavimas imperfekte:[119]

kupowaś biś braś byś
Vienaskaita I asmuo kupowach bijach bjerjech běch
II asmuo kupowašo bijašo bjerješo běšo
III asmuo kupowašo bijašo bjerješo běšo
Dviskaita I asmuo kupowachmej bijachmej bjerjechmej běchmej
II asmuo kupowaštej bijaštej bjerještej běštej
III asmuo kupowaštej bijaštej bjerještej běštej
Daugiskaita I asmuo kupowachmy bijachmy bjerjechmy běchmy
II asmuo kupowašćo bijašćo bjerješćo běšćo
III asmuo kupowachu bijachu bjerjechu běchu

Veiksmažodžių rozbiś 'sudaužyti', wubraś 'išimti' asmenavimas aoriste:[120]

rozbiś wubraś
Vienaskaita I asmuo rozbich wubrach
II asmuo rozbi wubra
III asmuo rozbi wubra
Dviskaita I asmuo rozbichmej wubrachmej
II asmuo rozbištej wubraštej
III asmuo rozbištej wubraštej
Daugiskaita I asmuo rozbichmy wubrachmy
II asmuo rozbišćo wubrašćo
III asmuo rozbichu wubrachu

Būsimasis laikas sudaromas iš abiejų veikslų veiksmažodžių derinant ypatingas veiksmažodžio byś 'būti' formas ir prasminio veiksmažodžio bendratį. Esamojo laiko įvykio veikslo veiksmažodžiai gali būti vartojami ir būsimojo laiko reikšme. Judėjimą erdvėje reiškiančių veiksmažodžių būsimasis laikas gali būti sudaromas pasitelkiant priešdėlį po-, o veiksmažodis měś 'turėti' šiam tikslui įgyja priešdėlį z-.[121]

Veiksmažodžių pisaś 'rašyti', hyś 'eiti' ir měś 'turėti' asmenavimas būsimajame laike:[121]

pisaś hyś měś
Vienaskaita I asmuo budu / buźom pisaś pojdu / pojźom změju / změjom
II asmuo buźoš pisaś pojźoš změjoš
III asmuo buźo pisaś pojźo změjo
Dviskaita I asmuo buźomej pisaś pojźomej změjomej
II asmuo buźotej pisaś pojźotej změjotej
III asmuo buźotej pisaś pojźotej změjotej
Daugiskaita I asmuo buźomy pisaś pojźomy změjomy
II asmuo buźośo pisaś pojźośo změjośo
III asmuo budu pisaś pojdu změju

Tarmėse, šnekamojoje žemutinių sorbų kalboje ir kartais literatūros kūriniuose būsimojo laiko veiksmažodžio byś formose iškrenta -u-: bdu / bźom 'būsiu', bźoš 'būsi', bźo '(jis) bus', bźomej 'mudu būsime', bźotej 'judu būsite', bźotej 'juodu bus', bźomy 'būsime', bźośo 'būsite', bdu '(jie) bus'.[122]

Nuosakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinių sorbų kalboje yra trys nuosakos: tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji.[123]

Tariamosios nuosakos formos sudaromos iš ł dalyvio ir dalelytės by: jěł by 'važiuočiau / važiuotumei / važiuotų (vyr. g., vns.)', pśišeł by 'ateičiau / ateitumei / ateitų (vyr. g., vns.)'.[124]

Liepiamosios nuosakos antrojo vienaskaitos asmens formos sudaromos iš esamojo laiko kamieno, pridedant galūnę -i arba suminkštinant kamiengalio priebalsį (dėl to neretai pasitaiko priebalsių kaita): bjeru '(jie) ima' – bjeŕ 'imk', pjaku '(jie) kepa' – pjac 'kepk', gnu '(jie) lenkia' – gni 'lenk'. Visos kitos formos sudaromos iš antrojo vienaskaitos asmens, pridedant galūnes-mej (I dviskaitos asmuo), -tej (II dviskaitos asmuo), -my (I daugiskaitos asmuo), -śo / -ćo (II daugiskaitos asmuo).[125]

Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendratis sudaroma su priesagomis (dauguma veiksmažodžių), (po pučiamųjų priebalsių: njasć 'nešti', lězć 'lįsti') ir -c (jei kamienas baigiasi k ir g: pjac 'kepti', wlac 'vilkti', moc 'galėti').[126]

Siekinio žymuo yra priesaga -t: Źinsa wjacor pójźomy rejtowat 'Šiandien vakare eisime šokti'.[126][127]

Veikiamosios rūšies dalyvis sudaromas iš esamojo laiko kamieno su priesagomis -uc- ir -ec-, prie kurių jungiamos giminių galūnės: piju '(jie) geria' > pijucy 'geriąs', pijuca 'gerianti', pijuce 'gerią (bev. g.)'; lice '(jie) skaičiuoja' > licecy 'skaičiuojąs', liceca 'skaičiuojanti', licece 'skaičiuoją (bev. g.)'. Vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma vartojama ir kaip padalyvis (lietuvių kalboje tam tikrais atvejais verčiama pusdalyviu): Stupjecy do domu, wiźešo wona, až se pali 'Eidama į namą ji pamatė, kad jis dega'.[128]

Neveikiamosios rūšies dalyvis sudaromas iš bendraties kamieno su priesagomis -t- (dauguma veiksmažodžių) ir -n-, prie kurių jungiamos giminių galūnės: biś 'mušti' > bity 'muštas', bita 'muštà', bite 'mùšta'; pisaś 'rašyti' > pisany 'rašytas', pisana 'rašyta (mot. g.)', pisane 'rašyta (bev. g.)'.[129]

Prieveiksmis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš būdvardžių prieveiksmiai sudaromi su priesagomis -e (prieš -e einąs priebalsis sumikštėja), -o ir -ski: głupy 'kvailas' > głupje, kšuty 'kietas, ankštas' > kšuśe, drogi 'brangus' > drogo, suchy 'sausas' > sucho, serbski 'sorbų, sorbiškas' > serbski, nimski 'vokiečių, vokiškas' > nimski. Iš kai kurių būdvardžių gali būti sudaromos dvejopos formos: twardy 'tvirtas' > twarźe, twardo, gładki 'glotnus' > gładce, gładko.[130]

Aukštesnysis laipsnis sudaromas su priesaga -ej, jungiama prie kamieno (neretai vyksta prieš šią priesagą einančio priebalsio kaita): głupje 'kvailai' > głupjej, sucho 'sausai' > sušej, drogo 'brangiai' > drošej. Priesagos -oki ir -ki aukštesniajame prieveiksmių laipsnyje iškrenta: daloko 'toli' > dalej, gładko 'glotniai' > gładšej. Prieveiksmių derje 'gerai' ir zlě 'blogai' aukštesnysis laipsnis sudaromas supletyviai: lěpjej ir gorjej (rečiau zlej). Aukščiausiasis laipsnis sudaromas prie aukštesniojo pridedant priešdėlį nej- (kartais nejž-).[131]

Prielinksnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prielinksniai skirstomi į senybinius ir naujybinius. Senybiniai nesisieja su kitomis kalbos dalimis. Naujybiniai prielinksniai yra kilę iš kitų kalbos dalių. Prielinksniai vartojami su visais linksniais, išskyrus vardininką ir šauksmininką, o dažniausiai – su kilmininku.[132]

Sintaksė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodžių tvarka – laisva, pagrindinis žodžių eiliškumas sakinyje yra SOV (veiksnyspapildinystarinys, kaip liet. k. sakinyje Šuo namus saugo). Vartojamos vadinamosios rėminės konstrukcijos, tačiau jos ne tokios dažnos kaip aukštutinių sorbų kalboje.[133]

Žodynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl ilgalaikių (daugiau kaip 1000 m.) kontaktų su vokiečių kalba į žemutinių sorbų kalbą yra patekę daug germanizmų, ir tarmėse jų yra daugiau negu bendrinėje kalboje. Drauge daugumą žodyno sudaro slaviški žemutinių sorbų kalbos veldiniai. Žemutinių sorbų bendrinė kalba germanizmams pakantesnė už aukštutinių sorbų bendrinę kalbą. Be germanizmų, bendrinėje kalboje yra šiek tiek skolinių iš kitų slavų kalbų, daugiausia – iš čekų kalbos.[134]

Tyrimų istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arnoštas Muka (1854–1932)

Žemutinių sorbų kalbos tarmės pradėtos tirti XIX a. Pirmasis žemutinių sorbų kalbą ėmė klasifikuoti A. Muka, žemutinių sorbų kalbos areale jis išskyrė 8 tarmes ir 5 patarmes.[135] Vėliau tarmėtyrą, taip pat ir žemutinių sorbų arealo kalbinę geografiją, XX a. 4-ajame dešimtmetyje nagrinėjo P. Virtas, Z. Štyberis ir kiti tyrėjai. Žemutinių sorbų kalbos tarmės nuodugniai tyrinėtos ruošiant ir sudarant sorbų kalbų atlasą, kuris buvo baigtas 1966 m.[136] Istorinės tarmėtyros darbus, konkrečiai – žemutinių sorbų kalbos paminklų tarminių ypatybių analizę publikavo M. Hornikas, A. Muka, A. Leskynas, Z. Štyberis, H. Šusteris-Ševcas, M. Radlovskis.[137]

Vienas pirmųjų reikšmingų veikalų apie žemutinių sorbų kalbos istoriją – 1891 m. pasirodęs A. Mukos tyrimas Historische und vergleichende Laut- und Formenlehre der niedersorbischen Sprache.

Žemutinių sorbų kalbos fonetiką ir gramatiką tyrė P. Janašas, M. Jermakova ir kiti mokslininkai.

Teksto pavyzdys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Matas Kosykas „W cuzej zemi“ („Svetimoje šalyje“)

Originalas Vertimas

Ako mějach kšute spodki
skońcnje pod nogoma raz
a pon zwignuch swoje lodki,
ab kraj pśedrogował zas,
zacuwach bźez wědobnja,
až how njejo domizna:
běch źe w cuzej zemi.

Ak běch pytnuł rězne zuki
pijanego yankeea
grozecego z rjagom ruki
wšomu, což se pśibliža,
zacuwach bźez wědobnja,
až how njejo domizna:
źěch po cuzej zemi.

Ak mě dachu noclěg prědny
w napołnjonej gospoźe,
źož mnjo pśimje carnak bědny
z naźeju na pjenjeze,
zacuwach bźez wědobnja,
až how njejo domizna:
budu źe w cuzej zemi.

Lěc se zemja cuza zdawa
kenž mě kšuśe powita,
glichlan wěm, až buźo pšawa
moja nowa fryjota.
zacuwach bźez wědobnja,
lichy se wot spinanja
how w tej cuzej zemi

Žemės tvirtuma po kojom
Atsidūrė pagaliau.
Ir, surinkęs savo mantą,
Vėl į kelią išėjau,
Pamažu pajusdamas:
Ne tėvynė čia manoji,
Aš dabar šaly svečiojoj.

Ir išgirdęs burbant
Jankį girtutėlį,
Kumščiais begrūmojantį
Čia atvykusiems žmonėms,
Širdimi aš pajutau:
Ne tėvynė čia mana,
Aš ėjau žeme svečia.

Ir kai man nakvynę davė
Smuklėje pilnut pilnoj
Šalimais varguolio negro,
Kurs apie turtus svajoja,
Širdimi aš pajutau:
Ne tėvyne čia mana,
Būsiu aš šaly svetimoje.

Ir nors svetima atrodo
Ta šalis, kur taip sutinka
Svečią, bus tikra
Naujoji mano laisvė.
Širdimi aš pajutau:
Čia man žąslų neįspraus,
Čia, šaly svečiojoj.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Lewis, M. Paul, Gary F. Simons, Charles D. Fennig, ed. (2015). „Sorbian, Lower. A language of Germany“. Ethnologue: Languages of the World (18th Edition). Dallas: SIL International.  Tikrinta 2020-09-04
  2. Ермакова М. И., Недолужко А. Ю. (2005). “Западнославянские языки. Серболужицкий язык”, Языки мира. Славянские языки. М.: Academia, 309—310. ISBN 5-87444-216-2.
  3. 3,0 3,1 3,2 Широкова А. Г.Западнославянские языки
  4. Енч Г., Недолужко А. Ю., Скорвид С. С.. Серболужицкий язык, 1—2.Tikrinta 2020-08-23
  5. 5,0 5,1 Трофимович К. К. Лужицкий язык}}
  6. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: «Наука», 164. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-08-23
  7. Скорвид С. С. (2001). “Серболужицкий (серболужицкие) и русинский (русинские) языки: к проблеме их сравнительно-исторической и синхронной общности”, Исследование славянских языков в русле традиций сравнительно-исторического и сопоставительного языкознания. Информационные материалы и тезисы докладов международной конференции. М.: Издательство Московского университета, 112. ISBN 5-211-04448-7.Tkrinta 2020-08-23
  8. 8,0 8,1 Ермакова М. И. (2008). „Особенности немецко-серболужицкой интерференции в серболужицких говорах“. Исследования по славянской диалектологии. Славянские диалекты в ситуации языкового контакта (в прошлом и настоящем) (М.: Институт славяноведения РАН) 13: 183. ISBN 978-5-7576-0217-2. 
  9. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 13. ISBN 3-8253-0417-5.
  10. 10,0 10,1 Калнынь Л. Э. (1967). Ответственный редактор член-корр. АН СССР Р. И. Аванесов Типология звуковых диалектных различий в нижнелужицком языке. М.: Наука, 13—14.
  11. Енч Г., Недолужко А. Ю., Скорвид С. С.. Серболужицкий язык, 9.Tikrinta 2020-08-23
  12. „Delnjoserbska rěčna komisija“. Maśica Serbska. Nuoroda tikrinta 2020-08-23. 
  13. Ермакова М. И., Недолужко А. Ю. (2005). “Западнославянские языки. Серболужицкий язык”, Языки мира. Славянские языки. М.: Academia, 309—310. ISBN 5-87444-216-2.
  14. 14,0 14,1 Богомолова Т. С. (2011). “Функционирование лужицких языков на современном этапе в контексте этнической активизации”, Отв. редактор Н. А. Слепокурова Материалы XXXX международной филологической конференции. Общее языкознание (14—19 марта 2011 года). СПб.: Филологический факультет СПбГУ, 13.Tikrinta 2020-08-24
  15. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 18. ISBN 3-8253-0417-5.
  16. Taszycki W. (1928). „Stanowisko języka łużyckiego“ II. Symbolae grammaticae in honorem J. Rozwadowski: 127. 
  17. 17,0 17,1 17,2 17,3 Шустер-Шевц Г. (1976). “Язык лужицких сербов и его место в семье славянских языков”, «Вопросы языкознания», № 6. М.: «Наука», 70.Tikrinta 2020-08-24
  18. Taszycki W. (1928). „Stanowisko języka łużyckiego“. Symbolae grammaticae in honorem J. Rozwadowski II: 128—135. 
  19. Stieber Z. (1934). „Stosunki pokrewieństwa języków łużyckich“. Biblioteka Ludu Słowiańskiego 1: 91. 
  20. Nalepa J. (1968). Słowiańszczyzna północno-zachodnia. Poznań: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 272—273.
  21. 21,0 21,1 Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: «Наука», 151. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-08-24
  22. Скорвид С. С. (2001). “Серболужицкий (серболужицкие) и русинский (русинские) языки: к проблеме их сравнительно-исторической и синхронной общности”, Исследование славянских языков в русле традиций сравнительно-исторического и сопоставительного языкознания. Информационные материалы и тезисы докладов международной конференции. М.: Издательство Московского университета, 111. ISBN 5-211-04448-7.Tikrinta 2020-08-23
  23. Трубачёв О. Н. (1963). „О праславянских лексических диалектизмах сербо-лужицких языков“. Сербо-лужицкий лингвистический сборник: 172. 
  24. Popowska-Taborska H. (2004). „Wczesne dzieje języków łużyckich w świetle leksyki“. Z językowych dziejów Słowiańszczyzny: 168—169. 
  25. 25,0 25,1 25,2 „Gesetz über die Ausgestaltung der Rechte der Sorben/Wenden im Land Brandenburg (Sorben/Wenden-Gesetz — SWG)“. Landesregierung Brandenburg. 2015.  Tikrinta 2020-09-05
  26. 26,0 26,1 26,2 26,3 26,4 Богомолова Т. С. (2011). “Функционирование лужицких языков на современном этапе в контексте этнической активизации”, Отв. редактор Н. А. Слепокурова Материалы XXXX международной филологической конференции. Общее языкознание (14—19 марта 2011 года). СПб.: Филологический факультет СПбГУ, 10.Tikrinta 2020-09-05
  27. Ермакова М. И., НедолужкоА. Ю. (2005). “Западнославянские языки. Серболужицкий язык”, Языки мира. Славянские языки. М.: Academia, 310. ISBN 5-87444-216-2.
  28. Tekstas originalo kalba: (1) Das Land erkennt die sorbischen/wendischen Sprachen, insbesondere das Niedersorbische, als Ausdruck des geistigen und kulturellen Reichtums des Landes an und ermutigt zu ihrem Gebrauch. Ihr Gebrauch ist frei. Ihre Anwendung in Wort und Schrift im öffentlichen Leben wird geschützt und gefördert.
    (2) Im angestammten Siedlungsgebiet hat jede Einwohnerin und jeder Einwohner das Recht, sich bei Behörden des Landes, den seiner Aufsicht unterstehenden Körperschaften, Anstalten und Stiftungen des öffentlichen Rechts sowie vor Verwaltungen der Gemeinden und Gemeindeverbände der niedersorbischen Sprache zu bedienen. Macht sie oder er von diesem Recht Gebrauch, hat dies dieselben Wirkungen, als würde sie oder er sich der deutschen Sprache bedienen. In niedersorbischer Sprache vorgetragene Anliegen können in niedersorbischer Sprache beantwortet und entschieden werden. Kostenbelastungen oder sonstige Nachteile dürfen der Einwohnerin oder dem Einwohner hieraus nicht entstehen.
  29. Ермакова М. И. (2008). „Особенности немецко-серболужицкой интерференции в серболужицких говорах“. Исследования по славянской диалектологии. Славянские диалекты в ситуации языкового контакта (в прошлом и настоящем) (М.: Институт славяноведения РАН) 13: 181. ISBN 978-5-7576-0217-2. 
  30. 30,0 30,1 30,2 Богомолова Т. С. (2011). “Функционирование лужицких языков на современном этапе в контексте этнической активизации”, Отв. редактор Н. А. Слепокурова Материалы XXXX международной филологической конференции. Общее языкознание (14—19 марта 2011 года). СПб.: Филологический факультет СПбГУ, 11.Tikrinta 2020-09-11
  31. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 160—161. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-09
  32. Ермакова М. И. (2008). „Особенности немецко-серболужицкой интерференции в серболужицких говорах“. Исследования по славянской диалектологии. Славянские диалекты в ситуации языкового контакта (в прошлом и настоящем) (М.: Институт славяноведения РАН) 13. ISBN 978-5-7576-0217-2. 
  33. (1994) “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 161. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-11
  34. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 161—164. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-11
  35. „Media Services. UNESCO Atlas of the World’s Languages in Danger“. UNESCO. 1995—2010.  Tikrinta 2020-09-11
  36. Богомолова Т. С. (2011). “Функционирование лужицких языков на современном этапе в контексте этнической активизации”, Отв. редактор Н. А. Слепокурова Материалы XXXX международной филологической конференции. Общее языкознание (14—19 марта 2011 года). СПб.: Филологический факультет СПбГУ.Tikrinta 2020-09-11
  37. Богомолова Т. С. (2011). “Функционирование лужицких языков на современном этапе в контексте этнической активизации”, Отв. редактор Н. А. Слепокурова Материалы XXXX международной филологической конференции. Общее языкознание (14—19 марта 2011 года). СПб.: Филологический факультет СПбГУ, 12—13.Tikrinta 2020-09-11
  38. 38,0 38,1 Heinz Schuster-Šewc (1968). Gramatika hornjoserbskeje rěče. Budyšin: Ludowe nakładnistwo Domowina, 248—250.
  39. Ермакова М. И. (2009). “Фонетика, отраженная в графике ранних памятников серболужицкой письменности”, Калнынь Л. Э Исследования по славянской диалектологии. 14: Фонетический аспект изучения славянских диалектов. М.: Институт славяноведения РАН, 224. ISBN 5-7576-0201-5.
  40. Stone G. (1993). “Sorbian”, Comrie B., Corbett G. The Slavonic Languages. London, New York: Routledge, 604—605.
  41. Stone G. (1993). “Sorbian”, Comrie B., Corbett G. The Slavonic Languages. London, New York: Routledge, 601.
  42. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Prha: Karolinum, 22. ISBN 978-80-246-1762-6.
  43. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 30. ISBN 978-80-246-1762-6.
  44. „Карта из статьи «Полабские славяне». Полабские славяне в 8—10 веках“. Большая Советская Энциклопедия. Suarchyvuotas originalas 2012-06-02.  Tikrinta 2020-09-11
  45. (1969—1978, т. 20) “Полабские славяне”, Гл. ред. А. М. Прохоров Большая советская энциклопедия, 3-е изд, М.: Советская Энциклопедия.Tikrinta 2020-09-11
  46. „Heiliges Römisches Reich 1000“. Commons.wikimedia.org. Suarchyvuotas originalas 2020-09-11.  Tikrinta 2020-09-11
  47. Седов В. В. (1995). Славяне в раннем средневековье. М.: «Фонд археологии», 144. ISBN 5-87059-021-3.
  48. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 151—152. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-12
  49. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. Наука, 152. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-12
  50. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 152—153. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-12
  51. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 153—155. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-12
  52. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 155. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-11
  53. Ермакова М. И. (1999). “Развитие норм серболужицких литературных языков в связи со спецификой языковой ситуации”, Ответственный редактор Е. И. Дёмина Проблемы славянской диахронической социолингвистики. Динамика литературно-языковой нормы. М.: Институт славяноведения РАН, 113. ISBN 5-7576-0088-8.Tikrinta 2020-09-12
  54. Ермакова М. И. (1999). “Развитие норм серболужицких литературных языков в связи со спецификой языковой ситуации”, Ответственный редактор Е. И. Дёмина Проблемы славянской диахронической социолингвистики. Динамика литературно-языковой нормы. М.: Институт славяноведения РАН, 109. ISBN 5-7576-0088-8.Tikrinta 2020-09-12
  55. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 156. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-12
  56. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 156—159. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-13
  57. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 159—160. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-13
  58. Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 160. ISBN 5-02-011187-2.Tikrinta 2020-09-13
  59. Łužyca. Sorbisches aus der Lausitz. RBB.
  60. Sorbisches Programm. RBB Radio.
  61. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 59. ISBN 3-8253-0417-5.
  62. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 57. ISBN 3-8253-0417-5.
  63. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 87—88. ISBN 3-8253-0417-5.
  64. Nalepa J. (1968). Słowiańszczyzna północno-zachodnia. Poznań: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 48.
  65. Nalepa J. (1968). Słowiańszczyzna północno-zachodnia. Poznań: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 257.
  66. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 79—80. ISBN 3-8253-0417-5.
  67. Nalepa J. (1968). Słowiańszczyzna północno-zachodnia. Poznań: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 229—230.
  68. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 98. ISBN 3-8253-0417-5.
  69. Schaarschmidt G. (1997). {{{title}}}. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 118—120. ISBN 3-8253-0417-5.
  70. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 112—114. ISBN 3-8253-0417-5.
  71. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 115. ISBN 3-8253-0417-5.
  72. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 105—109. ISBN 3-8253-0417-5.
  73. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 117. ISBN 3-8253-0417-5.
  74. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 124—126. ISBN 3-8253-0417-5.
  75. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 129—131. ISBN 3-8253-0417-5.
  76. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 133. ISBN 3-8253-0417-5.
  77. Schaarschmidt G. (1997). A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 134—135. ISBN 3-8253-0417-5.
  78. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 12. ISBN 978-80-246-1762-6.
  79. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 15. ISBN 978-80-246-1762-6.
  80. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 13. ISBN 978-80-246-1762-6.
  81. 81,0 81,1 Stone G. (1993). “Sorbian”, Comrie B., Corbett G The Slavonic Languages. London, New York: Routledge, 605.
  82. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 25. ISBN 978-80-246-1762-6.
  83. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 11. ISBN 978-80-246-1762-6.
  84. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 26. ISBN 978-80-246-1762-6.
  85. .Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 29. ISBN 978-80-246-1762-6.
  86. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 19. ISBN 978-80-246-1762-6.
  87. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 34—35. ISBN 978-80-246-1762-6.
  88. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 39. ISBN 978-80-246-1762-6.
  89. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 43. ISBN 978-80-246-1762-6.
  90. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык”, Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia, 109. ISBN 5-87444-225-1.
  91. Vaičiulytė-Romančuk O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 19. ISBN 978-83-89663-09-2.
  92. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 44. ISBN 978-80-246-1762-6.
  93. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 45-47. ISBN 978-80-246-1762-6.
  94. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 49-50. ISBN 978-80-246-1762-6.
  95. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 47-49. ISBN 978-80-246-1762-6.
  96. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 54-72. ISBN 978-80-246-1762-6.
  97. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 57-78. ISBN 978-80-246-1762-6.
  98. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 79-80. ISBN 978-80-246-1762-6.
  99. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 80-81. ISBN 978-80-246-1762-6.
  100. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 80. ISBN 978-80-246-1762-6.
  101. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 81. ISBN 978-80-246-1762-6.
  102. 102,0 102,1 Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 82. ISBN 978-80-246-1762-6.
  103. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 82—85. ISBN 978-80-246-1762-6.
  104. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 97-114. ISBN 978-80-246-1762-6.
  105. 105,0 105,1 Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 99. ISBN 978-80-246-1762-6.
  106. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 98, 113-114. ISBN 978-80-246-1762-6.
  107. 107,0 107,1 Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 100. ISBN 978-80-246-1762-6.
  108. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 120. ISBN 978-80-246-1762-6.
  109. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 121. ISBN 978-80-246-1762-6.
  110. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 218. ISBN 978-80-246-1762-6.
  111. 111,0 111,1 111,2 Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 275. ISBN 978-80-246-1762-6.
  112. 112,0 112,1 Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 233. ISBN 978-80-246-1762-6.
  113. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 235—236. ISBN 978-80-246-1762-6.
  114. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 239—245. ISBN 978-80-246-1762-6.
  115. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 237—238. ISBN 978-80-246-1762-6.
  116. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 245—247. ISBN 978-80-246-1762-6.
  117. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 247—249. ISBN 978-80-246-1762-6.
  118. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 274. ISBN 978-80-246-1762-6.
  119. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 278—281. ISBN 978-80-246-1762-6.
  120. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 279. ISBN 978-80-246-1762-6.
  121. 121,0 121,1 Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 281—282. ISBN 978-80-246-1762-6.
  122. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 249. ISBN 978-80-246-1762-6.
  123. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 287. ISBN 978-80-246-1762-6.
  124. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 289. ISBN 978-80-246-1762-6.
  125. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 291—295. ISBN 978-80-246-1762-6.
  126. 126,0 126,1 Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 296. ISBN 978-80-246-1762-6.
  127. Ермакова М. И., Недолужко А. Ю. (2005). “Западнославянские языки. Серболужицкий язык”, Языки мира. Славянские языки. М.: Academia, 332. ISBN 5-87444-216-2.
  128. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 297—300. ISBN 978-80-246-1762-6.
  129. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 302—303. ISBN 978-80-246-1762-6.
  130. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 88—89. ISBN 978-80-246-1762-6.
  131. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 90—91. ISBN 978-80-246-1762-6.
  132. Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum, 175. ISBN 978-80-246-1762-6.
  133. Stone G. (1993). “Sorbiana”, Comrie B., Corbett G The Slavonic Languages. London, New York: Routledge, 655—656.
  134. Stone G. (1993). “Sorbian”, Comrie B., Corbett G The Slavonic Languages. London, New York: Routledge, 674.
  135. Калнынь Л. Э. (1967). Ответственный редактор член-корр. АН СССР Р. И. Аванесов Типология звуковых диалектных различий в нижнелужицком языке. М.: Наука, 4.
  136. Михалк С. (1968). “Исследовательская работа по сербо-лужицкой диалектологии”, Вопросы языкознания. М.: Наука, 21.
  137. Ермакова М. И. (1995). Отв. ред. Г. П. Клепикова, ed. „Серболужицкие памятники письменности и историческая диалектология серболужицкого языка“. Исследования по славянской диалектологии. Dialectologia Slavica. Сборник к 85-летию С. Б. Бернштейна (М.: Индрик) 4: 88—89. ISBN 5-85759-028-0. 

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Janaš P. (2011). Dolnosrbská mluvnice. Praha: Karolinum. ISBN 978-80-246-1762-6.
  • Schaarschmidt G. A historical phonology of the upper and lower Sorbian languages. — Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 1997. — 175 P.
  • Stone G. Sorbian // The Slavonic Languages. — London, New York: Routledge, 1993. — P. 593—685.
  • Богомолова Т. С. (2011). “Функционирование лужицких языков на современном этапе в контексте этнической активизации”, Отв. редактор Н. А. Слепокурова Материалы XXXX международной филологической конференции. Общее языкознание (14—19 марта 2011 года). СПб.: Филологический факультет СПбГУ, 9—15.
  • Енч Г., Недолужко А. Ю., Скорвид С. С.. Серболужицкий язык, 1—2.
  • Ермакова М. И. (1994). “Функционирование серболужицкого языка”, Язык. Этнос. Культура. М.: Наука, 151—165. ISBN 5-02-011187-2.
  • Ермакова М. И. (1999). “Развитие норм серболужицких литературных языков в связи со спецификой языковой ситуации”, Ответственный редактор Е. И. Дёмина Проблемы славянской диахронической социолингвистики. Динамика литературно-языковой нормы. М.: Институт славяноведения РАН, 106—142. ISBN 5-7576-0088-8.
  • Ермакова М. И., Недолужко А. Ю. (2005). “Западнославянские языки. Серболужицкий язык”, Языки мира. Славянские языки. Academia, 309—347. ISBN 5-87444-216-2.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Žemutinių sorbų kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.