Suomių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Suomių kalba
Suomen kieli
Kalbama: Suomijoje, Estijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje (Karelijoje)
Kalbančiųjų skaičius: ~5,23 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 124
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Uralo
 Finougrų
  Finų
   Baltijos finų
   Suomių

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Suomijos vėliava Suomija

Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga

Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: fi
ISO 639-2: fin
ISO 639-3: fin
Suomių kalbos dialektai. 1. Pietvakarių. 2. hämäläismurteet. 3. Ostrobotnijos. 4. keskipohjalaiset ir pohjoispohjalaiset 5. peräpohjalaiset. 6. Savonijos. 7. Pietryčių.

Suomių kalba (suomiškai – suomi) – kalba, kuria kalba dauguma Suomijos gyventojų ir etniniai suomiai, gyvenantys už Suomijos ribų. Tai yra ir oficiali Suomijos kalba, ir oficiali mažumos kalba Švedijoje.

Suomių kalba priklauso finougrų kalbų šeimai ir pagal kaitybą priskiriama agliutinacinėms kalboms.

Suomių kalba šnekama Suomijoje (išskyrus švediškąją kalbos sritį ir Enare bei Utsjoki sritis, kur kalbama dar ir samių kalba), Finnmarko provincijoje Norvegijoje, šiaurės rytų Norrbotteno provincijoje Švedijoje, Sankt Peterburgo srityje bei pavienėse teritorijose Sibire ir Šiaurės Amerikoje. Iš viso suomiškai kalba apie 6 milijonus žmonių. Suomiai patys save vadina suomalaiset (suomalainen, suo – pelkė, maa – kraštas), o savo kalbą suomi.

Populiari nuomonė, kad šią kalba išmokti labai sunku, bet taip yra greičiausiai dėl to, kad bemaž viso aplinkinės tautos, išskyrus estus, kalba indoeuriopiečių šeimos kalbomis, kurių struktūra labai skiriasi nuo suomių kalbos.

Suomių rašomosios kalbos kūrėju laikomas vyskupas Mikael Agricola (1508–1557 m.).

Fonetika[taisyti | redaguoti kodą]

Balsiai: a, e, i, o, u, ä, y, ö. Ilgieji balsiai žymimi dvigubu balsio ženklu.

Tvirtagaliai dvibalsiai: ie, uo, yö (kilę iš ilgųjų e, o, ö).

Tvirtapradžiai dvibalsiai: au, äy, ei ir kt. (iš viso 14).

Balsių harmonija: a, o, u negali būti tame pačiame žodyje su y, ä, ö.

Priebalsiai: d, h, j, k, 1, m, b, p, r, s, t, v. Šiuolaikinėje bendrinėje kalboje žodis negali prasidėti ar pasibaigti daugiau kaip vienu priebalsiu, o žodžio viduryje retai pasitaiko trys priebalsiai po vienas kito.

Žodžio kirtis: pirmajame skiemenyje (dėl ugro-finų įtakos latvių kalbos kirtis tapo fiksuotas pirmajame skiemenyje). Kirtis neįtakoja garso ilgumo.

Skiemenys[taisyti | redaguoti kodą]

Suomių kalboje skiemens riba yra prieš kiekvieną priebalsis+balsis junginį, pvz., ka-la, kaik-ki, suu-ri, päi-vä, Ant-ti, Hel-sin-ki, Hel-sin-gis-sä-kin.

Žodžių daryba[taisyti | redaguoti kodą]

Žodžių jungimas - labiausiai paplitęs naujų žodžių darybos būdas. Dažniausiai jungiami daiktavardžiai ir būdvardžiai. Sudurtiniai žodžiai gali būti sudaryti iš dviejų ir daugiau žodžių, pvz: kirjahylly-kirja+hylly=knyga+lentyna - knygų lentyna.

Morfologija[taisyti | redaguoti kodą]

Gausu linksnių: be vardininko, yra trys vidaus ir trys išorės vietininkai, esyvas, translatyvas, komitatyvas, abesyvas, instruktyvas. Iš viso yra 15 linksnių. Jų vartojimas yra labai specifinis ir lietuviams sudaro nemažai keblumų. Ypač tada, kai jie atstoja ir prielinksnį. Suomių kalboje yra net 6 vietininko linksniai.

Būdvardžiai linksniuojami taip, kaip ir daiktavardžiai, išskyrus komitatyvą. Be gausybės linksnių vartojami ir kai kurie prielinksniai bei polinksniai, kurių dalis yra daiktavardžiai ir linksniuojami, pvz., kylän keskellä (viduryje kaimo), kylän keskeltä (iš kaimo vidurio), keskelle merta (viduryje marių).

Giminių suomių kalba neturi.

Veiksmažodis turi keturias nuosakas, gausu bendraties ir dalyvių formų.

Baltų ir suomių kalbų ryšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Suomiai dar ikiistoriniais laikais iš baltų perėmė nemažai leksikos, ypač apibūdinančios tuo metu finams naujas realijas: keli (kelias), silta (tiltas), ratas (ratas), pirtti (pirtis), seinä (siena), reki (rogės), terva (derva), paimen (piemuo), tarha (daržas), jyvä (javai), herne (žirnis), ruis (rugys), vaha (vaškas), vuota (oda), hihna (šikšna), porsas (paršas), oinas (avinas), vuohi (ožys), metsä (giria, medžiai), kirves (kirvis), Perkele (Šėtonas, Perkūnas), keltainen (geltonas), herhiläinen (širšė), lohi (lašiša), sisar (sesuo), tytär (duktė), harmaa (širmas), laiva (valtis, laivas), kauha (kaušas, samtis). Iš viso suomių kalboje yra apie 1,1 procento giminingų baltams žodžių. Juos tyrinėjo kalbininkas Algirdas Sabaliauskas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas suomių kalba
Wikipedia
Vikipedija Suomių kalba


Commons-logo.svg Vikiteka: Suomių kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka