Nostratinė kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Nostratinė kalba – hipotetinė pirminė kalba, kuria, pagal nostratinę teoriją, kalbėjo Eurazijos gyventojai. Pagal šią teoriją vienai kalbų superšeimai priskiriamos semitų–chamitų, indoeuropiečių, ugro-finų, Altajaus kalbų šeimos, kilusios iš nostratinės prokalbės.

Nostratinę kalbą bandoma rekonstruoti, o jos buvimo vietą ir laikmetį bando nusakyti archeologai, archeogenetikai, tiriantys pirmąsias žmonijos migracijas. Nostratinių kalbų visuma sudaro archajišką nostratinį kalbinį sluoksnį dabartinėse kalbose. Mokslininkai, globaliai lyginantys visas kalbų grupes bando rekonstruoti pirminę žmonijos kalbą – proto – kalbą, išplitusią per visus žemynus, kuri turėjo įtakos ir nostratinėms kalboms. Atlikus šią rekonstrukciją atsiras galimybė atkurti kalbinių grupių atsiradimą ir raidą.

Nostratiniai tyrimai sparčiai vystėsi XX a. Danų lingvistas Holger Pedersen 1903 m. mokslinei visuomenei pateikė darbą apie jo aptiktas indoeuropiečių, finougrų, afro – azijiečių ir eskimų – aleutų kalbų šeimų bendrybes, kurias jis pavadino nostratinėmis (lot. noster 'mūsų').

Modernią šios teorijos versiją sukūrė ukrainietis Vladislavas Ilič-Svityčius (rus. Владислав Маркович Иллич-Свитыч) (1934-66), kuris rekonstravo 378 chamitų – semitų, indoeuropiečių, fino – ugrų, altajiečių ir dravidų kalbines bendrybes. Jis užsiminė, kad nostratinis bendrumas egzistavo prieš 6 tūkstantmečius. Su juo dirbęs Haifos universiteto profesorius Aharon Dolgopolsky sukūrė dar senesnio – 15 tūkstančių metų amžiaus protonostratinio sluoksnio rekonstrukciją ir, 1996 m. drauge su žinomu indoeuropeistu archeologu Lordu C. Renfrew išleidęs knygą apie nostratinę makrošeimą bei lingvistinę paleoontologiją, teigė, kad ja šiaurinėje Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose kalbėjo ginkluoti lankais, prisijaukinę šunis medžiotojai, gyvenę prieš žemdirbystės atsiradimą ir palikę Natufi bei Zarzi archeologinių kultūrų pėdsakus.

Žymūs nostratinių kalbų tyrėjai yra ir Allen R. Bomhard, Sergejus Starostinas (rus. Сергей Анатольевич Старостин) bei kt.

Žemiau pateikiamas ukrainiečių poligloto V. Illič-Svityčiaus posmas nostratine kalba bei jo vertimai į dvi indoeuropiečių kalbas – rusų ir anglų kalbas:

.KelHä we.tei ‘a. Kun kähla
.kalai palhA-.kA na wetä
s’a da ’a-.kA ’eja ’älä
ja-.ko pele .tuba wete
Язык – это брод через реку времени
он ведёт нас к жилищу умерших;
но туда не сможет дойти тот
кто боится глубокой воды.
Language is a ford through the river of time
It leads us to the dwelling of the dead
But he cannot arrive there
Who fears deep water.

Ukrainiečių genijus, mokėjęs 33 kalbas, Vladislavas Illič-Svityč konstatavo, kad apie pusantro šimto lietuviškų žodžių yra nostratinės kalbos reliktai. Tarp jų -ugnis, kelti, kapoti, šilas, šiltas, lieti, lapas, lenkti, šuo, minti (galvoti), minia, žinoti, žuvis, uosis, gervė…

Nostratinės kalbos rekonstrukcija susilaukė ir nemenkos aštrios kritikos iš klasikinės kalbotyros specialistų pusės, dėl mažiau griežtų metodų nustatant garsų kaitos reguliarumą, tačiau toks reikalavimas vargu ar taikytinas rekonstruojant kalbas buvusias iki žemdirbystės. Nostratinio kalbinio sluoksnio tyrinėtojų pastebėta, kad priebalsės išsilaikė geriau nei balsės. Kita vertus, nostratinėje kalboje yra suplakta į vieną vietą leksinės bendrybės išlikę iš ikineolitinių laikų su bendrybėmis išplitusiomis su žemdirbyste, o tai daro pačią nostratinės kalbos sąvoką prieštaringa chronologizavimo prasme. Vis dėlto nostratiniai tyrimai suteikė neblogą impulsą kalbų ištakų tyrinėjimams.

Žymūs nostratinių kalbų tyrėjai yra ir Allen R. Bomhard, Starostin bei kt.

Nostratinė kalbos teorija iš klasikinės komparatyvistikos žinovų pusės susilaukė ir skepticizmo, ir nemenkos kritikos. Priekaištauta, kad ne visada remiamasi garsų atitikimo reguliarumo principu arba kad siūlomos fonetinės – semantinės sistemos yra spekuliatyvokos, netgi teigta, kad apie kalbą iki žemdirbystės iš viso nieko protingo neįmanoma pasakyti, kad pernelyg skiriasi kalbų šeimų gramatinės struktūros.