Pereiti prie turinio

Klitikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Klitikai – bekirčiai žodžiai (pavyzdžiui, įvardžiai arba dalelytės), gramatiškai savarankiški, bet fonologiškai priklausomi.[1] Pagal apibrėžimą klitikai yra visi žodžiai, nesudarantys skiemens (pavyzdžiui, rusų kalbos prielinksniai v 'į', k 'prie, pas', s 'su'). Klitikai gali šlietis prie kurios nors vienos kirčiuotos kalbos dalies formos (pavyzdžiui, romanų kalbų netiesioginių linksnių įvardžiai – tik prie veiksmažodžių) arba prie bet kokių kalbos dalių (kaip lietuvių kalbos dalelytės tik, gi); pastarieji klitikai vadinami transkategoriniais.

Bekirtės formos, fonetiškai priklausančios kirčiuotajam žodžiui, gali eiti tiek prieš kirčiuotąjį žodį (proklitikai), tiek ir po jo (enklitikai). Kai kada kirčiuotasis žodis gali būti apsuptas klitikų, pavyzdžiui, kad bū́tum gi.

Ypatingą klitikų rūšį sudaro vienetai, galintys skaldyti žodį, įsisprausti tarp šaknies ir afikso arba į šaknį (jie vadinami intraklitikais, mezoklitikais, endoklitikais).

Senovinėse indoeuropiečių kalbose klitikų vietą sakinyje lemdavo tam tikros taisyklės; žr. straipsnį Vakernagelio dėsnis.

  1. SIL International (2003). SIL Glossary of Linguistic Terms: What is a clitic? „This page is an extract from the LinguaLinks Library, Version 5.0 published on CD-ROM by SIL International, 2003.“ Nuoroda tikrinta from „Archived copy“. Suarchyvuota iš originalo 2004-05-10. Nuoroda tikrinta 2021-10-01.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link) CS1 priežiūra: netinkamas URL (link).

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]