Klitikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Klitikai – bekirčiai žodžiai (pavyzdžiui, įvardžiai arba dalelytės), gramatiškai savarankiški, bet fonologiškai priklausomi. Pagal apibrėžimą klitikai yra visi žodžiai, nesudarantys skiemens (pavyzdžiui, rusų kalbos prielinksniai v 'į', k 'prie, pas', s 'su'). Klitikai gali šlietis prie kurios nors vienos kirčiuotos kalbos dalies formos (pavyzdžiui, romanų kalbų netiesioginių linksnių įvardžiai – tik prie veiksmažodžių) arba prie bet kokių kalbos dalių (kaip lietuvių kalbos dalelytės tik, gi); pastarieji klitikai vadinami transkategoriniais.

Bekirtės formos, fonetiškai priklausančios kirčiuotajam žodžiui, gali eiti tiek prieš kirčiuotąjį žodį (proklitikai), tiek ir po jo (enklitikai). Kai kada kirčiuotasis žodis gali būti apsuptas klitikų, pavyzdžiui, kad bū́tum gi.

Ypatingą klitikų rūšį sudaro vienetai, galintys skaldyti žodį, įsisprausti tarp šaknies ir afikso arba į šaknį (jie vadinami intraklitikais, mezoklitikais, endoklitikais).

Senovinėse indoeuropiečių kalbose klitikų vietą sakinyje lemdavo tam tikros taisyklės; žr. straipsnį Vakernagelio dėsnis.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]