Protėvynė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Protėvynė (vok. Urheimat) – hipotetinė geografinė vieta, iš kurios kilusi kokia nors kalbinė grupė. Protėvynės padėtis atkuriama naudojant lyginamosios kalbotyros, archeologijos, genetikos duomenis. Protėvynių geografinės padėties atkūrimas paprastai yra labai ginčytinas, pateikiama daug skirtingų hipotezių, kadangi labai ribotas senųjų rašytinių šaltinių kiekis bei sunkumai susieti kalbines grupes su archeologinėmis kultūromis ženkliai apriboja galimybę nustatyti tą tašką, kuriame kokia nors kalbinė grupė kalbėjo viena kalba (prokalbe). Paprastai ieškoma ištisos kalbų šeimos protėvynės, nors galima kalbėti tiek apie mažesnių kalbinių šakų, tiek apie hipotetinių kalbų šeimynų (meta-šeimų) protėvynes.

Indoeuropiečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Indoeuropiečių protėvynė.

Indoeuropiečių protėvynės „paieška“ prasidėjo dar XIX a., tai yra vienas svarbiausių indeuropieistikos mokslo uždavinių. Per visą šio mokslo istoriją buvo iškelta daug indoeuropiečių protėvynės versijų, tačiau dabar priimtiniausia laikoma Marijos Gimbutienėskurganų hipotezė“, protėvynę lokalizuojanti Ponto-Kaspijos stepėje, maždaug Volgos, Dono ir Uralo žemupių baseinuose. Su ankstyvaisiais indoeuropiečiais siejama virvelinės keramikos kultūra, o prokalbės skilimas prasidėjęs apie 4 tūkstm. pr. m. e.

Kitos plačiau minimos protėvynės hipotezės:

Kitos hipotezės indoeuropiečių protėvynę teigė esant Indijoje, Vakarų Europoje, Pabaltijyje, taip pat žr. indoeuropiečių kilmės paleolitinio tęstinumo teorija.

Dravidai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors dravidai dabar gyvena Pietų Indijoje, bet genetiniai ir kalbiniai duomenys rodo, kad jie nėra pirmieji šio krašto gyventojai. Neretai bandoma dravidus sieti su išnykusia Indo slėnio civilizacija, taip pat su elamitais (hipotetinė elamo-dravidų kalbų šeima), nors šios sąsajos neįrodytos. Tikėtina, kad dravidai atsikėlę iš teritorijų, esančių vakariau Indo slėnio.

Mongolai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mongolų kilmė siejama su plytinių kapų kultūra (1100–300 m. pr. m. e.), gyvavusia Vidurinėje Azijoje ir Pietų Sibire. Jų plėtra siejama su šiognu tautomis, o vėliau mongolų ekspansija.

Uralo kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uralo kalbomis kalbančių tautų (finougrų, samojedų) protėviai siejami su šukinės duobelinės keramikos kultūra, kuri tarp 4200–2000 m. pr. m. e. gyvavo daugiausia Volgos aukštupio baseine (ten didžiausias tankis skirtingų kalbų). Bandoma Uralo kalbas sieti su dravidų arba eskimų-aleutų kalbomis.

Tiurkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiurkų protėvyne laikomi Altajaus kalnai. Manoma, kad maždaug nuo IV–VII a. jie ėmė migruoti stepėmis daugiausia į vakarus ir pietus ir XIII–XIV a. užėmė didžiąją dalį dabartinio arealo.

Semitai-chamitai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Semitų-chamitų protėvynės padėtis diskutuotina. Didelė kalbinė įvairovė leidžia spėti ją buvus šiaurės rytų Afrikoje (Etiopija, Somalis, Darfūras). Praktiškai nėra atkurta semitų-chamitų prokalbė, kuri turėtų būti senesnė už vienas seniausių žinomų kalbų – egiptiečių ir akadų. Numanoma, kad semitų-chamitų kalbos kilo iš kalbų, kurios vartotos dar ankstyvajame paleolite, juolab, kad semitų-chamitų žemės sutampa su ankstyviausiais žmonijos kultūros židiniais.

Nigerio–Kongo kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nigerio-Kongo kalbos kildinamos iš Vidurio ir Vakarų Afrikos. Daug vėliau (neolite), bantų migracijų metu išplatintos po didžiąją dalį pietinės Afrikos.

Sino-tibetiečių kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Austroazinės kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]