Paleobalkanų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Paleobalkanų kalbos Rytų Europoje V–I a. pr. m. e.

Paleobalkanų kalbos – sąlyginis pavadinimas keleto indoeuropiečių kalbų, kurių vartotojai iki romėnų užkariavimo ir, matyt, tam tikrą laiką po to gyveno Balkanuose. Pagal kilmę šios kalbos nesudaro vieningos grupės: pavyzdžiui, ilyrų ir mesapių kalbos – aiškiai kentuminės, o kitos (trakų, dakų) – sateminės.

Sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paleobalkanų kalbos skaidomas į tokias tarpusavyje giminingas grupes:

Keleto kalbų, pavyzdžiui, liburnų, mizų, senosios venetų vieta šioje kalbų grupėje neaiški.

Hipotezės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Be kitų hipotezių, dėl tradiciškai į paleobalkanų kalbų grupę įtraukiamų kalbų esama tokių prielaidų:

  • pasak L. Gindino ir V. Neroznako, ankstyvosioms indoeuropietiškoms paleobalkanų kalboms, greta dakų ir trakų, priskirtinas jų rekonstruojamas „pelazgų“ substratas Balkanų kalbose. Atsižvelgiant, kad pats terminas „pelazgai“ yra ginčytinas, ši hipotezė akademiniame pasaulyje plataus palaikymo nesulaukė.
  • kad ikirašytiniais laikais Balkanuose būtų buvę šnekama anatolų kalbomis arba kad anatolai būtų Balkanais migravę, kaip teigia ne vienas tyrėjas, neįrodyta.
  • atlikta įvairios kokybės tyrimų apie paleobalkanų kalbų sąsajas su baltų ir slavų kalbomis; šie tyrimai vertinami labai nevienareikšmiškai.

Hipotezės kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie mokslininkai teigia, kad graikų ir frygų kalbų artumo su trakų ir armėnų kalbomis lingvistiniai duomenys nepatvirtina.[1][2][3]

Frygų kalba artimiausia senajai graikų ir senajai makedonų kalboms.[4] Su senąja graikų kalba ją sieja daugiau bendrybių negu su kuria nors kita indoeuropiečių kalba, būtent:[5][6][2][3]

  • priesaga -eyo-;
  • dalyviai su priesaga -meno-;
  • augmento vartojimas;
  • -ā- kamieno vyriškosios giminės daiktavardžių vardininko galūnė -as;
  • žodyno elementai, pavyzdžiui, autos 'tas pats', pant- 'visas', kako- 'piktas, negeras'.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Откупщиков Ю. В. Догреческий субстрат. У истоков европейской цивилизации. — Л.: Изд-во ЛГУ, 1988. p. 263
  • Гиндин Л. А. Древнейшая ономастика Восточных Балкан. София, 1981.
  • Гиндин Л. А. Язык древнейшего населения юга Балканского полуострова. М.: Наука, 1967. — p. 207
  • Нерознак В. П. Палеобалканские языки. М. 1978.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vavroušek, P. (2010). “Frýžština”, Jazyky starého Orientu. Praha: Univerzita Karlova v Praze. ISBN 978-80-7308-312-0.
  2. 2,0 2,1 J. P. Mallory, Douglas Q. Adams. (1997). Encyclopedia of Indo-European culture. London: Fitzroy Dearborn Publishers, 419. ISBN 9781884964985.
  3. 3,0 3,1 Brixhe, C. (2008). “Phrygian”, The Ancient Languages of Asia Minor. New York: Cambridge University Press, 72.
  4. Откупщиков Ю. В, Догреческий субстрат. У истоков европейской цивилизации. — Л.: Изд-во ЛГУ, 1988. p. 263.
  5. Vavroušek, P. (2010). “Frýžština”, Jazyky starého Orientu. Praha: Univerzita Karlova v Praze. ISBN 978-80-7308-312-0.
  6. Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing, 403.