Vedos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Vedos
वेदाः
VedizmasHomam.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Vedos (skr. वेद = veda) – kanonizuotas sakralinis senovės arijų tekstų rinkinys, dabartiniame hinduizme laikomas pirmuoju dievišku garsu, pirminiu tekstu. Vedos yra III tūkstantmečių pr. m. e. šiaurės vakarinėje Pietų Azijos dalyje gyvavusios vedų kultūros literatūrinis paminklas, glaudžiai susijęs su senąja indoeuropiečių dvasine tradicija.

Nors vedos dabar nesyk įvardijamos kaip šventraštis, tai yra išimtinai žodinės perdavos (parampara) tekstas daugiau nei 3000 metų perduodamas iš mokytojo mokiniui (žr. vedinis giedojimas).

Žodžio reikšmė ir apibrėžtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodis veda-s yra vedų kalbos šaknies vid- (es. l. III asm. vetti) vedinys. Ši šaknis, kilusi iš indoeuropiečių prokalbės u̯(e)id- („matyti, žinoti“) turi daug atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose: sen. gr. ἰδεῖν „idėja, mintis“, isl. vīss, s. angl. wīs, vok. Weise, angl. wise „protingas, išmintingas“, rus. ведать „žinoti, suprasti, patirti“, rus. ведьма, ведун „ragana, raganius“, rus. видеть, serb. ви̏дjети, lenk. widzieć „matyti“. Lietuvių kalboje iš šios šaknies yra žodžiai vysti (vydi, vyda; „suprasti, matyti, patirti“), veidas, pa-vydas, vaizdas, vaidulys, vaiduoklis, vyzdys ir kt.[1] Savo pirmine reikšme žodis veda reiškia žinojimą, supratimą, patyrimą, įgautą per (vidinę) regą, vaizduotę.

Sąvokos veda apibrėžtis yra sąlygiška. Pačia griežčiausia prasme vedos yra 3 arba 4 šventųjų tekstų sąvadai (sáṃhita), sukurti pirmiausiai – tekstai, tiesiogiai susiję su vediniu aukojimu ir apeigomis. Platesne prasme vedos atitinka tekstų aibę, įvardijamą kaip śrúti („[tai, kas] „išgirsta, išklusta“) – tai tekstai, tradicijos laikomi šventais, šventojo garso, išgirsto vedų rišių, apreiškimas. Tokiu atveju į vedų korpusą patenka ne tik samhitos, bet ir vėlesni, simboliškai jas aiškinantys tekstai – brahmanos, aranjakos ir upanišados. Plačiausiąja prasme vedos reiškia visą senovės Indijos žiniją – ne tik šruti, per ir puranas, epus („Mahabharatą“, „Ramajaną“), įvairius astrologijos, medicinos („Ajurveda“), filosofinius, jogos traktatus (sūtra). Tokią vedų reikšmę XX a. vid. išplatino gaudija vaišnavų neohinduistinis sąjūdis Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija ir įvedė į vartoseną tokias sąvokas kaip „vedinė virtuvė“, „vedinė astrologija“, „vedinė medicina“ ir kt., susijusias su su vėlesne hinduizmo tradicija.

Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vedų tekstai siejami su indoeuropiečių tauta ar tautų grupe, save vadinusia arijais (ā́rya „taurus, kilnus“) ir kalbėjusia vedų kalba (vėliau sukurto sanskrito ankstesne lytimi). Manoma, kad maždaug tarp XVIII ir XV a. pr. m. e. jie iš Vidurinės Azijos atsikėlė į Pietų Azijos šiaurės vakarus (Pandžabą) ir su savimi atsinešė vedų tekstų užuomazgas ir susijusią dvasinę tradiciją. Ši tradicija siekia dar senesnius laikus (maždaug 25002000 m. pr. m. e.), kai senovės indoarijai ir iranėnai dar šnekėjo bendra kalba ir turėjo tą pačią dvasinę tradiciją (seniausias iranėnų tekstas „Avesta“ bei vėlesnė zoroastrinė tradicija turi labai daug bendrybių su vedomis). Ši indoiranėnų tradicija savo ruožtu yra dar senesnės (~IV tūkstm. pr. m. e.) indoeuropiečių kalbinės-dvasinės tradicijos atšaka, todėl turi nemažai panašybių su senosiomis baltų, slavų, germanų, keltų, graikų, romėnų religijomis. Vėliau Indijoje plėtojantis vedinei civilizacijai, arijams traukiant nuo Indo link Gangos ir Jamunos arijų tradicija persipynė su vietinių tautų (dravidų, austroneziečių, kalnų tautų ir kt.) papročiais ir pasaulėvaizdžiu. Kuriantis indų karalystėms (džanapadoms) vedų tradicija labai formalizavosi (taip vadinamas „brahmanizmas“), o paskui užleido autoritetą budizmui ir džainizmui.

Hinduistinė tradicija vedas laiko pirminiu tekstu, pirminiu garsu, pirmine žinija, todėl XIX a. Vakarų mokslininkams pradėjus bandymus istoriškai apibrėžti vedas kaip antiimperinis atsakas Indijoje atsirado paramokslinių mėginimų vedas datuoti kuo anksčiau. XIX a. Indijoje šių teorijų pagrindiniai skleidėjai buvo Balas Gangadharas Tilakas bei Dajananda Sarasvatis. XX a., ryšium su Harapos civilizacijos atradimu, pradėtos skelbti teorijos apie tai, kad vedos yra būtent prie Indo gyvavusios civilizacijos paveldas, o visi panašumai su kitais indoeuropiečių duomenimis yra migacijų ir dvasinės perdavos iš Indijos į kitus kraštus pasekmė.

Vedų tekstų perdava ir aiškinimas priklausė išimtinai dvasinei aristokratijai – brahmanams. Bent jau vėlyvuoju vediniu laikotarpiu prie šventųjų tekstų žinijos kitų kastų atstovai nebuvo prileidžiami. Greta vedų testų susiklostė sudėtinga viešųjų (śrauta) ir namų (gārha) apeigų sistema su gausiais aukojimais ir ištisiniais tekstų skaitymais.

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra susiklosčiusios 4 vedinių tekstų sekos, tradicijos: Rigveda (ṛgvedá), Samaveda (sāmavedá), Jadžurveda (yajurvedá) ir Atharvaveda (atharvaveda). Kiekvieną iš šių tekstų sekų sudaro 3 tekstų grupės: samhitos, arnjakos ir upanišados. T. y., esti 4 samhitos (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda bei Atharvaveda) ir indiškosios tradicijos šioms 4 vedoms priskirti, vėlesni, aiškinamieji tekstai.

Rigvedos samhita yra pats seniausias ir autoritetingiausias iš visų vedų tekstų. Tai 1028 giesmių (sūktá), daugiausia šlovinančių dievybes, sąvadas. Greta samhitos, Rigveda turi dar vieną savo teksto atmainą – padápāṭha: tai giedamasis samhitos tekstas, suskaidytas į reikšminius teksto vienetus (žodžius, priešdėlius ir kt.), kad būtų išsaugota žodžių prasmė. Samaveda naudoja Rigvedos tekstus kaip priemonę įsiminti savitas gaidas (sā́man), reikalingas giedoti aukojimuose. Jadžurveda samhita taip pat iš esmės neturi nuosavo turinio, o Rigvedos mantras (posmus) naudoja kaip savitas ištarmes (yájus). Atharvaveda yra vėlyviausia iš samhitų, ankstyvuosiuose tekstuose neminima tarp vedų (pati Rigveda nurodo esant 3 vedas), nors kai kurios jos dalys gali būti panašaus amžiaus su Rigvedos giesmėmis. Atharvavedoje pateikiami daugiausia užkeikimai, prakeiksmai, gydymo, šeimos, valdžios apeigas lydintys tekstai, yra ir Rigvedos giesmes primenančių, atkartojančių tekstų.

Vėliau sukurtos brahmanos (brā́hmaṇa) aiškina vedinę simboliką, apeigų sandarą, eigą. Žinomos 2 brahmanos, skirtos Rigvedai, 12 – Samavedai, 5 – Jadžurvedai. Atharvavedos brahmana neišlikusi. Žymiausia iš brahmanų yra jadžurvedinė Šatapatha Brahmana. Aranjakos (āraṇyaka) yra miškuose, tyruose gyvenančių atsiskyrėlių tekstai, aptariantys vedinę simboliką. Žinomos 2 Rigvedos, 2 Samavedos, 4 Jadžurvedos aranjakos, o Atharvavedos Gopatha Brahmana laikoma iš tiesų esant aranjaka. Upanišados (upaniṣád) yra paskutinė, vėlyviausioji vedų dalis (todėl glaudžiai susijusi su vėliau išsivysčiusia vedantos, t. y., „vedų pabaigos“, filosofija) kurioje aptariama simbolinė pasaulio struktūra, kosmologija, ryšis tarp nemaraus Paties (ātmán) ir beribės, nesuvokiamos būties (bráhman). Žinoma 10 (kitur įvardijama 13) pagrindinių upanišadų ir daug vėlyvesnių.

Po I tūkstm. pr. m. e. vidurio pradėti kurti vėlesni, su vedomis susiję, „vediški“ (vaidika) tekstai: tai vedangos (vedāṅga), aptriančios foentikos, etimologijos, gramatikos, astrologijos, poetikos, apeigų klausimus, parišištos (páriśiṣṭa), aiškinančios vedų tekstus, upavedos (upaveda) – prie vedų priskirti tekstai, aiškinantys karybą, architektūrą, šokio meną ir mediciną.

Vėliau nesyk apie vieną ar kitą tekstą būdavo teigiama, kad tai – „penktoji veda“. Taip tiltuluojasi ar yra tituluojama „Mahabharata“, Natjašastra, kai kurios puranos, tamilų tekstų rinkinys Divja Prabandha. Kai kurie dabartiniai hinduistai, ypač gaudija vaišnavai, vedomis laiko ir epus bei savo religinius tekstus (pvz., Bhagavata puraną, Višnu puraną, Pančaratrą).

Perdava[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vedų tekstai buvo sukurti ir perduodami išimtinai žodine perdava iš tėvo sūnui arba iš mokytojo mokiniui (párampara). Šių tekstų išmokimas, įsiminimas ir perdava buvo pagrindinė brahmanų luomo žmonių priedermė. Dauguma vedinių tekstų yra eiliuoti, turi tam tikrą metriką, tonaciją (žr. vediniai metrai) – tai palengvina tekstų įsidėmėjimą.

Ilgainiui susidarė brahmanų mokyklos, „šakos“ (śā́khā), atsakingos už konkrečių tekstų perdavą. Aplink kiekvieną iš šių mokyklų telkdavosi vietinė bendruomenė ar karalystė. Kartais tą patį tekstą saugodavo kelios mokyklos, todėl ilgainiui tarp teksto atmainų išryškėdavo skirtumai (pvz., ganėtinai skirtingos „Atharvavedos“ paippalāda ir śaunakīya atmainos). Viena mokykla paprastai būdavo atsakinga už visų, su konkrečia veda susijusių tekstų, perdava: pvz., Taitiryjos (taittirīya) mokydavosi Jadžurvedos samhitą, brahmaną, aranjaką ir upanišadą, dar keletą tekstų. Daug atmainų ir ištisų tekstų išnyko išnykus juos perduodančiai mokyklai. Greta vedų tekstų įsimenamas ir Anukramaṇī – turinys, visų vedą sudarančių tekstų, jų autorių ir metrų sąrašas.

Atskiri vedų tekstai galėjo būti užrašyti ~IV a. pr. m. e., bet iš išlikusių rankraščių ankstyviausi yra iš XVI a. Vedų tekstų užrašymu XVIII–XIX a. užsiėmė daugiausia britų mokslininkai (ypač Maksas Miuleris).

Pasaulėvaizdis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – vedų mitologija.

Seniausioji vedų dalis – Rigvedos, iš dalies Atharvavedos samhitos – atspindi senąjį indoeuropiečių pasaulėvaizdį. Rigvedos giesmėse, kuriose pagarbinami įvairūs dievai (Agnis, Indra, Varuna, Sūrja, Savitaras, Sarasvatė, Ušasė, Ašvinai ir kt.) mitinių siužetų nėra gausu, jie nėra nuoseklūs, daug kur žinomos tik nuotrupos. Visgi, Rigvedoje nuolat atsikartoja vienas gana ryškus mitinis siužetas – visame pasaulyje sutinkamo, archetipinio mito apie didvyrį, nugalintį slibiną atgarsiai. Giesmėse, ypač skirtose Indrai, vis primenama, kad šis griausmavaldis dievas nudobė siaubūną Vritrą (vṛtrá „kliūtis, užtvara“), dar vadinamą áhi („angys, anginas“), kuris buvo užtvenkęs vandenis, upes (ā́pas). Po Indros žygdarbio vandenys vėl pasruvę laisvai tekėti. Kitąsyk Indra suskaldo akmenį (áśman) ar uolą (valá) ir taip išlaisvina karves, šviesą, ugnį. Kreipiantis į dievus visą laiką pabrėžiama, kad jie yra išplatinę pasaulį, palaiko dangų ir žemę, matuoja padangių erdves, naikina tamsą, nedorą, blogį. Rigvedoje minima plati dievybių ir mitinių būtybių aibė (žr. Vedų dievybės), tačiau neretai vienas dievavardis gali būti kito dievo epitetu: pvz., Sūrjos („saulės“ [vyr. g.]) vienas iš epitetų yra Savitaras („žadintojas“), nors kitą sykį į jį kreipiamasi kaip į atskirą dievą; sykiu Sūrja ir Savitaras gali būti prilyginti Agniui („ugniai“). Vėlesnėje Rigvedos dalyje visa dievų aibė prilyginama vienam dievui, kuris vadinamas Pradžapačiui („gimties viešpačiu“), Brihaspačiu („žosmės, kalbos viešpačiu“), Višvakarmanu („visakūriu“), Hiranjagarbha („auksiniu gemalu“) arba tiesiog tad ekam („tat viena“). Giesmėse nuolat minimas vedinis aukojimas (yajñá), kurio metu ugnin liejamas lajus (havís), išgrynintas sviestas (ghṛtá), svaigusis gėrimas soma (sóma). Dievai meldžiami gyriais, liaupsėmis, dainomis, giesmėmis, ištarmėmis, nusilenkimais. Svarbiausios Rigvedos kosmologinės sąvokos yra bṛhát („erdvė, plotmė, plėtra“) ir áṃhas („ankštis“): dievų nuolat prašoma išvaduoti iš ankšties ir suteikti erdvę, platų pasaulį (urú loká). Kitas svarbus kosmologinis veiksnys – ṛtá („tvarka, dėsnis, kosmosas, raida, riedėjimas, eiga“): ją palaiko dievai, per ją laikosi visa būtis, ten, kur nėra ritos (ánṛta) – chaosas, apgaulė.

Atharvavedoje kosmologijos, dievų aukštinimo mažiau. Ten dievų šaukiamasi kaip pagalbininkų (dažnai visu būriu) išgydyti ligai, nugalėti priešą, suteikti geidžiamų savybių. Šioje vedoje pateikiama gausi demonologija: įvairūs burtininkai, žadėtojai, demonai, vaiduokliai, priešai, kenksmingi gyviai, įasmenintos ligos, nelaimūs ženklai. Atharvavedoje ryškus maginis principas – užkalbama ištariant tiesą apie kosmosą, dievus (pvz., kaip dangus ir žemė nei bijo, nei sužeidžiami, taip, mano gyvastie, tu nebijok). Gydoma, užkalbama pasitelkiant vaistažoles, kabučius, maginius rykus, kitus daiktus.

Brahmanose tęsiama vėlyvosios Rigvedos mintis apie vienatinį dievą Pradžapatį, vedų altorius, aukojimo rykai išaiškinami kosmologiškai. Upanišadose iš esmės nebelieka dievybių ir jų žygdarbių – ten kalbama apie savęs paties (ātmán) pažinimą, tokiu būdu pažįstant neišreikštą pasaulio esmę bráhman (pažodžiui „plėtmuo, plėtra“, taip pat „žosmė, ištara, šventa kalba“). Gausu kosmologinių kategorijų, pvz., gaivalai – ugnis (agní), vėjas arba oras (vāyú), upės arba vanduo (ā́pas), žemė (pṛthivī́), erdvė arba eteris (ākāśá); būties dalys – maistas, medžiaga (ánna), dvėsavimas, alsis (prāṇá), menta, mintis (mánas), sąmonė, pažinimas (vijñā́na), palaima, džiugesys (ānandá).

Interpretacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vedų autoriteto pripažinimas (āstika) ar nepripažinimas (nāstika) laikomas pagrindine skyra tarp hinduizmo ir kitų iš Indijos kilusių tikėjimų (budizmo, džainizmo). Tačiau patys hinduistiniai tikėjimai tiesiogiai vedomis iš esmės nesiremia, o kaip pagrindinius šventuosius tekstus naudoja vėlesnius kūrinius – „Mahabharatą“, „Ramajaną“, puranas, „Bhagavadgytą“, įvairių poetų, išminčių, šventųjų sukurtus tekstus. Vedų tekstai buvo prieinami tik labai nedideliam brahmanų skaičiui, o tiesioginė vedų tekstų egzegezė pasitaikydavo labai retai. Žymiausi nešiuolaikiniai vedų tekstų aiškintojai buvo Adi Šankara (VI a., vedantos mokykla), aiškinęs upanišadas, ir Sajana (XIV a., mimansos mokykla), aiškinęs Rigvedą.

XVIII–XIX a. europiečiai pradėjo užrašinėti ir versti vedų tekstus (svarbiausias toks vertimų rinkinys buvo Makso Miulerio pradėta Sacred Books of the East serija). Vedologija (vedų tekstų rinkimas, vertimas, aiškinimas) tapo viena svarbiausių sanskritologijos ir visos indologijos šakų, kadangi vedos, kaip vienas ankstyviausių indoeuropiečių kalbinių šaltinių, tapo nepamainomos lyginamojoje kalbotyroje ir lyginamojoje mitologijoje. XIX a. vyravo pozityvistinė nuostata, kad vedos atspindi gamtameldystę, gamtos reiškinių supoetinimą, kad vedų apeigų esmė yra sviesto ir gyvulių aukojimas siekiant įgauti dievų malonę ir turtus. XX a. suklestėjus struktūralizmui daugiau dėmesio skirta dievų hierarchijų nustatymui, mitų rekonstrukcijai. Nuo XX a. pab. siekiama išgryninti vedų žodžių, sąvokų reikšmes, atskleisti vedinę simboliką.

XIX a. Indijai vaduojantis iš britų priespaudos daug šalies intelektualų atsigręžė į vedų tekstus kaip įkvėpimo šaltinį religinėmis ir visuomeninėms permainoms. Vienas įtakingiausių vedų atgaivinimo idėja besiremiančių sąjūdžių tapo Dajanandos Sarasvačio „Arja samadž“. Palaipsniui šiuolaikinėje Indijoje susiklostė keletas vedų aiškinimo srovių: dauguma ortodoksų kaip neginčijamu autoritetu aiškinant Rigvedą remiasi Sajana ir jo mimansišku suvokimu, kad vedos yra lituriginis tekstas, apeigynas, dieviškas ir nesukurtas šventas garsas. Dajanandos Sarasvačio pasekėjai linksta vedas aiškinti kaip mokslinį tekstą, jame atrandant šiuolaikinius fizikos, chemijos, inžinerinius pasiekimus. XX a. vid. neovedantos guru Šri Aurobindo pasiūlė vedas skaityti kaip simbolinį, metaforinį kūrinį, kuriame dievybės, reiškiniai nurodo į žmogaus dvasines būvas.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra ir šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Aurobindo, Šri, Secret of the Veda, Lotus Press, Twin Lakes, Wisconsin
  • Елизаренкова Т. Я. Язык и стиль ведийских риши. М.: Наука-Вост.лит. 1993.
  • Gonda, Jan, Vedic Literature: Saṃhitās and Brāhmaṇas, A History of Indian literature. Vol. 1, Veda and Upanishads (1975),
  • MacDonell, Arthur Anthony (2004), A History Of Sanskrit Literature, Kessinger Publishing
  • Staal, Frits, Discovering the Vedas: Origins, Mantras, Rituals, Insights, Penguin Books India, 2008.
  • Топоров В. Н. Ведийская мифология. // Мифы народов мира. Т. 1./ Под ред. С. А. Токарева– М.: Советская энциклопедия, 1987
  • Witzel, Michael (ed.) (1997), Inside the Texts, Beyond the Texts. New Approaches to the Study of the Vedas, Harvard University Press

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.