Civilizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Apie kompiuterinį žaidimą skaitykite Civilization (kompiuterinis žaidimas)

Civilizacija (lot. civis „pilietis“ ar „miestietis“) – visuomenės ir jos veiklos materialiųjų bei virtualiųjų instrumentų raidos etapas, kuriam būdinga jos instrumentų ir vartojamų išteklių plėtra, visuomeninių – valstybinių ir kitų organizacijų bei institucijų formavimasis, išrandamas raštas ir kt.

Sąvoka, pradžioje reiškusi teisingą ir protingai sutvarkytą visuomenę, atsirado XVIII amžiuje Prancūzijoje.

Civilizacija apima visą tai, ką išrado ar savo veiklose pritaikė žmonija. Civilizacija yra žmonijos sukurtų ir naudojamų technologijų visuma – visa tai kas nėra tiesiogiai duota gamtos.

Civilizacijos požymiai:

  • Susikuria organizuota visuomenė – gyventojai paklūsta valdovams: atsiranda valstybė;
  • Atsiranda miestai;
  • Išvystyta prekyba;
  • Išrandamas raštas;
  • Atsiranda monumentalioji sakralinė architektūra.

Pirmosios civilizacijos pagal šį apibrėžimą – tai upių civilizacijos Azijoje ir Afrikoje (Mesopotamijos, Egipto, Indijos, Kinijos) susiformavusios maždaug 3500 m. pr. m. e.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Skiriama nuo 8 (O. Špengleris) iki 36 (A. J. Toynbee) ir daugiau civilizacijų. Skiriama į tradicines ir industrines. Pagrindinėmis laikomos Vakarų, Kinijos, Indijos, islamo bei budistinė civilizacijos.

A. Toinbio civilizacijų klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Civilizacijos suskirstytos į:

Toinbio nuomone, istorijos tyrinėjimų objektas yra ne valstybė, o civilizacija. Civilizacijos susiformavimą pagal A. Toynbee rodo šie reiškiniai: valdžios, monumentaliosios architektūros, rašto ir mokslo atsiradimas. Centrų, kuriuose susiformavo civilizacijos, iš kurių paplito kultūros ir technikos laimėjimai, buvo keletas.

Egipto, Šumero-Akado (Mesopotamijos), Indo, Kinijos vadinamos upių civilizacijomis.

Vidurinėje Azijoje (dabartinės Turkmėnijos ir Uzbekijos teritorijoje) aptikta nauja civilizacija, klestėjusi daugiau kaip prieš 4 tūkst. metų. Žmonės statė būstus ir tvirtoves iš molio plytų. Ganė avis ir ožkas, augino kviečius ir miežius, drėkino laukus. 2300 m. pr. Kr. turėjo raštą. Ant akmens išraižyti simboliai nepanašūs į jokią kitą rašymo sistemą (nei į Irano, nei į Indo slėnio rašmenis). Manoma, kad ši civilizacija egzistavo, kai Egipto piramidėms jau buvo trys šimtmečiai, kai Babilonas perėmė valdžią iš šumerų, o Kinija dar neturėjo rašto.

Civilizacijos raidos etapų paaiškinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Genezė – kiekvienos civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį; iššūkis – tai naujos gamtinės arba socialinės sąlygos, kuriose atsiduria bendruomenė; norėdama išlikti, ji turi reaguoti į iššūkį; per genezę susiformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos;
  2. Subrendimas – jį rodo sugebėjimus atsakyti į vis pasikartojančius iššūkius; per šią fazę civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, nusistovi santykiai su kaimynais;
  3. Lūžis – jis prasideda tada, kai valdančioji mažuma dėl savanaudiškų tikslų ima remtis prievarta;
  4. Nuosmukis – į šią fazę civilizacija dažniausiai įžengia tada, kai ima plėsti savo teritoriją (kurti universaliąją valstybę), kai pradeda piršti kitoms tautoms savo tradicijas, kai visuomenės gyvenime nebelieka pažiūrų įvairovės ir įsigali nepakantumas kitaminčiams, jų persekiojimas, žudymas ir pan.

Būdingi senovės Rytų religijų bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Politeistinė religija[taisyti | redaguoti kodą]

Politeizmas – daugelio dievų garbinimas, būdingas senųjų civilizacijų tikėjimams.

  • Garbinama daug dievų ir dievų stabai, tikima, kad dievai valdo atskiras sritis, elgiasi kaip žmonės: myli, nekenčia, kerštauja. Tikima pomirtiniu gyvenimu.
  • Manoma, kad žmogus sukurtas tarnauti dievams, aukoti aukas (maisto, aukso, brangenybių).
  • Dievų namai – šventyklos (Mesopotamijoje zikuratai).
  • Dievai skirstomi pagal laipsnius ir rangus.

Senovės Egipte gyvavo politeistinė religija, bet buvo mėginta įvesti vieno saulės dievo kultą.

Monoteistinė religija[taisyti | redaguoti kodą]

Monoteizmas – tikėjimas vieną Dievą. Pirmoji monoteistinė religija – judaizmas.

Monoteistinei religijai priskiriamas judaizmas, krikščionybė, islamas. Judaizmas, pirmoji monoteistinė religija, atsirado Izraelyje. Žydai tikėjo vienintelį Dievą Jahvę. Pirmuoju vadovu laikomas Abraomas. Šventasis judėjų raštas – Biblija, susidedanti iš Senojo Testamento ir Naujojo Testamento. Žydams svarbiausios penkios pirmosios Senojo Testamento knygos – Tora. Judaizmas davė pradžią kitoms dviem monoteistinėms religijoms – krikščionybei ir islamui.

Religijos vaidmuo senovės civilizacijose[taisyti | redaguoti kodą]

Politeistinė religija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Politeizmas.
  • aiškino, kad valdovai kilę iš dievų;
  • mokė kantriai laukti atpildo už gerus darbus pomirtiniame gyvenime;
  • mokė būti dėkingiems ir atsilyginti dievams už suteikiamas šiame gyvenime malones;
  • ragino dalyvauti religinėse šventėse, skirtose pagerbti ne tik dievus, bet ir valstybės įvykius.

Krikščionybė skelbė visų išganymą nepriklausomai nuo tautybės, socialinės padėties ir lyties, teigė žmonių lygybę. Dekalogas (Dešimt Dievo įsakymų) padėjo dorovės pagrindus.

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Commons-logo.svg Vikiteka: Civilizacija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka