Gintaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Baltijos gintaro luitai

Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams.[1] Dėl savo spalvos ir natūralaus grožio vertintas ir naudotas papuošalams nuo neolito.[2] Baltijos gintaras sudaro virš 80 % viso pasaulyje randamo gintaro.[3] Gintaras yra paplitęs visame pasaulyje, dažniausiai kreidos periodo ir ankstesnėse uolienose. Pasaulyje žinoma daugiau negu 200 gintaro rūšių ir kasmet jų vis atrandama naujų. Ekonominę reikšmę turi tik keletas jų rūšių.[4]

Susidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru.

Gintaro amžius labai įvairus, susiformavęs:

Gintaro dydis nuo 1–2 mm iki 1 m ilgio luitų, sveriančių iki 1 kg.

Gintaras gali būti įvairių formų: lašo, varveklio ar kvadratėlio formos gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais, kiti kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.

Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki šviečiančios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas.

Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanų, taip susidarė inkliuzai.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  2. Grimaldi, D. (2009). „Pushing Back Amber Production“. Science 326 (5949): 51–2. Bibcode:2009Sci...326...51G. PMID 19797645. doi:10.1126/science.1179328. 
  3. Ritzkowski, S. 1997. K-Ar-Altersbestimmungen der bernsteinführenden Sedimente des Samlandes (Paläogen, Bezirk Kaliningrad). Metalla, Bochum, 66: 19–23.
  4. „Gintaro susidarymas ir morfologija“. Palangos Gintaro Muziejus. Nuoroda tikrinta 2021-03-13. 
Commons-logo.svg

Vikiteka