Gintaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Inkliuzas – prieš gintaro formavimąsi sakuose įstrigęs ir miręs vabalas Brentidae apion
Gintaro kasyklos prie Palmininkų (Kaliningrado sritis, Rusija)
Gintariniai pakabučiai. Ovalinis pakabukas yra 52x32 mm dydžio
Lietuvės su gintaro karoliais

Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Dėl savo spalvos ir natūralaus grožio vertintas ir naudotas papuošalams nuo neolito.

Sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Paprastai jame yra 79% C, 10,5% O ir 10,5% H. Pagal O. Helmą, gintaras turi nuo 3 iki 8% gintaro rūgšties.

Kietumas pagal Moso skalę – 2-2,5, retkarčiais padidėja iki 3.

Istorija ir legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gintaras plačiai buvo žinomas jau Antikoje, jo klasikinis vardas buvo electrum (ἤλεκτρον ēlektron). Pasak graikų legendos Helijo (Saulės) sūnui Faetonui žuvus, jo gedinčios seserys tapo tuopomis, o iš jų ašarų susidarė gintaras.[1]

Gintarą IV a.pr.m.e. aptarinėjo Teofrastas, vėliau Pitėjas. Ypatingai Antikos mokslininkų dėmesį traukė gintaro įsielektrinimas. Plinijus Vyresnysis skundėsi, kad nedidelė gintaro statulėlė kainuoja daugiau nei sveikas vergas. Tacitas savo kūrinyje Germania rašė, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii).

Prekyba gintaru su senosiomis civilizacijomis buvo vystoma prekybos keliu žinomu, kaip gintaro kelias.

Lietuvių mitologijoje gintaras yra jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos po to, kai dievas Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui.

Susidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru.

Gintaro amžius labai įvairus, susiformavęs:

Gintaro dydis nuo 1-2 mm iki 1 m ilgio luitų, sveriančių iki 1 kg.

Gintaras gali būti įvairių formų: lašo, varveklio ar kvadratėlio formos gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais, kiti kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.

Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki šviečiančios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas.

Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanų, taip susidarė inkliuzai.

Radimvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gintaras yra paplitęs visame pasaulyje, dažniausiai kreidos periodo ir ankstesnėse uolienose. Istoriškai pagrindiniu gintaro šaltiniu buvo pietrytinė Baltijos jūros pakrantė, ypač Sembos pakrantė Prūsijoje. Čia iki šiol yra 90 proc. išgaunamo gintaro.[2] Dabartinėje Karaliaučiaus srityje yra ir gintaro kasyklų (Kaliningrado gintaro kombinatas). Šis gintaras dar vadinamas sukcinitu. Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Manoma, kad šis telkinys susidarė poledynmečiu, Litorinos laikotarpiu.

Aromatinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gintaras pasižymi švelniu bei stipriu aromatu. Naudojamas smilkalų gamyboje.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Gintaras


  1. Michael R. Collings, Gemlore: An Introduction to Precious and Semi-Precious Stones, 2009, p. 20
  2. Amber Trade and the Environment in the Kaliningrad Oblast. Gurukul.ucc.american.edu. Retrieved on 19 September 2012.