Albanų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Albanų kalba
Gjuha shqipe
Kalbama: Albanijoje, Serbijoje (Kosove), Juodkalnijoje, Makedonijoje, Graikijoje, Turkijoje, Italijoje ir kitose šalyse
Kalbančiųjų skaičius: 6,2 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: į šimtuką nepatenka
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indoeuropiečių
 Albanų

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Albanijos vėliava Albanija,

Kosovo vėliava Kosovas

Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: sq
ISO 639-2: sqi/alb
ISO 639-3: sqi — makro kalba

Albanų kalba (gjuha shqipe) – indoeuropiečių kalbų grupės kalba, kurią vartoja apie 6,2 milijono albanų visame pasaulyje: daugiausia Albanijoje, Kosove, Juodkalnijoje, Makedonijoje, Graikijoje, bei kitose Balkanų dalyse, rytinėje Italijos pakrantėje ir Sicilijoje, o taip pat žymios diasporos Skandinavijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Egipte, Australijoje, Turkijoje ir JAV.

Albanų kalba turi keletą dialektų.

Rašto sistemos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Albanų kalbos abėcėlė.

Albanų kalba pradėta fiksuoti bent nuo XIV a., tačiau pirmieji šia kalba rašyti tekstai išlikę iš XV a. Pirmoji albaniška spausdinta knyga buvo 1555 m. "Maldynas" (alb. Meshari), išleistas Italijoje. Visa ankstyvoji albanų raštija buvo rašoma lotynų raštas, ir būtent šiuo raštu rašyta visa senovinė albanų literatūra, kurta XVI-XVIII a. Kadangi albanų kalba nebuvo slaviška, jai nebuvo pritaikyta kirilica. Todėl albanai, išpažinę Bizantiškojo stiliaus ortodoksinę krikščionybę (daugiausia pietų Albanijos toskai), buvo linkę naudoti graikiškus rašmenis. Pirmieji tokio albanų kalbos fiksavimo pavyzdžiai aptinkami iš XVI a. Galiausiai, nuo XVI a. albanų tarpe plintant islamui, kai kurie jų pradėjo fiksuoti savo kalbą arabų rašto variantu, vadinamuoju Elifbaja shqip.

Taigi, XVIII a. albanai tai pačiai kalbai naudojo tris skirtingus raidynus, priklausomai nuo jų religijos. Šis susiskaldymas labai trukdė vystytis vieningai tapatybei, o taip pat stabdė albanų literatūros raidą. Vietoj to, kad pasirinktų vieną iš trijų rašto sistemų, nuo XVIII a. albanai bandė atsisakyti visų jų (kurias jie laikė svetimomis) ir susikurti grynai albanišką raštą. Todėl laikotarpiu tarp XVIII vid. ir XIX a. vidurio buvo sukurtos bent 5 unikalios rašto sistemos (Elbasano, Todhrio, Berato, Velaros, Večilhardžio alfabetai), kurių nė viena neprigijo.

XIX a. pabaigoje albanų nacionalinio judėjimo laikais galiausiai ryžtasi pasirinkti vieną iš trijų tradicinių rašto sistemų. Nors nemažai musulmonų nacionalistų priešinosi (jų teigimu, arabų rašto atsisakymas prilygo Islamo religijos atsisakymui), albanų intelektualai apsistojo ties lotynų rašto adaptacija. Tai buvo padaryta 1906 m. Monastiro kongreso metu, kuomet pasiūlytas lotyniškas alfabetas. Su nedidelėmis modifikacijomis jis naudojamas iki dabar.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Wikipedia
Vikipedija Albanų kalba

Vikiteka