Pereiti prie turinio

Albanų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Albanų kalba
Gjuha shqipe
KalbamaAlbanijoje, Serbijoje (Kosove), Juodkalnijoje, Makedonijoje, Graikijoje, Turkijoje, Italijoje ir kitose šalyse
Kalbančiųjų skaičius6,2 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųį šimtuką nepatenka
KilmėIndoeuropiečių
 Albanų
Oficialus statusas
Oficiali kalbaAlbanijos vėliava Albanija
Kosovo vėliava Kosovas
Šiaurės Makedonijos vėliava Šiaurės Makedonija[a]
Kalbos kodai
ISO 639-1sq
ISO 639-2sqi/alb
ISO 639-3sqi – makro kalba
Geografinis paplitimas
Vikipedija Albanų kalba

Albanų kalba (gjuha shqipe) – indoeuropiečių kalbų šeimos kalba, kurią vartoja apie 6,2 milijono albanų visame pasaulyje: daugiausia Albanijoje, Kosove, Juodkalnijoje, Makedonijoje, Graikijoje bei kitose Balkanų dalyse, rytinėje Italijos pakrantėje ir Sicilijoje, taip pat yra nemažų diasporų Skandinavijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Egipte, Australijoje, Turkijoje ir JAV.

Albanų kalba turi keletą dialektų. Kartais priskiriama hipotetinėms paleobalkanų kalboms. Manoma, kad albanų kalboje yra tik apie 600 neskolintų žodžių; visi likusieji pasiskolintilotynų, romanų, slavų, graikų ir turkų kalbų.[1]

Rašto sistemos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Albanų kalbos abėcėlė.

Albanų kalba pradėta fiksuoti bent nuo XIV a., tačiau pirmieji šia kalba rašyti tekstai išlikę iš XV a. Pirmoji albaniška spausdinta knyga buvo 1555 m. „Maldynas“ (alb. Meshari), išleistas Italijoje. Visa ankstyvoji albanų raštija buvo rašoma lotynų raštu, ir būtent jis vartotas visoje senovinėje albanų literatūroje, kurtoje XVI–XVIII a. Kadangi albanų kalba nebuvo slaviška, jai nebuvo pritaikyta kirilica. Todėl albanai, išpažinę Bizantiškojo stiliaus ortodoksinę krikščionybę (daugiausia pietų Albanijos toskai), buvo linkę naudoti graikiškus rašmenis. Pirmieji tokio albanų kalbos fiksavimo pavyzdžiai aptinkami iš XVI a. Galiausiai, nuo XVI a. tarp albanų plintant islamui, kai kurie jų pradėjo fiksuoti savo kalbą arabų rašto variantu, vadinamuoju Elifbaja shqip.

Taigi XVIII a. albanai tai pačiai kalbai naudojo tris skirtingus raidynus, priklausomai nuo jų religijos. Šis susiskaldymas labai trukdė susidaryti vieningai tapatybei, taip pat stabdė albanų literatūros raidą. Užuot pasirinkę vieną iš trijų rašto sistemų, nuo XVIII a. albanai bandė atsisakyti visų jų (kurias jie laikė svetimomis) ir susikurti grynai albanišką raštą. Todėl tarp XVIII vid. ir XIX a. vidurio buvo sukurtos bent 5 unikalios rašto sistemos (Elbasano, Todhrio, Berato, Velaros, Večilhardžio alfabetai), kurių nė viena neprigijo.

XIX a. pabaigoje albanų nacionalinio judėjimo laikais galiausiai ryžtasi pasirinkti vieną iš trijų tradicinių rašto sistemų. Nors nemažai musulmonų nacionalistų tam priešinosi (jų teigimu, arabų rašto atsisakymas prilygo Islamo religijos atsisakymui), albanų intelektualai apsistojo ties lotynų rašto adaptacija. Tai buvo padaryta 1906 m. Monastiro kongrese, kai buvo pasiūlytas lotyniškas raidynas. Su nedideliais pakeitimais jis naudojamas iki šiol.

  1. Hjelmslev L. (1995). Kalba. Įvadas. Vilnius: Baltos lankos. p. 74. ISBN 9986-403-16-2.
  1. Viena iš oficialių kalbų.