Kalbinis sluoksnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kalbinis sluoksnis (lot. stratum) – kalbotyros terminas, reiškiantis vienoje kalboje esančius kitos kalbos įtakos požymius. Išskiriami 3 kalbinio sluoksnio lygmenys: substratas (substratum) – žemesnio prestižo ar įtakos kalbos sluoksnis; superstratas (superstratum) – aukštesnio prestižo ar įtakos kalbos sluoksnis; adstratas (adstratum) – kaimyninės kalbos, kurios prestižiškumas panašus, sluoksnis.

Kalbinių sluoksnių atsiradimas dažniausiai siejamas su tais atvejais, kai kokia nors lingvistinė žmonių grupė užima teritoriją, kurioje jau gyvena kitakalbės tautos. Dėl vykstančio kalbų kontakto galimi tokie scenarijai – superstrato susidarymas (vietinių kalba išlieka, o atėjūnų išnyksta, palikdama superstratą) arba substrato susidarymas (vietinių kalba išnyksta, lieka atėjūnų kalba su vietinių kalbos substratu). Kuris iš scenarijų įvyktinas, lemia daugelis aplinkybių – kalbinių grupių populiacijų, įtakų, galios santykis, religiniai motyvai.

Kalbinio sluoksnio tyrimai leidžia atkurti senovinių etnolingvistinių santykių modelius, taip padedant nustatyti galimas etnolingvistinių grupių migracijas ir įtakas.

Kalbinio substrato susidarymo pavyzdžiu yra gališkas substratas prancūzų kalboje. Cezariui užkariavus Galiją, prestižiška kalba imta laikyti lotynų, ją mokantiems atsivėrė daug didesni socialiniai, ekonominiai, politiniai privalumai, todėl laikui bėgant Galijos gyventojai pradėjo kalbėti lotyniškos kilmės prancūzų kalba, tačiau joje išliko nemažai gališko substrato – žodžių, savitų gramatinių ir fonetinių formų. Daugelyje Europos kalbų randama įvairių neindoeuropietiško substrato žodžių, Šiaurės Afrikos arabų tarmėse ryškus berberų kalbų substratas, sanskrite randama dravidiško substrato (skoliniai, retrofleksiniai garsai).

Superstrato geriausiu pavyzdžiu yra tarptautiniai žodžiai. Tokios kalbos kaip lotynų, senovės graikų, anglų, prancūzų, arabų, sanskritas vienu ar kitu laikotarpiu turėjo prestižiškos kalbos statusą, todėl iš šių kalbų kilę žodžiai plačiai pradėti naudoti įvairiose pasaulio kalbose. Superstrato gausu tose kalbose, kurios gyvuoja gerokai populiaresnės ir prestižiškesnės kalbos aplinkoje, pavyzdžiui, daugelyje indėnų kalbų nemažai ispaniško ar portugališko superstrato, Sibiro kalbose – rusiško, Vakarų Afrikos kalbose – prancūziško ir kt.

Adstratą išskirti sunkiau, jam būdingi skoliniai, atsiradę dėl lygiaverčių kalbų tarpusavio santykių, nors tas lygiavertiškumas dažnai gali būti ginčytinas. Kartais minėtus tarptautinius žodžius linkstama priskirti ne superstratui, o adstratui. Kaip adstratas traktuojami skandinaviški žodžiai senovės anglų kalboje, arabiški – ispanų ir portugalų kalbose.

Lietuvių kalboje[taisyti | redaguoti kodą]

Dabartinėje lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje šiuolaikinių pasaulio kalbų, yra nemažai angliško, lotyniško, graikiško, prancūziško superstrato. Dėl istorinių aplinkybių būta daug lenkiško, rusiško, baltarusiško, jidiš superstrato, tačiau dabar šis superstratas beveik visuotinai virtęs substratu.

Senesni kalbiniai sluoksniai įtraukia kuršišką, jotvingišką, prūsišką substratą, kuris ryškiausias tarmėse. Taip pat spekuliuojama apie galimą finougrišką substratą[1].

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]