Religija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Įvairių religijų simboliai

Religija – išgyventas susitikimas su šventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomoji veikla[1]. Apibrėžiant plačiau, religija tai savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos.

Religijos esmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Religijos esmė yra neracionalus vidinis šventybės pajautimas, pasaulio skirstymas į „šventa“ ir „pasaulietiška“ (profaniška). Šventybė žmogaus viduje pasireiškia numinozinėmis jausenomis – šiurpulingu slėpiniu (mysterium tremendum), didybe (majestas), žavesiu (fascinans), gaivališkumu (orge). Šventybinių pasireiškimų (hierofanijų) sukeltos šios jausenos vėliau žmogaus sąmonėje praeina asociacijų ir schematizacijos procesus ir įgauna racionalias išraiškas – įvardijamos, įpavidalinamos, įgauna moralinį krūvį. Religijos esmė nesusijusi su jokiais moraliniais, dogmatiniais pavidalais, nei su etinėmis idėjomis ar papročiais – tiek kanibalizmas, žmonių aukojimas, tiek vedantiškas visatos vienio suvokimas ar sufijų mistiko šokis remiasi tomis pačiomis religinėmis jausenomis[2].

Religinė išraiška[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.

Beveik visoms religijoms būdingi trys skiriamieji bruožai:

Dalis žmonių (apie 1 mlrd.) mano, kad visos religijos yra iš esmės neempirinės, dogmatiškos pažiūrų sistemos, ir todėl nesikliauja jokia religija. Esą bet kuri grynai racionali pažiūrų sistema būtų greičiau mokslas nei religija, o visiškai nedogmatiška religija yra iš principo neįmanomas dalykas. Kita vertus, religijotyros požiūriu nereligingumas nėra įmanomas, nes žmogus pasąmonongai vis vien vadovaujasi „šventybės-profanybės“ skirtimi ir išgyvena su tuo susijusius neracionalius potyrius.

Mokslo pasaulyje religija dažniausiai suprantama kaip senovės žmonių bandymų paaiškinti žmogaus, Visatos ir įvairių gamtos fenomenų kilmę bei prasmę pasekmė. Dalis mokslininkų (įvairių „sociologinių mokyklų“ atstovai) mano, kad kiekviena konkreti religija atsiranda kaip savotiškas istoriškai susiformavusios etinių normų sistemos papildinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios yra naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, ilgainiui kaip šių tradicinių normų išsaugojimo laidas neišvengiamai susiformuoja religinis tikėjimas.

Istorinės religijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma mokslui žinomų išnykusių religijų (kaip ir dauguma dabar gyvuojančių) buvo politeistinės arba henoteistinės, t. y. tokios, kurių išpažinėjai garbino daugiau nei vieną dievybę. XIX–XX a. religijotyrininkai šių religijų atsiradimo teorijas dažniausiai aiškino remdamiesi vad. soliaristine teorija, anot kurios visos svarbiausios politeistinių religijų dievybės yra palaipsninės gamtos objektų bei reiškinių personifikacijos „produktai“.

Savita religija buvo itin svarbus kiekvienos senovės civilizacijos komponentas. Vakarų šalyse iš jau išnykusių senovės religijų geriausiai pažįstamos:

  • senovės egiptiečių religija,
  • senovės graikų religija,
  • romėnų religija.

Dabartinės religijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausia išpažinėjų turinčios religijos (2012 m. duomenimis):[3][4]

Pavadinimas Išpažinėjų skaičius Atsiradimo laikas ir vieta Kulto vieta Dievo vardas
Krikščionybė 2,2 mlrd. (31,5 %) I a. II pusėje Sirijoje bažnyčia, cerkvė Viešpats Dievas
Islamas 1,6 mlrd. (23,2 %) VII a. Arabijoje mečetė Alachas
Hinduizmas 1 mlrd. (15 %) III tūkstm. pr. m. e. Indijoje šventykla daug dievų
Budizmas 500 mln. (7,1 %) apie 500 m. pr. m. e. Indijoje pagoda neišskiriamas
Sikizmas 25 mln. (0,38 %) apie 1500 m. Pandžabe šventykla Satguru
Judaizmas 15 mln. (0,23 %) VII–VI a. pr. m. e. Judėjoje sinagoga Jahvė
Daoizmas 8 mln. apie V a. pr. m. e. Kinijoje neturi Dao
Bahajų tikėjimas 5 mln. XIX a. viduryje, Persijoje šventykla dievas
Džainizmas 4,25 mln. VI a. pr. m. e. Indijoje šventykla daug dievų
Šintoizmas 3 mln. apie I tūkstm. pradžią Japonijoje šventykla daug dievų

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Religija Lietuvoje.

Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tradicinėmis:[5]

Naujieji religiniai judėjimai, veikiantys Lietuvoje:[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Portal
Vikisritis: Religija

Vikiteka

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
  1. Mensching G. Die Religion. Erscheimmgsformen, Strztklurtypenund Lebensgesetze.-Stuttgart, 1959.- S. 18-19.
  2. Beresnevičius, Gintaras 1997. Religijotyros įvadas, Vilnius: Aidai
  3. „The Global Religious Landscape“. Pew Research Center's Religion & Public Life Project. 2012-12-18. Nuoroda tikrinta 2016-07-27. 
  4. „Other Religions“. Pew Research Center's Religion & Public Life Project. 2012-12-18. Nuoroda tikrinta 2016-07-27. 
  5. Lietuvos gyventojai pagal tikybą 2001 ir 2011 m. surašymų duomenis.
  6. Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]