Senoji venetų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Venetų kalba
KalbamaVenetas
Kalbančiųjų skaičius0
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųmirusi
Kilmėindoeuropiečių
italikų/germanų/keltų(?)
00venetų
Rašto sistemossenasis italikų raštas
Kalbos kodai
ISO 639-3-

Senoji venetų kalba – mirusi indoeuropiečių kalba, vartota venetų tautos, gyvenusios Adrijos jūros šiaurinėse pakrantėse, į šiaurės rytus nuo Po deltos (dab. Italijos Venetas, dalis Slovėnijos). Venetų kalbos giminystė su kitomis indoeuropiečių kalbomis neaiški – ji turi panašumų su italikų, germanų, keltų kalbomis, galbūt su ilyrų kalbomis. Priklauso „kentum“ kalbų būriui.

Senoji venetų kalba žinoma iš ~200 trumpų įrašų, datuojamų VI a. pr. m. e. Jie užrašyti senojo italikų rašto, giminingo etruskų, graikų raštams, atmaina.

I a. pr. m. e. venetų kalbą išstūmė lotynų kalba.[1]

Venetiško įrašo pavyzdys:

venetų k.: Mego donasto śainatei Reitiiai porai Egeotora Aimoi ke louderobos.
lotynų k.: me donavit sanatrici Reitiae bonae Egetora [pro] Aemo liberis-que.
lietuvių k.: Man dovanojo, gydytojai Reitijai gẽrai, Egeotora – dėl Aimo ir vaikų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Senoji venetų kalbaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 152 psl.