Čatal Hiujukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Čatal Hiujukas
Çatalhöyük
Çatalhöyük with surroundings..jpg
Čatal Hiujukas kasinėjimų pradžioje

Čatal Hiujukas
Koordinatės 37°40′03″ š. pl. 32°49′42″ r. ilg. / 37.66750°š. pl. 32.82833°r. ilg. / 37.66750; 32.82833Koordinatės: 37°40′03″ š. pl. 32°49′42″ r. ilg. / 37.66750°š. pl. 32.82833°r. ilg. / 37.66750; 32.82833
Vieta Turkija, Konijos ilas
Regionas Mažoji Azija
Istorija
Pastatytas 7400 m. pr. m. e.
Sugriautas 5700 m. pr. m. e.
Laikotarpis neolitas
Informacija
Kasinėjimų datos 1958, 1961, 1965, nuo 1993 m.
Vikiteka Commons-logo.svg VikitekaVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 1405

Čatal Hiujukas (turk. Çatalhöyük) – neolito miestas Turkijoje Anatolijos plokščiakalnio pietuose, 50 km į pietus nuo Konijos. Įkurtas derlingajame pusmėnulyje apie 7400 m. pr. m. e. ant dviejų paupio kalvų, 1000 m aukštyje. Jame gyveno iki 8000 žmonių. Apie 5650 m. pr. m. e. statyti paskutiniai statiniai. Čatal Hiujukas laikomas vienu didžiausių ikiantikinio pasaulio miestų.[1][2][3] 2012 m. ši archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Miestą 1958 m. atrado ir 19611965 m. kasinėjo Džeimsas Melartas. Nuo 1993 m. tiria tarptautinė archeologų ekspedicija (vadovas I. Haderis). Kol kas tik nedidėlė senovinio miesto dalis yra ištyrinėta. Rasta 13 kultūrinių sluoksnių su namų ir šventyklų liekanomis, sienų tapybos fragmentų, reljefų ir skulptūrų, kulto ir buities reikmenų.

Namai buvo sustatyti vienas šalia kito, be durų, į namą buvo patenkama pro angą stoge. Namų karkasai ręsti iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti. Būstai panašaus dydžio, turėjo vieną pagrindinį kambarį su židiniu ir krosnimi bei keletą kitų patalpų, sienos 50 cm storio, namai 2,5 m aukščio. Juose apsistodavo nuo 5 iki 10 žmonių.

Čatal Hiujuke buvo apdirbamas varis, švinas, klestėjo amatai. Gyventojai prekiavo su Anatolijos miestais, vertėsi žemdirbyste (sėjo kviečius ir miežius, ankštinius augalus), gyvulininkyste (laikė avis ir ožkas), medžiokle, rankiojimu (obuoliai, migdolai, pistacijos). Tiek sienų tapyba, tiek aptikti taurų, elnių, šernų kaulai byloja apie medžioklės svarbą miestelėnų gyvenime. Manoma, kad gyvulininkystė ir žembdirbystė buvo pagrindinis prasimaitinimo šaltinis. Vietovei buvo būdingi poplūdžiai, palankios sąlygos dirbamų laukų drėkinimui. Laikui bėgant upė išdžiuvo.

Mirusiuosius laidojo namuose po grindimis, prieš tai jų kūnus palikdavo ant pakylos ar medinio bokšto, kad paukščiai sulestų audinius ir vidaus organus. Šventyklose rasta palaidotų moterų, apibertų ochra. Šventyklų vidinės sienos buvo ištapytos įvairių spalvų piešiniais (daugiausia mitologinės scenos ir simboliai), puoštos gipso reljefais ir bukranijais; išliko 140 sienų 12–18 m ilgio piešinių. Gausiai aptikta deivės statulėlių ir amuletų (daugiausia varlės ir rupūžės pavidalu), įvairių figūrėlių, moters krūtų reljefų iš marmuro, alebastro, žalio akmens, dramblio kaulo ir molio. Rasta audimo ir verpimo įrankių iš kaulo, dalis jų su ornamentais, išliko kilimų, krepšių įspaudų molyje, nepuoštų indų. Iš ginklų aptinkami vėzdai, strėles, ietys su obsiadinio antgaliais, buožėmis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Čatal Hiujukas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 733 psl.
  2. „This Stone Age settlement took humanity's first steps toward city life“. History Magazine. 2019-03-26. Nuoroda tikrinta 2020-10-24. 
  3. „Anatolia: The Neolithic Period“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-10-24.