Senovės skandinavų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Senovės skandinavų kalba
KalbamaSkandinavija, Islandija, Grenlandija, Farerai, Škotija, Airija, Anglija ir Velsas, Meno Sala, Normandija, Vinlandas
Kalbančiųjų skaičius0
Kalbos išnykimasIki XIV a. evoliucionavo į įvairias šiaurės germanų kalbas
KilmėIndoeuropiečių prokalbė

 Germanų prokalbė
 Germanų kalbos
  Šiaurės germanų kalbos

   Senovės skandinavų kalba
Rašto sistemosRunos, vėliau lotynų abėcėlė (senovės skandinavų kalbos variantas
Kalbos kodai
ISO 639-2non
ISO 639-3non

Senovės skandinavų kalba, arba senovės norvegų kalba, – šiaurės germanų kalba, apytiksliai iki 1300 m. vartota Skandinavijos gyventojų. Kalba maždaug aštuntame amžiuje išsivystė iš skandinavų prokalbės, kuri savo ruožtu kilusi iš germanų prokalbės. Po vikingų eros palaipsniui evoliucionavo į dabartines šiaurės germanų kalbas: islandų, Farerų, norvegų, švedų, danų.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]