Papirusas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Papiruso ritinys (šiuolaikinė rekonstrukcija)

Papirusasrašymo pagrindo medžiaga Senovės Egipte, naudota nuo apie 3000 m. pr. m. e. iki arabų kalifato laikų, VIII−IX a., kai ją pakeitė popierius.

Papirusu vadinama rašymo medžiaga, pagaminta iš papiruso (Cyperus papirus) augalo, kuris Sen. Egipto laikais buvo gausiai paplitęs Nilo slėnyje. Vėliau, dėl intensyvaus naudojimo šis augalas Egipte išnyko ir dabar sutinkamas Nilo aukštupyje, centrinėje Afrikoje. Papirusu taip pat vadinami atskiri ant papiruso užrašyti dokumentai, pvz., Česterio Bičio papirusas. Anksčiausi papiruso lapai (neišrašyti) rasti didiko Hemakos kape Sakaroje iš I dinastijos laikų.

Senovės graikai papirusą vadino bublos (vėliau biblos) ir papuros terminais. Pastarasis tikriausiai išvestas iš egiptietiškų hieroglifų, tikriausiai reiškiančių „priklausantis faraonui“, kas galėtų nurodyti, kad prekyba papirusu buvo valstybės valdoma. Žinoma, kad papirusas buvo gaminamas ir parduodamas, tačiau kaip tai buvo įgyvendinama, neaišku. Tikėtina, kad beveik visame Nilo slėnyje Egipte buvo keletas stambių papiruso gaminimo centrų ir medžiagai išgauti papirusai buvo specialiai auginami (kultivuojami). Kiek jo gamybą ir prekybą kontroliavo valstybė, nežinoma. Tik iš Ptolemėjų laikų išliko žinių apie pusiau valstybės kontroliuojamus gamybos centrus Nilo deltoje; tai nereiškė, kad jų nebuvo kitur Nilo slėnyje.

Papiruso koto supjaustymo schemos ir juostelių klojimo schema

Kaip išties buvo gaminamas papirusas yra labai sunku nustatyti. Iš Senovės Egipto laikų išliko sienų scenų, kuriuose vaizduojama papirusų pjūtis. Jie taip pat buvo naudojami valčių konstravimui, virvių vijimui. Papiruso gamybos procesas tikriausiai buvo toks: trikampis augalo stiebas buvo padengtas kieta žieve, kuri buvo nupjaunama. Po žieve buvo skaidulinė stiebo šerdis, kuri būdavo pamerkiama, kad įsigertų vandens. Po to šerdis supjaustoma plonomis, 1−3 cm pločio juostelėmis. Šios juostelės suklojamos šalia viena kitos ar šiek tiek persidengiančiais kraštais ir sumušamos, kad iširtų augalo struktūra. Virš šio sluoksnio klojamas kitas juostelių sluoksnis 90° kampu pirmajam. Gauta medžiaga suspaudžiama ar sutankinama mušimu ir jai leidžiama išdžiūti. Vieno gauto lapo dydis paprastai siekdavo 1 kubitą (45 cm). Iki 20 lapų galėdavo būti sujungiami krakmolinga tešla kaip klijais, kad suformuotų dokumentą. Tikėtina, kad būtent 20 lapų ritiniai buvo standartiniai, kuriais būdavo parduodami papirusai, nors aptikta labai ilgų (ilgiausias žinomas siekė 42 m) papirusų, bet šie buvo skirti religiniams laidojimo tekstams užrašyti ir tikriausiai buvo vienetiniai. Papiruso naudotojas prieš rašydamas galėdavo iš ritinio atsipjauti jam reikalingo dydžio lapą. Išorinė pusė (verso) būdavo paliekama neišrašyta, nebent kai papirusas tapdavo nebereikalingas ir jį saviems užrašams panaudodavo kiti.

Po faraoninių laikų (III a. pr. m. e.) papiruso gamyba pradėjo smukti rašymo medžiagai vis dažniau pradėjus naudoti ispaniškosios (esparto) žolės lapus. Kartais panaudoti papirusai būdavo sunaudojami kartonažo gamybai. Keletas jų tokiu būdu buvo atstatyti iš kartonažo. Papirusai naudoti senovės Graikijoje ir Romoje. Apanglėjusių papirusų rasta Herkulaniume Italijoje. XIX a. pradėjus derlingos dirvos iškasimą iš buvusių miestų teritorijų Egipte, buvo rasta daug papirusų su graikų, koptų ir arabų raštu. 70 000 papirusų iš Fajumo perkelti į Vienos biblioteką.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • The Oxford Encyclopedia of Ancient Egypt. Tomas III. Red. Donald B. Redford. Oxford University Press, − 2001, p. 22−23
  • Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 219