Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Britų kalbos – keltų kalbos, atsiradusios Britanijoje britų prokalbei suskilus po anglosaksų įsiveržimo. Spėjama, kad visoje Britanijoje pirmais mūsų eros amžiais buvo kalbama gana vienalyte kalba, kurią net bandoma tapatinti su galų kalba, tačiau, po britų sutriuškinimo Deorhamo mūšyje 577 metais, jų teritorija buvo suskaldyta. Vakaruose palaipsniui susiformavo valų kalba, o pietvakariuose kornų kalba, iš kurios ilgainiui išsiskyrė ir bretonų kalba. Kornų kalba turi 80 % bendrų žodžių su bretonų kalba ir 75 % - su valų kalba.
