Indoeuropeistika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Indoeuropeistika – tarpdisciplininė ir kalbotyros mokslo šaka, nagrinėjanti senovės indoeuropiečius – jų prokalbę, proreligiję, protėvynę, plėtrą. Svarbiausias naudojamas metodas – komparatyvistika (lyginamasis metodas): tiriant dabartines ir išnykusias indoeuropiečių kalbas, religijas, kultūros aspektus, bandoma rasti visiems indoeuropiečiams bendrų žodžių, reiškinių ir taip hipotetiškai atkurti senovės indoeuropiečių pasaulį. Taip pat kalbotyroje taikomi vidinės rekonstrukcijos ir masinio palyginimo metodai, remiantis kuriais atkuriama ir baltų protėvių bendroji kalba − baltų prokalbė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antikoje graikai, romėnai pastebėjo tarpusavio kalbų panašumus, Aristotelis aprašė kalbos kaitą. Indijoje Paninis ir kiti kalbininkai nuosekliai gilinosi į sanskrito gramatiką, fonetiką, etimologijas. Viduramžių Europoje (ypač po Šv. Augustino) visos kalbos kildintos iš hebrajų kalbos (vad. Japeto kalbos). Tik XVI a. olandų mokslininkas Joseph Justus Scaliger pateikė bandymą suskirstyti kalbas į germanų, slavų, graikų ir romanų (pagal žodžio „dievas“ vertimus). Pirmieji misionieriai Indijoje pastebėjo panašumų tarp vietos ir Europos kalbų.

1647 m. olandų mokslininkas Marcus Zuerius van Boxhorn pateikė versiją, kad olandų, vokiečių, graikų, lotynų ir persų (vėliau pridėjo slavų, baltų, keltų kalbas) yra kilusios iš bendro šaltinio, kuriuo įvardijo skitų kalbą. Pastebėjo, kad skolinius reikia atmesti lyginant kalbas, pabrėžė gramatinių formų svarbą. Vėliau ne vienas Europos mokslininkas rašė apie galimą bendrą Europos (ir indoiranėnų) kalbų kilmę, tačiau indoeuropeistikos pradininku laikomas britų mokslininkas, dirbęs Indijoje, William Jones, kuris 1786 m. paskelbė apie bendrą sanskrito, graikų, lotynų, germanų, keltų, iranėnų kalbų kilmę (tiesa, jis klaidingai priskyrė ir japonų, senovės egiptiečių, kinų kalbas). 1814 m. danų kalbininkas Rasmus Christian Rask įrodė germanų kalbų tarpusavio bendrybę bei jų giminystę su graikų, lotynų, slavų, lietuvių kalbomis, vėliau pridėjo ir airių kalbą. Taip pat pastebėjo, kad suomių, vengrų, grenlandų kalbos priklauso skirtingoms šeimoms.

1833 m. Franz Bopp išleido lyginamąją indoeuropiečių gramatiką, o jo pasekėjas August Schleicher 1861 m. pabandė atkurti indoeuropiečių prokalbę. XX a. pr. jau buvo suformuluoti svarbiausi prokalbės pagrindai, kuriuos vėliau papildė medžiaga iš Anatolijos bei tocharų kalbų. XX a. antroje pusėje kalbinės rekonstrukcijos pradėtos artimiau derinti su archeologija, išpopuliarėjo Marijos Gimbutienės kurganų hipotezė.

Tyrėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymūs indoeuropeistai:

Dabar indoeuropeistika dėstoma daugiausia Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Ispanijoje, Austrijoje, kitur Europoje.