Augmentas (kalbotyra)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Augmentas (lot. augmentum 'priauginimas') – kaip priešdėlis prie veiksmažodžio jungiamas skiemuo būtajam laikui sudaryti. Iš indoeuropiečių kalbų jį turi tik graikų, frygų, indoiranėnų ir armėnų kalbos, taigi dėl jo buvimo indoeuropiečių prokalbėje vieningos nuomonės nėra.[1]

Rekonstruojant indoeuropiečių prokalbės būtąjį nebaigtinį laiką (imperfektą), atkurto augmento išraiška yra *(h₁)e, pavyzdžiui, ide. *ébʰeret 'jis nešė (nešdavo)'.

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Graikų kalbos veiksmažodžio λέγω (légo 'sakau') imperfektas (nebaigtinis būtasis laikas) yra έλεγα (élega), senovės graikų kalboje – ἔλεγον (élegon 'sakiau'). Pirmojo skiemens balsis ε (e) – augmentas. Balsiu prasidedantys veiksmažodžiai turi vadinamąjį pailgintąjį augmentą, augmentas ir veiksmažodžio pradžios balsis susilieja ir balsis pailgėja: senovės graikų kalboje veiksmažodžio ἀκούω (аkоuō) aoristas yra ἤκουσα (ḗkousa). Šiuolaikinėje graikų kalboje šio veiksmažodžio aoriste augmentas iškrenta: άκουσα (ákousa).

Sanskrite irgi turima panaši daryba, t. y. vartojamas augmentas अ a, tad veiksmažodžio भवति bhavati 'jis yra' imperfektas yra अभवत् abhavat 'jis buvo', veiksmažodžio इच्छति icchati 'jis nori' – ऐच्छत् aicchat 'jis norėjo'.

Armėnų kalboje augmentas vartojamas tik su vienskiemeniais žodžiais ir su būtojo laiko daryba tiesiogiai nesusijęs: pavyzdžiui, pirmojo vienaskaitos asmens aoristas beri 'nešiau' augmento neturi, o vienaskaitos trečiasis asmuo e-ber 'jis nešė' yra su augmentu.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Villanueva Svensson, M. (2016). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 123-132. ISBN 978-609-459-788-6.
  2. Michael Meier-Brügger: Indogermanische Sprachwissenschaft, Berlin: Walter de Gruyter, 2002, S.183f.