Kupiškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kupiškis
   Kupiskis COA.gif      Flag of Kupiškis.png   
Kupiskis.panorama..jpg
Kupiškio panorama

Kupiškis
55°50′20″N 24°58′20″E / 55.83889°N 24.97222°E / 55.83889; 24.97222 (Kupiškis)Koordinatės: 55°50′20″N 24°58′20″E / 55.83889°N 24.97222°E / 55.83889; 24.97222 (Kupiškis)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Panevėžio apskritis Panevėžio apskritis
Savivaldybė: Kupiškio rajono savivaldybė
Įkūrimo data: 1480 (pirmą kartą paminėtas)
Meras: Jonas Jarutis
Gyventojų (2011): 7 206
Plotas: 7 km²
Tankumas (2011): 1 029 žm./km²
Altitudė: 101 m
Pašto kodas: centrinis LT-40001
Tinklalapis: www.kupiskis.lt
Commons-logo.svg Vikiteka: KupiškisVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Kupiškis
Kilmininkas: Kupiškio
Naudininkas: Kupiškiui
Galininkas: Kupiškį
Įnagininkas: Kupiškiu
Vietininkas: Kupiškyje

Kupiškis – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, 44 km į rytus nuo Panevėžio, rytiniame Vidurio Lietuvos žemumos pakraštyje. Kupiškio rajono savivaldybės ir seniūnijos centras.

Šiaurės vakariniu miesto pakraščiu prateka Lėvuo, per centrą teka upė Kupa, pietuose eina geležinkelis. Miesto centre yra keletas mūrinių pastatų statytų XIX-XVIII amžiuje, tarp jų seniausias linų sandėlis, esantis prie pat Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštės. Miesto centre Kupą kerta senasis Gedimino tiltas.

Yra etnografijos muziejus, Kristaus žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1914 m.), kultūros centras, paštas (LT-40001), rajono centrinė ligoninė. Miesto šiauriniame pakraštyje, prie Lėvens stūkso Aukštupėnų piliakalnis, trykšta Akmenytės šaltinis, driekiasi Kupiškio marios. Per Kupos upę yra nutiesti 8 tiltai, iš kurių 5 skirti pėstiesiems ir 3 transporto priemonėms. Miestas skirtomas į kelis mikrorajonus:

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas įėjo į sėlių genties gyvenamos teritorijos ribas. Spėjama, kad ant piliakalnio medinė Kupiškio pilis buvusi jau XIII a.

1240 m. sugriauta Kupiškio pilis. [3]

1480 m. Krokuvos universiteto metraštyje minimas Stanislaus Johannis de Cupyschky – Stanislovas Jonaitis iš Kupiškio – manomas pirmasis miestelio vardo paminėjimas, o taip pat – ir pirmasis aprašytas šio krašto žmogus. Galinis vardas „de Cupyscky“ reiškia vietovę iš kurios jis kilo, kurią tikrų tikriausiai galima laikyti Kupiškiu, taigi, galėjo būti panašiai, kaip ir Leonardas da Vinčis – miestelio iš kurio jis kilo pavadinimas buvo Vinčis (Vinci).

Istoriniuose šaltiniuose – kaip Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo miestelis – Kupiškis pirmąsyk paminėtas 1529 m. XVI amžiuje buvo dvaras, seniūnija, pavieto centras, todėl tikėtina, kad įsikūrė anksčiau nei buvo paminėtas pirmą kartą. 1616 m. pastatyta bažnyčia. 1589 m. Paminėtas Kupiškis dėl gaisro, kurio metu sudegė visa Budronių gatvė. 1616 m. yra užfiksuotas pirmasis miestelio medinės bažnyčios paminėjimas.

Nuo 1657 m. Kupiškį ir seniūniją valdė didikai Tyzenhauzai, vėliau (nuo 1771 m.) Čartoriskiai, o nuo 1812 m. – grafas Mykolas Tiškevičius. 17911792 m. suteiktos miesto teisės (savivalda įvesta, bet privilegijos jai nespėta gauti). Kupiškio augimą paskatino Daugpilio-Panevėžio-Radviliškio geležinkelis, pastatytas 1873 m. greta miesto. [4]

XVIII a. pradžioje, Kupiškio miestelyje buvo šešios pagrindinės gatvės: Anykščių (Onyksztyńska), Budrionių (Budrewska), Karališkoji (Królewska), Kazliškio (Kozłova), Skaugų (Skowogolska), Svėdasų (Swiadoska), kuriose gyveno pagrinde žydai bei vienas kitas bajoras. XVIII a. devintojo dešimtmečio pradžioje kilus gaisrui miestelis smarkiai nukentėjo. Sudegė bažnyčia, klebonija, 5 klebonijos jurisdikcijos gyventojų sodybos, 8 žydų bravorai bei visa eilė miestelio gyventojų namų. Tik gatvių galuose liko skurdžių ir dvarui nieko nemokančių 15 katalikų daržininkų ir 5 žydų kampininkų trobelės. [5]

1781 m. Kupiškio apylinkių valdytojas A. Čartoriskis Kupiškyje įsteigė lankastro sistemos mokyklą, kurioje aukštesniųjų klasių mokiniai mokė jaunesniuosius. 1823 m. pastatyta lapidinio stiliaus akmens mūro mokykla su klasicistiniais langų apvadais ir monumentaliomis puskolonėmis, išlikusi iki šių dienų (namas restauruotas, jame įkurtas kraštotyros muziejus).

1818 m. į rytus nuo miestelio bažnyčia numatė steigti kapines ir joms skyrė 1,5 ha savo žemės. Teritorija buvo aptverta akmenine tvora su arka, ten 1820 metais pastatyta mūrinė koplyčia.

1842 m. Rusijos imperijoje įvedamas įstatymas dėl medicinos paslaugų teikimo, todėl miestelyje atsiranda pirmoji ligoninė. Ji veikė iki 1890 m. 1897 m. atsirado pinigų naujajai bažnyčiai (stovinčiai ir dabar), ji pradėta statyti apstatant senąją medinę. 1903 m. baigiantis naujosios bažnyčios statyboms, išardoma senoji.

1913 m. turtingesni kupiškėnai ūkininkai įkuria „Ūkio“ draugiją. 1917 m. įkuriama progimnazija, vėliau išaugusi į Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą, o 2000 m. pervadintą į L. Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. 1919 m. gegužės 27 d. – birželio 1 d. vyko Kupiškio kautynės, kur susitiko Panevėžio rinktinė, su bolševikais. Po atkaklios kovos miestą sugebėjo paimti už nepriklausomą Lietuvą kovojanti pusė. [6]

Kupiškio pavietas 1929 metų lenkiškame žemėlapyje.

1921 m. Chonelis Šmidtas, kuriam priklausė ir vienas iš keturių (išliko 3) malūnų, pradėjo tiekti miesteliui elektrą. 1931 m. pasirašoma sutartis, pagal kurią 3 km atstumu, visas miestelis turi būti aprūpintas elektra nuo saulėlydžio iki 1 val. 1941 m. liepą vokiečių okupacijos administracijos įsakymu buvo nužudyta daugiau kaip 800 miestelio gyventojų žydų. 1943 m. Kupiškio piliakalnį aprašė žymus archeologas Petras Tarasenka. 1968 m. piliakalnyje atlikti žvalgomieji tyrimai. Rasta lipdytos grublėtos keramikos fragmentų.

1946 m. balandžio 24 d. įkūrus apskritį Kupiškis tapo miestu (iki tol buvo miestelis). Sovietmečiu išaugo sviesto, statybinių medžiagų gamyklos. 1968 m. gegužės 7 d. mieste iškrito vištos kiaušinio dydžio kruša. 1983 m. pastatyti kultūros namai (architektas R. Kamaitis, vitražai E. Valiūtės, keramika A. Ličkutės ir A. Lauciaus), kuriuose įsikūrė ir etnografinis liaudies teatras „Senovinės kupiškėnų vestuvės“. 1983 m. gauta 5 mln. rublių statyti Kupiškio ligoninei (Krantinės 28, Kupiškis). 1984 m. buvusio Čartoriskių pradžios mokykloje leista įkurti kraštotyros muziejų. Tais pačiais 1984 m. pradėtos Kupiškio marių statybos, iškeliami gyventojai. Po dvejų metų užtvenkta Lėvens upė suformuoja marias. 1986 m. baigta statyti Kupiškio 2-oji vidurinė mokykla.

1990 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro V. Knašio įsakymu pradėta steigti Kupiškio žemės ūkio mokykla.

1997 m. patvirtintas Kupiškio herbas.

Tais pačiais 1997 m. pradėta švęsti Lingaudalos šventė, ji vyksta kas dvejus metus. Jos akcentas liaudiški motyvai: šokių, muzikinės grupės, meno parodos.

1999 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Kežmaroko miestu (Slovakija).

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a. Kupiškio pavieto ir seniūnijos centras    
15611565 m. Kupiškio valsčiaus centras    
nuo 1657 m. Kupiškio seniūnijos centras    
18421915 m. Kupiškio valsčiaus centras Vilkmergės apskritis
19151919 m. Kupiškio apskrities centras
19191946 m. Panevėžio apskritis
19461950 m. Kupiškio apskrities centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Kupiškio rajono centras Šiaulių sritis
19531995 m.
nuo 1995 m. Kupiškio seniūnijos centras Kupiškio rajono savivaldybės centras Panevėžio apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas pavadintas pagal Kupos upę (kairysis Lėvens intakas), kurios žiotyse ir įsikūręs Kupiškis. Tarmiškai „kūpėti“ reiškia smarkiai bėgti, kunkuliuoti – srauninga Kupa smarkiai teka per pavasario polaidžius.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Kupiškyje gyventojai pasiskirstę netolygiai; didesnis tankumas yra pietrytinėje, vakarinėje ir šiaurinėse dalyse. Daugiau mieste esti parkai, skverai bei kitos rečiau gyvenamos dalys. Mieste gyventojų skaičius išaugo sparčiausiai sovietiniais metais, kuomet plėtėsi pats miestas: pastatyti Kraštiečių ir Krantinės rajonai, vakarinis individualiųjų namų rajonas, vystėsi bei kūrėsi miesto pramonė, infrastruktūra. Nuo 2000 m. gyventojų skaičius pradėjo mažėti dėl emigracijos, mažo gimstamumo.[7]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1765 m. ir 2012 m.
1765 m. 1822 m. 1833 m. 1839 m. 1842 m. 1860 m. 1865 m.*[2] 1892 m. 1897 m.sur.
760 5 809 1 032 759 2 715 3 200 1 617 3 752 3 742
1906 m.*[1] 1923 m.sur. 1935 m. 1938 m. 1939 m. 1956 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1974 m.
2 000 2 672 2 924 2 830 3 296 4 127 4 127 4 787 5 300
1976 m.[8] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 1990 m. 2000 m. 2001 m.sur. 2006 m. 2009 m. 2010 m.
6 000 6 307 8 786 9 101 9 715 8 451 8 170 7 951 8 015
2011 m.sur. 2012 m. - - - - - - -
7 206 7 929 - - - - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 7 206 žmonės:[9]

2001 m. gyveno 8 451 žmonės:[10]

1923 m. gyveno 2 672 žmonės:[11]

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Kupos parkas pavasarį

Miesto centrinės dalies planas stačiakampis, centre stovi neogotikinė dvibokštė Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1914 m.). Išlikę 2 vėjo malūnai (XIX a. pabaiga). Į šiaurę nuo miesto stūkso Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis, driekiasi Kupiškio marios.

Susisiekimas[taisyti | redaguoti kodą]

Atstumas nuo sostinės Vilniaus yra 157 kilometrai. 1975 m. nutiestas pietinis ir vakarinis aplinkkeliai. Miesto pietuose eina geležinkelio ruožas Daugpilis – Radviliškis. Per pietinį aplinkkelį eina krašto kelias  122  DaugpilisKupiškisPanevėžys , per vakarinį aplinkkelį  124  KupiškisVabalninkasBiržai . Į pietus nuo miesto eina  118  KupiškisUtena .

Geležinkelio ruožas

Ryšiai su visuomene[taisyti | redaguoti kodą]

Leidžiamas laikraštis „Kupiškėnų mintys“ (nuo 1946 m.), internete veikia krašto naujienų tinklapis „TEma Info“, nuo 1996 metų per LTV transliuojama „Kupiškėnų studijos“ laidos.


Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pastatyti paminklai architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui ir generolui Jonui Černiui, gausu Henriko Orakausko skulptūrų: „Kupiškėnų vestuvės“, „Avinėli, pasipurtyk“, „Merkurijus“, „Paukščiai“, „Piemenukas“, fontanas „Baltų gyvybės medis“ ir kt. Yra du muziejai: etnografijos (kraštotyros) muziejus ir Povilo Matulionio namas-muziejus.

Kupiškėnų vestuvės

Tarmė[taisyti | redaguoti kodą]

Kupiškio ir jo apylinkių gyventojai šneka rytų aukštaičių kupiškėnų tarme. 2007 m. pradėtas leisti aiškinamasis „Kupiškėnų žodynas“ (autorė Klementina Vosylytė). .

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Купишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 2 (3) : Кошбух — Прусик. С.-Петербургъ, 1906., 40 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Купишки. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 844 psl. (rus.)
  3. http://www.grazitumano.lt/mediawiki/index.php/%C5%BDyma:Kupi%C5%A1kio_piliakalnis
  4. A. Semaška. Kelionių vadovas po Lietuvą. – Vilnius: Algimantas, 2006 m. 600 p.: iliustr. – ISBN 9986-509-90-4
  5. http://www.jewishstudies.lt/index.php?1557842834
  6. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920 m., Vytautas Lesčius, Krašto apsaugos ministerijos leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, Vilnius, 2004 m., 215–218 p.
  7. Kupiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
  8. Vincas Brazauskas, Kazys Misius ir kt. Kupiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 440 psl.
  9. 2011 m. surašymo duomenys
  10. 2001 m. surašymo duomenys
  11. 1923 m. surašymo duomenys

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kupiškis. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 623 psl.
  • Kupiškėnų žodynas (sud. Klementina Vosylytė). – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007. – ISBN 978-9955-704-45-4
  • Kupiškis: gamtos ir istorijos puslapiai (sud. Aušra Jonušytė, Eugenija Urbonienė, Laura Guščenkaitė, Asta Redvenskienė). – Kupiškis: Kupiškio etnografinis muziejus, 2008. – 640 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9849-5-5

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]