Ramygala

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ramygala
   LIT Remigoła COA.png   
Ramygalos bažnyčia.jpg
Ramygalos panorama

Ramygala
55°30′40″N 24°18′10″E / 55.51111°N 24.30278°E / 55.51111; 24.30278 (Ramygala)Koordinatės: 55°30′40″N 24°18′10″E / 55.51111°N 24.30278°E / 55.51111; 24.30278 (Ramygala)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Panevėžio apskritis Panevėžio apskritis
Savivaldybė: Panevėžio rajono savivaldybė
Gyventojų (2011): 1 581
Altitudė: 69 m
Pašto kodas: LT-38031
Commons-logo.svg Vikiteka: RamygalaVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Ramýgala
Kilmininkas: Ramýgalos
Naudininkas: Ramýgalai
Galininkas: Ramýgalą
Įnagininkas: Ramýgala
Vietininkas: Ramýgaloje

Ramygala – vienintelis miestas Panevėžio rajono savivaldybėje, išsidėstęs prie kelio  A8  PanevėžysAristavaSitkūnai , 24 km į pietus nuo Panevėžio. Seniūnijos centras, Ramygalos seniūnaitija.

Stovi neogotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1914 m.), šalia jos – juodo granito paminklas savanoriams, žuvusiems 1919 m. kovose su bolševikais. Mieste veikia Ramygalos gimnazija (su istorijos muziejumi), biblioteka (nuo 1937 m.), ligoninė, paštas (nuo 1895 m.), vaistinė (nuo 1888 m.), socialinės globos namai (nuo 2006 m.), kultūros centras, galerija „Voras“, kirpykla, pirtis, du bankai, gaisrinė, veikia tarpukariu statytas motorinis malūnas.

Ramygalos senamiestis – urbanistikos paminklas, kuriam būdingas savitas gatvių tinklas, jų užstatymo elementai, radialinis aikštės planas. Centrinėje aikštėje stovi paminklas stalinizmo genocido aukoms atminti (skulpt. Kazys Kisielis). Kapinėse yra Lietuvos partizanų kapai, II pasaulinio karo karių kapai.

Miestas įsikūręs Upytės kairiajame krante. Prie miesto yra Ramygalos viensėdis, Ramygalos telmologinis draustinis (346 ha), stūkso Ramygalos akmuo.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ramygalos vardas istoriniuose šaltiniuose buvo minimas nuo XIII amžiaus (kaip Remigale). Prieš 1492 m. (kitais šaltiniais, 14311500 m.) pastatyta pirmoji Ramygalos bažnyčia. Pats miestelis paminėtas 1503 m., 1525 m. minimas Ramygalos valsčius, o 1540 m. ir Ramygalos dvaras. Čia buvo parduotuvės, bažnyčia, kalėjimas, keliai vedė į Kėdainius, Raguvą, Šeduvą, Panevėžį, Ukmergę. Miestelis ir apylinkės nuo seno garsėjo ožkomis, čia vykdavo ožkų turgūs.

1888 m. Ramygaloje atidaryta vaistinė, 1895 m. – paštas.

1956 m. gruodžio 28 d. suteiktos miesto teisės. Iki sovietinės melioracijos Ramygalą supo Liūnų, Pikšros, Uslajos ir Žarčių pelkės bei durpynai. Sovietmečiu Ramygala buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.

2010 m. Ramygala paskelbta Lietuvos kultūros sostine. Čia įvyko ožkų grožio konkursas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1525 m. Ramygalos valsčiaus centras
1584 m.  ? Upytės apskritis
carmetis Ramygalos valsčiaus centras
19181950 m. Panevėžio apskritis
19501953 m. Ramygalos apylinkės centras Ramygalos rajono centras Šiaulių sritis
19531956 m.
19561962 m. rajoninio pavaldumo miestas, Ramygalos apylinkės centras
19621995 m. Panevėžio rajonas
1995 Ramygalos seniūnijos centras Panevėžio rajono savivaldybė Panevėžio apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Ramygalos vardas iš pradžių, matyt, reiškė „ramus galas, rami vieta“, kadangi jos pavadinimą sudaro du sandai: ram- (nuo ramus – „tylus, be triukšmo, jaukus“) ir -gala („kraštas, pakraštys, sritis“). Mažiau tikėtina versija, kad vietovardis kilęs nuo asmenvardžio Ramys (pvz., kaip Vytogala ar Ariogala), tačiau toks asmenvardis dabar neaptinkamas.

Miesto simbolika[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto herbo ir vėliavos etalonus sukūrė dailininkas Arvydas Každailis.

Herbas[taisyti | redaguoti kodą]

Ramygalos herbas patvirtintas 2003 m. sausio 13 d. prezidento dekretu. Herbo žaliame fone yra vaizduojamas stovintis ant vienos kojos gandras.

Vėliava[taisyti | redaguoti kodą]

Vėliavos žaliame fone – gandras, stovintis ant vienos kojos. Kampuose išdėstytos pasagos. Vėliavos kraštai apvesti raudonu apvalaus pjūvio apvadu. Dėka savo oficialių simbolių – herbo ir vėliavos – Ramygala buvo priimta į Europos gandrų miestų asociaciją.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Ligoninė ir vaistinė
Ramygalos bažnyčia
Ramygalos gimnazija 2005 m.

Ramygalos bažnyčia ir mokykla – vieni seniausių pastatų mieste, turintys istorinę vertę.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia[taisyti | redaguoti kodą]

Mieste veikia vienintelė – šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Manoma, kad jos vietoje pirmoji Ramygalos bažnyčia buvo pastatyta tarp 1431 ir 1500 m., priklausė Vilniaus vyskupijai. Architektas – K. E. Strandmanas. Istoriniuose šaltiniuose, 1500 m. bažnytėlė buvo minima kaip Ramygalos altarista. Ne vieną šimtmetį bažnyčia buvo apleista, o XVIII a. viduryje bažnyčią suniokojo gaisras. 1781 m. atstatyta nauja medinė, šiaudais dengta bažnyčia. Tuo metu joje buvo 5 altoriai. 1842 m. pastatyta varpinė.

Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1897 m., pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą. Bažnyčios architektūraneogotikinė, vienabokštė. Viduje – 3 navos ir 3 altoriai. Šventoriaus tvora sumūryta iš akmenų.

Ramygalos gimnazija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ramygalos gimnazija.

Ramygaloje mokyklos būta jau XVII a. Nuo 1781 m. veikė parapinė mokykla. 1918 m. mokyklai suteiktas progimnazijos statusas. Nuo 1949 m. ji veikė kaip vidurinė mokykla. 2005 m. kovo 16 d. mokykla gavo Ramygalos gimnazijos vardą. Gimnazijoje veikia krašto istorijos muziejus.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2011 m.
1868 m.*[2] 1899 m.*[1] 1970 m.sur. 1976 m.[3] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
1 116 2 500 2 113 2 200 2 302 2 018 1 733
2011 m.sur. - - - - - -
1 581 - - - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 1 581 žmonės:[4]

2001 m. gyveno 1 733 žmonės:[5]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Kapinėse yra poeto Jono Graičiūno, knygnešio Adomo Laduko kapai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Ремигола. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 26А (52) : Резонанс и резонаторы — Роза ди-Тиволи. С.-Петербургъ, 1899., 565 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Ремигола. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 286 psl. (rus.)
  3. Ramygala. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 500 psl.
  4. 2011 m. surašymo duomenys
  5. 2001 m. surašymo duomenys

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]