Pirmasis pasaulinis karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 |
|---|
| Europos istorija |
| Europos priešistorė |
| Egėjo civilizacija |
| Antika: |
| Senovės Graikija, Senovės Roma |
| Viduramžiai |
| Renesansas |
| Barokas |
| Švietimo amžius |
| XIX amžius |
| Pirmasis pasaulinis karas |
| Tarpukaris |
| Antrasis pasaulinis karas |
| Šaltasis karas |
| Europos Sąjunga |
| Europos valstybės |
| Airija, Škotija, Velsas, Anglija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Italija, Šveicarija, Vokietija, Nyderlandai, Švedija, Norvegija, Danija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Kroatija, Vengrija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija |
Pirmasis pasaulinis karas, Didysis karas – vienas iš pasaulinių karų, vykęs 1914 m. liepos 28 d. - 1918 m. lapkričio 11 d. Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Rytų Azijoje, kurio metu žuvo virš 9 milijonų žmonių.
Šis pavadinimas istoriografijoje įsitvirtino tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. Tarpukaryje šis karas vadintas Didžiuoju karu.
Turinys |
[taisyti] Bendra apžvalga
Iš pradžių karas prasidėjo tarp Vidurio Europos imperijų – Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos – iš vienos pusės ir Antantės valstybių – Prancūzijos, D.Britanijos, Rusijos bei Serbijos iš kitos pusės. Abi pusės planavo trumpą manevrinį karą. Prieš savo norą karo auka tapo Belgija, į kurią pagal Šlyfeno planą (Schlieffenplan) įsiveržė Vokietija, nepaisydama šios šalies neutraliteto. Karo metu į Vidurio Europos imperijų pusę stojo Osmanų imperija ir Bulgarija, o į Antantės pusę – Italija, Portugalija, Rumunija bei JAV. Iki karo pabaigos į jį įsitraukė 25 valstybės ir jų kolonijos, kuriose iš viso gyveno 1,35 milijardai žmonių, t.y. apie 1/4 tuometinio pasaulio gyventojų.
Karo metu sąjungininkai, vadovaujami Prancūzijos, Rusijos, Britanijos, o vėliau ir Italijos bei JAV, nugalėjo Austriją-Vengriją, Vokietiją, Bulgariją ir Osmanų imperiją. Didžioji dalis Pirmojo pasaulinio karo kovų vyko Vakarų fronte, kur iš abiejų pusių buvo sukurta apkasų ir įtvirtinimų sistema (skiriama niekam nepriklausančios „niekieno žemės“), nusitęsusi nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos sienos.
Pirmajame pasauliniame kare plačiai pradėta naudoti technika (šarvuočiai, lėktuvai ir orlaiviai) bei nuodingosios dujos, tačiau tai mažai įtakojo padėtį frontuose, kuriems buvo būdingas pozicinis karas. Tokiuose mūšių laukuose, kaip prie Verdeno ir Flandrijoje, žuvo milijonai kareivių, nors tai visiškai neįtakojo karinės padėties. Karo metu pirmą kartą vykdyti pirmieji civilių bombardavimai iš oro.
Dėl šio karo žlugo keturios Europos šalių dinastijos – Osmanai, Romanovai, Habsburgai ir Hohencolernai. Karas radikaliai pakeitė iki tol nusistovėjusią pasaulio tvarką ir sužlugdė paskutiniasias Europos absoliutines monarchijas. Pirmasis pasaulinis karas prisidėjo prie Rusijos revoliucijos sėkmės, o Vokietijos pralaimėjimas ir nesugebėjimas išspręsti prieštaravimų, kurie sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau sudarė pagrindą nacizmo įsigalėjimui ir Antrojo pasaulinio karo kilimui 1939 m.
[taisyti] Prieš karą
Vokietija XIX-XX amžių sandūroje virto viena galingiausių valstybių ekonominiu ir kariniu atžvilgiu. Ji siekė perdalyti pasaulį, kuriame politinę persvarą turėjo senosios, daug kolonijų turinčios valstybės.
Ypač dideli prieštaravimai iškilo tarp Vokietijos ir Jungtinės Karalystės. Taip pat buvo ir prieštaravimų su Prancūzija, Rusija.
Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija 1882 metais sudarė Trilypę Sąjungą. Kaip atsvara, 1891-1907 susidarė Prancūzijos, Rusijos bei Jungtinės Karalystės karinė – politinė sąjunga Antantė. Tarp šių blokų ėmė kilti daug nesutarimų.
1914 m. birželio 28 d. Sarajeve, tuomet Austrijai priklausančios Bosnijos ir Hercegovinos mieste, bosnis studentas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Vienos vyriausybė šį incidentą laikė serbų sąmokslu, kadangi studentas buvo neseniai atvykęs iš Serbijos. Užsitikrinusi savo sąjungininkės Vokietijos paramą, ji pareiškė ultimatumą Serbijai, reikalaudama, kad austrų funkcionieriai ten be kliūčių galėtų atlikti tyrimą (liepos 23 d.). Gavusi miglotą atsakymą, Austrija mobilizuoja kariuomenę ir paskelbia Serbijai karą.
[taisyti] Karo pradžia
Karas prasidėjo 1914 m. liepos 28 d., kai Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai. Po to pagal galiojusius tarpusavio susitarimus į karą įsitraukė šių šalių sąjungininkai. Serbiją stojo ginti Rusija, kuri tokią pagalbą buvo pažadėjusi ankstesniais susitarimais. Rusija sutelkė savo kariuomenę pirmiausia prieš Austriją, paskui prieš Vokietiją (liepos 29-30 d.). Vokietija pareikalavo sustabdyti Rusijos kariuomenės mobilizavimą ir, negavusi atsakymo, pati pradėjo mobilizaciją ir paskelbė karą Rusijai (rugpjūčio 1 d.), o paskui ir Rusijos sąjungininkei Prancūzijai (rugpjūčio 3 d.).
Vakarų Europoje karo veiksmai prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 2 d., kai Vokietijos kariuomenė, besiruošdama puolimui per Belgiją, okupavo Liuksemburgą. Tą pačią dieną Vokietija paskelbė ultimatumą Belgijai, reikalaudama, kad Vokietijos kariuomenei būtų leista žygiuoti per jos teritoriją link Prancūzijos. Belgai atsisakė priimti tokį ultimatumą. Rugpjūčio 3 d. Vokietija paskelbė karą Prancūzijai. Kitą dieną Vokietijos kariuomenė įžengė į neutralią Belgiją, per kurią tikėjosi apeiti pagrindinius Prancūzijos pasienio įtvirtinimus. Tai paskatino Jungtinę Karalystę paskelbti Vokietijai karą (rugpjūčio 4 d.). Netrukus Rusijos puolimas Rytprūsiuose privertė vokiečius dalį Prancūziją puolančios kariuomenės perkelti į Rytų frontą.
[taisyti] Tolesnė eiga
1914 rugpjūtį vokiečių armija įžengė į Belgiją, karalius Albertas I tam pasipriešino prie Ipro. Vokiečiai, sėkmingai pralaužę prancūzų gynybą, nustūmė juos iki Marnos („Marnos taksi“) (rugsėjo 6). (rugpjūčio 30) Rytuose vokiečiai apsupo rusų armiją prie Tanenbergo. Manevrinis karas virto poziciniu karu. Pagrindiniai frontai susitelkė šiaurės ir rytų Prancūzijoje ir Rusijos vakaruose. Turkija (1914 rugpjūtis) ir Bulgarija (1916 rugsėjis) prisidėjo prie Centrinių valstybių, o Italija išdavusi Trilypę santarvę (1915 balandis) ir perėjo kariauti į Antantės pusę. 1917 Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į karą su Centrinėmis valstybėmis, Europos konfliktas virto pasauliniu karu.
(1916) Verdeno mūšio metu, pavadintu „Verdeno pragaru“, buvo panaudota tūkstančiai patrankų ir paleista po maždaug 50 tonų sviedinių į hektarą. Per kelis mėnesius toje teritorijoje žuvo 700 tūkst. vokiečių ir prancūzų karių. Labiausiai nukentėjo Ipro miestas Belgijoje, Somos, Marnos slėnis ir kitos fronto teritorijos.
Kilę nepasitenkinimai ir maištai rodė, kad karas jau visus išvargino. Daugelyje šalių badaujanti liaudis ėmė protestuoti dėl maisto produktų stygiaus. 1916 didelis vokiečių nusivylimas pasireiškė gausiais streikais, kurie po metų virto sukilimais. 1917 masiniai maištai kėlė pavojų ir prancūzų fronto vienybei. Tačiau pačių skaudžiausių padarinių susilaukė Rusija. 1917 m. maištai, demonstracijos ir streikai peraugo į Vasario revoliuciją. Caras Nikolajus II atsižadėjo sosto, ir Laikinoji vyriausybė pamėgino įkurti buržuazinę respubliką. Tais pačiais 1917 metais bolševikai, palaikomi darbininkų ir kareivių tarybų (sovietų), per Spalio revoliuciją perėmė valdžią į savo rankas. Jiems ėmė vadovauti Vladimiras Iljičius Uljanovas, dar vadinamas Lenino slapyvardžiu. Leninas ir jo bendražygiai nutarė po Petrogrado sukilimo (1917 lapkričio 7-8) įvesti bolševikų diktatūrą. Paaukoję nemažai teritorijų Vakaruose ir nereikalaudami kontribucijos, 1918 kovo mėnesį jie Breste pasirašė taikos sutartį su Centrinėmis valstybėmis.
Jungtinių Valstijų izoliacinės politikos reikšmė buvo nesikišti į bet kokius Europos reikalus ir tarpininkauti tarp Londono ir Berlyno, siekiant sumažinti priešiškumą tarp šalių. Kada Vokietijos karinis povandeninis laivas 1915 m. paskandino D. Britanijos lainerį Lusitania, kuriuo plaukė 128 JAV piliečiai, JAV prezidentas pasakė, kad „Amerika buvo perdaug išdidi kariauti“ ir pareikalavo nutraukti atakas prieš civilinius laivus. 1917 m. sausį Vokietija paskelbė, kad toliau be apribojimų tęs karinius veiksmus povandeniniais laivais. Vokietija pasiūlė Meksikai prisijungti prie Vokietijos sąjungininkų ir užpulti Jungtines Valstijas. Tai supykdė amerikiečius. Po to, kai Vokietijos povandeniniai laivai paskandino tris JAV prekybinius laivus, tuometinis JAV prezidentas Vilsonas paprašė kongreso paskelbti karą prieš Vokietiją. Kongresas paskelbė karą Vokietijai 1916 m. balandžio 6 d. Jungtinių Valstijų įstojimas į karą 1917 m. galutinai persvėrė jėgų pusiausvyrą Antantės naudai. Centrinių valstybių pralaimėjimas tapo neišvengiamas, ypač kai 1918 m. rugsėjį buvo pasirašytos paliaubos su Bulgarija, o spalio mėnesį ir su Turkija. Lapkričio 11 d. Vokietijos įgaliotiniai pasirašė galutines paliaubas Kompjeno miške.
[taisyti] Karo padariniai
[taisyti] Žala
Kare žuvo arba buvo sužeista apie 30 milijonų žmonių (apie 3,5 mln.žmonių liko invalidais).[reikalinga citata]
[taisyti] Politinės pasekmės
Per karą galutinai žlugo Vienos sistema, susiformavusi XIX a. pradžioje. JAV šio karo metu iškilo kaip stipri dominuojanti pasaulyje jėga.
[taisyti] Karo nusikaltimai
Paskutiniais karo metais buvo vykdomas genocidas prieš armėnus. Genocidą organizavo ir vykdė Osmanų imperija. Vykstant Pirmam pasauliniam karui, turkai apkaltino krikščionis armėnus teikiant (arba tik ketinant teikti) pagalbą Rusijai. Tai turkai panaudojo kaip pretekstą elgtis su armėnų tauta, kaip su jų imperijos priešais. Sunku apskaičiuoti, kiek tiksliai armėnų buvo nužudyta, tačiau manoma, kad nuo 800 000 iki 1,5 milijono. Turkijos vyriausybė neigia, kad jie vykdė genocidą prieš armėnus ir teigia, kad armėnų žudymas yra pagrįstas tuo, kad jie karo metu bendradarbiavo su imperijos priešais.
[taisyti] Nuorodos
