1863 m. sukilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1863 m. sukilimas
Priklauso: ATR-Maskvos karai
Rok 1863 Polonia.JPG
Jan Matejko paveikslas – sulaikyti sukilėliai
Data: 1863 m. sausio 22 d. – 1864 m. balandžio 11 d.
Vieta: buvusi Abiejų Tautų Respublika, dabartinė Rusijos imperija
Rezultatas: Rusijos pergalė
Priežastis: rekrutai į caro kariuomenę
Kariaujančios pusės
January Uprising.svg Lenkų, lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių sukilėliai Romanov Flag.svg Rusijos imperija
Karinė jėga
apie 200 000 sukilėlių per visą sukilimą nėra duomenų
Nuostoliai
10 000 – 20 000 nėra duomenų

1863–1864 m. sukilimas (kartais vadinamas Sausio sukilimu) – buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią XIX amžiuje. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnogafinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Padėtis prieš sukilimą[taisyti | redaguoti kodą]

1863 m. sukilimo herbas

Norėdama laimėti Krymo karą prieš Rusijos imperiją Jungtinė Karalystė pradėjo aktyviai remti sukilimus tuomet Rusijos valdomose Lietuvos ir Lenkijos teritorijose. Taip buvo tikimasi sukelti ekonominę krizę Baltijos jūros regione ir karinę krizę Ukrainoje.

Prie įvykių Lietuvoje ir Lenkijoje prisidėjo Vakarų Europos išauginti ir Britanijos remiami revoliucionieriai: Džiusepė Garibaldis, Karlas Marksas, Michailas Bakuninas ir kiti. Rusijos imperijos valdžia, mėgindama rasti geriausią išeitį iš susidarusios vidinės ir tarptautinės padėties, 1861 metais pradėjo žemės ūkio, teismo, finansų, tautos išsilavinimo ir kitas reformas.

Kovose daugiausia dalyvavo „liberalinių“ pažiūrų studentai, be to juos rėmė katalikų dvasininkai.

Būsimieji sukilimo vadai būrėsi Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje bei Londone. 1861 metais daugelyje Lenkijos – Lietuvos miestų vyko antimonarchinės eisenos.

1862 m. vasarą Vilniuje sudarytas Sukilimo komitetas – organizacija, vadovavusi sukilimui Rusijos teritorijoje. Nuo 1862 m. spalio komitetas pavadintas Lietuvos provincijos komitetu. Komitetas palaikė ryšius su lenkų raudonųjų Tautiniu centro komitetu, ir užsienio t. y. Londono revoliucijų rėmėjais.

Sukilimo pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. ir kartais yra vadinamas Sausio sukilimu. Sukilimą Varšuvoje pradėjo Lenkijos „raudonieji“ - čia įsikūrusi Centrinė tautų vyriausybė išleido atsišaukimą, kuriame sakoma, jog valstiečiai gaus žemę neatlygintinai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo ir skelbiama, jog atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė.

Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d., kai Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią ir taip palaikė Lenkijoje jau prasidėjusią kovą prieš carinę Rusiją.

Lietuvos provincijos komitete vyravo kairiųjų pažiūrų raudonieji, tačiau kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami Lenkijos tautinio centro komiteto, vietoje Lietuvos provincijos komiteto 1863 m. kovo 11 d. įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių. Balandžio mėnesį valdymo skyriuje susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia.

Įsisteigęs Lietuvos provincijos valdymo skyrius leido atsišaukimus, kad žemės nereikės išsipirkti, kad jos gaus trobelininkai ir darbininkai, prisidėję prie sukilimo, kuriam vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius.

1863 m. birželio 26 d. vietoje valdymo skyriaus įsteigtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius. Visas kraštas netrukus atsidūrė sukilėlių rankose, kadangi valstiečiai norėjo realių laisvių ir nuo sulenkėjusios bajorijos, o rusų kariuomenė laikėsi didesniuose miestuose.

Sukilimo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados. Pradėti naikinti caro policininkai ir kiti okupacinės administracijos atstovai.

1863 m. vasario 2 d. dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys susikovė su husarų eskadronais ties Čystos Būdos kaimu ir buvo nugalėti.

Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Apie 2500 sukilėlių sutelkęs Zigmantas Sierakauskas balandžio 7 d. paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu. balandžio 21 d. jo vadovaujamas būrys Raguvos miškuose laimėjęs Genėtinių mūšį, privertė trauktis Rusijos imperijos karius. Vėliau Z. Sierakausko sukilėliai patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše. Gegužės 7 d. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės 8 d. ties Gudiškiu po 4 valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti.

1863 m. gegužės 79 d. vyko Biržų kautynės, kuriose Zigmanto Sierakausko vadovaujami apie 2500 sukilėlių pralaimėjo caro kariuomenės daliniui.

Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją.

1863 m. gegužės 13 d. liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas Michailu Muravjovu, kuris vėliau buvo pramintas Koriku.

Atvykęs su Rusijos kariuomenės pastiprinimais, naujas generalgubernatorius įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų masinių represijų – karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje laikyti vadai Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie 140 tūkst. Rusijos kareivių.

1863 m. liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas Konstantinas Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus.

Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d.

1863 m. liepą-lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 m. rugsėjo mėn., čia veikė apie 20 rinktinių. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 m. pradžioje suėmus ir kovo 22 d. įvykdžius mirties bausmę K. Kalinauskui, tačiau 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Koplyčia sukilimo numalšinimo atminimui Vilniuje

Rusijos okupacinė armija ginkluotą pasipriešinimą galutinai numalšino 1864 m. rudenį.

Sukilimo metu Lietuvoje įvyko 321 mūšis su okupacine Rusijos kariuomene. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 ar net 20 Rusijos naudai.

Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių.

1866 m. vasario 4 d. sudaryto Kauno gubernijoje nusavintų valdų sąrašo fragmentas

Po sukilimo toliau vykdytos represijos, 1864 m. įvestas Spaudos draudimas. Padaryta ir nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 m. reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas paspartino baudžiavos liekanų likvidavimą, kapitalizmo raidą, nacionalinį sąmonėjimą.

Sukilimas minimas ir lietuvių literatūroje, rašytojo J. Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“.

Po sukilimo Lietuvoje uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. – Vilnius, 1969.
  • Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. – Vilnius, 1988.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: 1863 m. sukilimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka