Ukraina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Україна
Ukraina (Tavo tėvas)
Ukrainos vėliava Ukrainos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Ukraina žemėlapyje
Valstybinė kalba ukrainiečių
Sostinė Kijevas
Didžiausias miestas Kijevas
Valstybės vadovai Petro Porošenka
prezidentas
Arsenijus Jaceniukas
Ministras pirmininkas
Oleksandras Turčynovas
Parlamento pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
603 549 km² ({{{plotoVieta}}})
7 %
Gyventojų
 – 2013 (progn.)
 – Tankis
 
45 469 800[1] (30)
72,34 žm./km² (115)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2008 (progn.)
359,9>[2] mlrd. $ (29)
7 800>[2] $ (83)
Valiuta grivina (UAH)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC+2
UTC+3
Nepriklausomybė
 
1918 m.
1991 m. rugpjūčio 24 d.
Valstybinis himnas Ukrainos himnas
Interneto kodas .ua
Šalies tel. kodas 380

Ukrainà (ukr. Україна) – didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos), išsidėsčiusi Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose su Rusija, šiaurėje – Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, o pietvakariuose – Rumunija ir Moldova.

Valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų civilizacijos centru. Ši šalis, žinoma kaip Kijevo Rusia, tapo didžiausia ir galingiausia Europoje, tačiau XII a. iširo. Iškilus LDK, tapo jos dalimi., o XIX a. didžioji teritorijos dalis buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji – prijungta prie Austrijos-Vengrijos. Po chaotiško periodo, pilno nepertraukiamų kovų ir keleto nepasisekusių bandymų paskelbti nepriklausomybę (1917–1921), Ukraina 1922 m. tapo viena pirmųjų SSRS respublikų. Ukrainos SSR teritorija buvo praplėsta į vakarus per Antrąjį pasaulinį karą ir 1954 m., prijungus Krymą. 1945 m. Ukrainos SSR tapo viena pirmųjų Jungtinių Tautų narių. [3] Ukraina atgavo nepriklausomybę sugriuvus SSRS 1991 m. Ukraina palaipsniui perėjo į rinkos ekonomiką, 8 metus patirdama recesiją. [4] Pasibaigus šiam periodui, Ukrainos ekonomika ėmė staigiai augti, kasmet realiajam BVP padidėjant iki 8 procentų.

Ukraina yra unitarinė valstybė, suskirstyta į 24 sritis, vieną autonominę respubliką (Krymas) ir 2 ypatingąjį statusą turinčius miestus: sostinę Kijevą ir Sevastopolį. Ukraina yra respublika su pusiau prezidentine sistema, turinti atskiras leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Iš šalyje gyvenančių 46,2 mln. asmenų, 77,8 procentai yra etniniai ukrainiečiai, didžiausias tautines mažumas sudaro rusai, baltarusiai ir rumunai. Ukrainiečių kalba yra vienintelė valstybinė kalba, nors šalyje plačiai naudojama ir rusų kalba, kurią moka dauguma ukrainiečių. Dominuojanti religija yra stačiatikybė, kuri stipriai paveikė Ukrainos architektūrą, literatūrą ir muziką.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos istorija.

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e.

VII a. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – vikingai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo XXI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Voluinės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o pieš pat Liublino uniją 1569 m. prie Lenkijos prijungta ir likusi Ukraina, atplėšus ją nuo Lietuvos. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia.

Religiniai nesutarimai XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnyckis. Sukilimai baigėsi kairiakrantės Ukrainos prijungimu prie Rusijos pagal prieštaringai vertinamą Perejeslavlio sutartį. Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus Kijevas, Podolė ir Voluinė atiteko Rusijai, kuri nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui 1917 m. spalio 17 d. Kijeve sukurta Centrinė Taryba. 1917 m. birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos. 1917 m. liepos 16 d. Centrinė Rada paskelbė save aukščiausia vykdomąja valdžia. Trumpam Ukraina buvo nepriklausoma, tačiau po Lenkijos-bolševikų karo rytinė Galicija ir Voluinė atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, o likusioji Ukrainos dalis pateko į bolševikų rankas. 19321933 m. per Stalino suorganizuotą badmetį mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos SSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. Tačiau vėliau naciai pradėjo įgyvendinti genocidinį režimą, kurio metu buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.

Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TFSR Ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo Nikitos Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.

1991 m. po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų, tačiau neratifikavus organizacijos įstatų, teisiškai (de jure) Sandraugai nepriklauso. 2004 m. po vadinamosios „oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo Viktoras Juščenka. V. Juščenkos vadovavimas sutapo su šalį purtančių politinių ir ekonominių krizių eile. 2010 m. prezidento rinkimuose nugalėjo Viktoras Janukovyčius, V. Juščenka liko penktas.

Euromaidanas. Protestuotojai neša Ukrainos vėliavą per susirėmimus. 2014 m. vasario 18 d., Kijevas.

2013 m. lapkričio mėn. prasidėjo Euromaidano protestai, kai prezidentas Viktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ir pasirinko stiprinti santykius su Rusija. Dalis ukrainiečių išėjo į gatves pareikšti paramą dėl stipresnių santykių su Europa. Vėliau Euromaidanas tapo protestų ir pilietinių neramumų, kurių metu pradėta reikalauti prezidento Janukovičiaus ir jo vyriausybės atsistatydinimo, banga. 2014 m. sausio 16 d. smurtas pradėjo dar labiau plisti, kai vyriausybė patvirtino antimitinginius įstatymus. Vasario 18–20 d. antivyriausybiniai demonstrantai Kijevo centre užėmė administracinius pastatus, įskaitant teisingumo ministeriją. Po šių įvykių 98 žmonės žuvo, apie 15 tūkstančių sužeista ir apie 100 dingo be žinios. Po kruvinų protestų, 2014 m. vasario 22 d. parlamento nariai paskelbė, kad prezidentas negali atlikti savo pareigų ir naudodamiesi „konstitucinėmis galiomis“, paskelbė prezidento rinkimų datą – gegužės 25 d. Rinkimus pirmame ture triuškinamai laimėjo Petro Porošenka, kuris priklauso proeuropietiškų jėgų stovyklai, antroje vietoje liko Julija Tymošenko. Po išrinkimo, Porošenka paskelbė, kad jo svarbiausi prioritetai: sustabdyti pilietinius neramumus rytų Ukrainoje ir sureguliuoti santykius su Rusija.

2014 m. vasario mėn. žlugus Janukovičiaus vyriausybei ir įvykus revoliucijai, Kryme, kuriame gyvena daug rusakalbių, prasidėjo krizė. 2014 m. vasario 28 d. ginkluoti Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų įsiveržė į Krymą.

2014 kovo 6 d. Krymo parlamentas balsavo už tai, kad pusiasalis būtų prisijungtas prie Rusijos, kaip federacinis subjektas ir, kad būtu surengtas referendumas šiuo klausimu. Nesant jokiems užsienio stebėtojams, referendumas susilaukė tarptautinio priešiškumo. 2014 kovo 18 d. Rusija ir Krymas pasirašė sutartį, kuria oficialiai buvo patvirtinta aneksija. Šiuos veiksmus pasmerkė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja.

Tuo metu rytų ir pietų Ukrainoje prasidėjo neramumai. Donecko ir Luhansko regionuose ginkluoti asmenys užėmė administracinius pastatus. Ten jie paskelbė Donecko ir Luhansko liaudies respublikas.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos politinė sistema.

Valdymo forma – pusiauprezidentinė respublika. [5] Šalies valdovas yra prezidentas. Jis renkamas visuotiniu balsavimu, penkeriems metams. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Prezidentas skiria premjerą, kurį tvirtina parlamentas. Prezidentas kartu su ministru pirmininku formuoja ministrų kabinetą, taip pat visų centrinių agentūrų ir regioninių bei sričių administracijų vadovus. Dabartinis prezidentas yra Viktoras Janukovičius, išrinktas 2010 m. vasario 7 d. po antrojo turo. Jame varžėsi išrinktasis prezidentas ir tuometinė premjerė Julija Tymošenko. 2014 m. vasario 22 d. Viktoras Janukovičius pašalintas iš prezidento pareigų, kurias laikinai pavesta eiti parlamento pirmininkui Oleksandrui Turčynovui. [5]

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Aukščiausiąja Rada. 449 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams remiantis proporcine rinkimų sistema. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2012 m. spalio 28 d. Juose daugiausiai vietų parlamente laimėjo Regionų partija (127 iš 449), Tėvynės partija (88), UDAR (42). Likusias vietas gavo Ukrainos komunistų partija (32), Laisvės partija (36), Ekonominio kūrimo grupė (33). Koaliciją iki 2014 m. kovo 22 d. sudarė Regionų partija ir Ukrainos komunistų partija [6] Naująją koaliciją sudaro Tėvynės partija, UDAR ir Laisvės partija.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos administracinis suskirstymas.


Ukraina suskirstyta į 24 sritis (ukr. області), 1 autonominę republiką (ukr. автономна республіка) ir 2 miestus turinčius specialų statusą (ukr. Міста зі спеціалним статусом).

Pagal 2005 m. duomenis, Ukrainoje buvo 490 rajonų, 457 miestų (iš jų 178 – su valstybinio, respublikinio ar srities pavaldumo statusu ir 279 su rajoninio pavaldumo statusu), 885 miesto tipo gyvenviečių, 10281 kaimo tarybų, 783 didesnių kaimo tarybų, 28562 kaimo gyvenviečių. Miestai turintys rajonus (seniūnijos atitikmuo) – 26 turintys 118 rajonus. [7]

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos geografija.

Didžioji Ukrainos dalis išsidėsčiusi Rytų Europos lygumoje. Didžiausi šalies kalnai yra Karpatų kalnai šalies vakaruose, kurių aukščiausias taškas yra Hoverlos kalnas (2061 m), bei kalnai Krymo pusiasalio pietuose.

Ukrainos kraštovaizdį daugiausia sudaro derlingos lygumos arba stepės ir plynaukštės, vagojamos didelių upių – Dniepro, Doneco, Dniestro ir Pietinio Bugo, kurios teka į Juodąją ir Azovo jūras. Pietvakarinė Dunojaus delta sudaro sieną su Rumunija.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas vidutinių platumų; kontinentinis, tik Krymo pietuose pastebimi subtropinio klimato požymiai.

Vidutinė sausio temperatūra nuo –8 °C šalies šiaurės rytuose iki 4°С prie Krymo pietinių krantų; liepos – nuo 24 °C iki 28°С.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos ekonomika.

Anksčiau buvusi svarbiu Sovietų Sąjungos žemės ūkio ir pramoniniu regionu, šiuo metu Ukraina, kaip ir kitos buvusios SSRS respublikos, yra priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių tiekimo, ypatingai gamtinių dujų, nors pastaruoju metu bando diversifikuoti šių išteklių tiekimą.

1994 m. šalyje hiperinfliacija pasiekė 10 650 %. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996–7 m., tačiau 1998 m. šalį ypač palietė Rusijoje kilusi finansinė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m.

Ukrainoje gaminamas An-148

Tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. buvo rekordiškai didelės ir sudarė 7,3 mlrd. JAV dolerių, tai 4,3 karto daugiau nei 2004 m.

Lietuvos investicijos Ukrainoje 2006 m. buvo 265 mln. lt (Vakarų medienos grupė, Hanner, Snaigė/Hermis Capital, Čilija).

Labiausiai išsivysščiusios Ukrainos pramonės šakos – sunkioji pramonė, transportas bei energetika.

Labiausiai išsivystę ekonominiai regiionai – Donbasas (Donecko ir Luhansko sritys), Padnieprė (Dniepropetrovsko bei Zaporožės sritys), o taip pat Kijevo, Charkovo, Odesos bei Lvovo miestai.

Žemės ūkis[taisyti | redaguoti kodą]

Beveik tris ketvirtadalius Ukrainos užima stepės – derlingos lygumos. Jose daugiausia auginami javai. Čia prikuliama milijonai tonų kviečių, kukurūzų, miežių, avižų, rugių ir grikių. Ukrainiečiai kepa įvairaus rupumo ir visokios formos duoną.

Gamtos turtai[taisyti | redaguoti kodą]

Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje. Donbase iškasama 90 proc. Ukrainos akmens anglių.

Pramoninė sritis[taisyti | redaguoti kodą]

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos – neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos demografija.
Etninės grupės
ukrainiečių
  
77.8 %
rusų
  
17.3 %
moldavų ir rumunų
  
0.8 %
baltarusių
  
0.6 %
Krymo totorių
  
0.5 %
bulgarų
  
0.4 %
vengrų
  
0.3 %
lenkų
  
0.3 %
žydų
  
0.2 %
armėnų
  
0.2 %
Šaltinis: Etniniai ukrainiečiai pagal regionus. 2001
Etniniai ukrainiečiai pagal regionus. 2001

Pagal 2008 m. kovo 1 d. duomenis valstybėje gyveno 46 314 736 žmonės. Iš jų:

  • 31 643 316 arba 68,32 % miesto gyventojų;
  • 14 671 420 arba 32,78 % kaimo gyventojų.

Tautinė sudėtis pagal 2001 m. visuotinį gyventojų surašymą: ukrainiečių – 77,8 %, rusų – 17,3 %, baltarusių – 0,6 %, Krymo totorių – 0,5 %, moldavų – 0,5 %, bulgarų – 0,4 %, vengrų – 0,3 %, rumunų – 0,3 %, lenkų – 0,3 %, žydų – 0,2 %, graikai (0,2 %), armėnų – 0,2 %, totorių – 0,2 %.

Dauguma tikinčiųjų ukrainiečių – stačiatikiai, priklausantys trims bažnyčioms:

  • Ukrainos stačiatikių bažnyčia (Maskvos patriarchatas)
  • Ukrainos stačiatikių bažnyčia (Kijevo patriarchatas)
  • Ukrainos autokefalinė stačiatikių bažnyčia

Dalis ukrainiečių (dauguma Vakarų Ukrainoje bei išeiviai iš šio regiono kituose pasaulio šalyse) – graikų apeigų katalikai, dar vadinami unitais (iš viso Ukrainoje katalikų – 5,5 mln. žmonių). Svarbiausios religinės šventės – Šv. Kalėdos ir Velykos.

Gyventojų skaičiaus kitimas Ukrainoje.

Pirmaisiais Ukrainos nepriklausomynės metais vyko didžiulė migracija. 1991–1992 m. daugiau kaip milijonas žmonių imigravo į Ukrainą (pagrinde iš kitų buvusių sovietinių respublikų). 1991–2004 m. periode iš viso 2,2 milijonai (iš kurių 2 milijonai emigravo iš buvusių sovietinių respublikų) imigravo į Ukrainą ir 2,5 milijonų iš jos meigravo (tarp emigravusių 1,9 mln. išvyko į kitas SSRS priklausiusias respublikas). [8] Šiuo metu imigrantai sudaro 14,7 procentų viso Ukrainos gyventojų skaičiaus, kitaip sakant, šalyje gyvena 6,9 mln. imigrantų; tai 4-a pagal imigrantų skaičių valstybė. [9] 2008 m. 45 873 žmonės tapo Ukrainos piliečiais, 5 456 žmonės pilietybės neteko. [10]

Nr. Miestas Administracinis
vienetas
Gyv. [Nr. Miestas Administracinis
vienetas
Gyv.

View of the Kiev Pechersk Lavra
Kijevas
Kharkiv's Freedom Square
Charkovas

1 Kijevas Kijevas 2,611,327 11 Luhanskas Luhansko sritis 463,097
2 Charkovas Charkovo sritis 1,470,902 12 Makijivka Donecko sritis 389,589
3 Dniepropetrovskas Dniepropetrovsko sritis 1,065,008 13 Simferopolis Krymo AR 358,108
4 Odesa Odesos sritis 1,029,049 14 Vinycia Vinycios sritis 356,665
5 Doneckas Donecko sritis 1,016,194 15 Sevastopolis Sevastopolis 342,451
6 Zaporožė Zaporožės sritis 815,256 16 Chersonas Chersono sritis 328,360
7 Lvovas Lvovo sritis 732,818 17 Poltava Poltavos sritis 317,998
8 Kryvyj Rihas Dniepropetrovsko sritis 668,980[h] 18 Černigovas Černigovo sritis 304,994
9 Mykolajivas Mykolajivo sritis 514,136 19 Čerkasai Čerkasų sritis 295,414
10 Mariupolis Donecko sritis 492,176 20 Sumai Sumų sritis 293,141
2001 m. visuotinis Ukrainos gyventojų surašymas[11]


Kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Ukrainiečių kalbos paplitimas skirtinguose šalies regionuose
Pagrindinis straipsnis – Ukrainiečių kalba.

Vienintelė valstybinė kalba Ukrainoje yra ukrainiečių kalba. Ją kaip gimtąją vartoja apie 75 % šalies gyventojų. Antra pagal paplitimą šalyje kalba – rusų, ją kaip gimtąją vartoja didžioji dalis Krymo autonominės respublikos (77 %), Luhansko (69 %) ir Donecko (75 %) regionų gyventojų. Statistiniais duomenimis sovietmečiu ukrainiečių kalba šalyje sparčiai nyko, tačiau nuo 1985 m. ėmė pastebimai atsigauti ir populiarėti tarp jaunimo. Nuo nepriklausomybės atgavimo šalies valdžia vykdo ukrainizacijos politiką, skatindama platesnį valstybinės kalbos vartojimą oficialiojoje erdvėje, švietimo įstaigose regionų kur kalba mažiau paplitusi.

Pagal Ukrainos švietimo ir mokslo ministeriją, 2006-aisias šalyje dirbo mokyklų su nevalstybine pagrindine mokymo kalba:

Taip pat 2242 mokyklos su dviem ir daugiau dėstymo kalbomis.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Ansamblis šoka tradicinius ukrainiečių šokius
Kijevo soboras
Pagrindinis straipsnis – Ukrainos kultūra.

Šiuolaikinės ukriainiečių kultūros šaknys siekia Kijevo Rusios laikus. Būtent laikymasis tradicijų išgelbėjo tautą nuo lenkėjimo (Vakarų Ukrainoje) bei vėliau nuo rusinimo.

Šiandien šalyje leidžiami (2006-ųjų duomenimis) 169 leidiniai tautinių mažumų kalbomis. Ukrainoje dirba apie 800 visuotinų tautinių mažumų asociacijų, iš jų 30 turi bendravalstybinių statusą.

Veikia Ukrainos prodiuserių asociacija, užsiimanti nacionalinės kinostrudijos plėtra.

Iš viso respublikoje dirba daugiau negu 50 000 viešųjų labdaringų įstaigų ir fondų.

Po Ruslanos pergalės 2004-ųjų metų Eurovizijoje Kijevas tapo Eurovizijos dainų konkurso 2005 sostine.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Futbolas yra populiariausia šalyje sporto šaka. Ukrainos futbolo mokykla išaugino tokius futbolininkus kaip Andrijus Ševčenka, Anatolijus Tymoščiukas, Oleksandras Lobonosovas ir kt. Ukraina, kartu su Lenkija išsikovojo teisę rengti XIV Europos futbolo čempionatą 2012-aisias metais.

Ukrainos Olimpinėse žaidynėse debiutavo 1994 m. žiemos olimpinės žaidynėse. Iš viso Ukrainos sportininkai laimėjo 100 Olimpinių medalių – 96 vasaros žaidynėse ir 4 žiemos. Ukraina yra pareiškusi norą rengti 2018 m. žiemos olimpinės varžybas Bukovelyje, Ivano Frankivsko srityje. Galutinis sprendimas dėl šių varžybų pravedimo vietos Tarptautinis olimpinis komitetas nuspręs 2011 m., 123 TOK sesijoje, Durbane, Pietų Afrikos Respublikoje.

2013 m. Europos krepšinio čempionate Ukrainos rinktinė pasirodė itin gerai ir nugalėjusi Italijos rinktinę pateko į pasaulio čempionatą.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Population (English)." State statistics Committee of Ukraine: 2013. Nuoroda tikrinta 2008-12-20.
  2. 2,0 2,1 "Ukraine." CIA World Factbook. December 13, 2007. Nuoroda tikrinta 2007-12-24.
  3. "List of Member States." United Nations. Nuoroda tikrinta 2007-12-16.
  4. "Macroeconomic Indicators." Ukrainos valstybinis bankas. Nuoroda tikrinta 2007-12-16.
  5. 5,0 5,1 (Angliškai) CIA pasaulio faktų knyga: Ukraina
  6. Ukrainian parliament creates new coalition, Kyiv Post (March 11, 2010)
  7. "Regions of Ukraine and their divisions (Ukrainian)." Верховна Рада України Official Web-site. Nuoroda tikrinta 2007-24-12.
  8. Malynovska, Olena, Caught Between East and West, Ukraine Struggles with Its Migration Policy, National Institute for International Security Problems, Kiev, January 2006. Retrieved on 2008-07-03.
  9. "International migration 2006." United Nations Department of Economic and Social Affairs. Nuoroda tikrinta 2008-07-05.
  10. Almost 46 thousand people became citizens of Ukraine, UNIAN (2009 m. vasario 4 d.)
  11. "Ukrainian census of 2001." State Statistics Committee of Ukraine. Nuoroda tikrinta 2008-01-16.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Ukraina – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Ukraina

Valdžia:

Istorija ir kultūra:

Žemėlapiai:

Laikas ir orai:

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.