Priekulė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Priekulė
   Priekule COA.gif   
PriekulėSilnice141OdNáměstíKeKlajpedě.JPG
Miesto centras

Priekulė
55°33′20″N 21°19′10″E / 55.55556°N 21.31944°E / 55.55556; 21.31944 (Priekulė)Koordinatės: 55°33′20″N 21°19′10″E / 55.55556°N 21.31944°E / 55.55556; 21.31944 (Priekulė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Klaipėdos apskritis Klaipėdos apskritis
Savivaldybė: Klaipėdos rajono savivaldybė
Įkūrimo data: 1540
Gyventojų (2011): 1 413
Plotas: 2,450 km²
Tankumas (2011): 577 žm./km²
Altitudė: 4 m
Pašto kodas: LT-96047
Commons-logo.svg Vikiteka: PriekulėVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Príekulė
Kilmininkas: Príekulės
Naudininkas: Príekulei
Galininkas: Príekulę
Įnagininkas: Príekule
Vietininkas: Príekulėje

vok. Prökuls

Priekulė – miestas Klaipėdos rajone, prie kelio  141  KaunasJurbarkasŠilutėKlaipėda , 20 km į pietus nuo Klaipėdos, prie Minijos upės. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos.

Mieste stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1938 m.), Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, yra I. Simonaitytės vidurinė mokykla, Priekulės specialioji mokykla, biblioteka (nuo 1950 m.), paštas, hipodromas „Vingio parkas“ (vyksta jojimo varžybos). Vingio parke stovi gamtos paminklas – Priekulės ąžuolas (1,5 m storio ir 25 m aukščio).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu, Priekulės apylinkės (kuriose gyveno nemažai lietuvių) atiteko Ordinui, o vėliau – Prūsijai. Pati Priekulė minima nuo 1511 metų. XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Priekulės dvaras minimas XVIII a. XIX a. pabaigoje J. F. Šrėderio spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, plitusios po Lietuvą carinės priespaudos laikais.

1923 m. atiteko Lietuvai. 1938 m. pastatyta Priekulės bažnyčia. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu buvo TSRS 50-mečio paukštininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė sūrių, keramikos gamyklos.

2002 m. patvirtintas Priekulės herbas. [1]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIII–1950 m. Priekulės valsčiaus centras Klaipėdos apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Priekulės rajono centras Klaipėdos sritis
19531959 m.
19591995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Priekulės apylinkės centras Klaipėdos rajonas
1995 Priekulės seniūnijos centras Klaipėdos rajono savivaldybė Klaipėdos apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

XVI a. 1-ojoje pusėje miesto vietoje buvo Paminijos (ar Paminijo) kaimas, viso 3 sodybos. Šito kaimo seniūnas buvo Lukas Priekulis (Lucas Precoll) ar Priekulė. Taigi, miesto vardas yra asmenvardinis, minimas nuo 1540 m. Pačios pavardės kilmė tikriausiai yra latviška (plg. Priekulės miestas Latvijoje).

Rašytoja Ieva Simonaitytė taip rašė apie etimologiją:

Cquote2.png Priekulis buvo pirmas gyventojas ant Minijos kranto, gal net dabartiniame Priekulės Vingio parke. Spėju tai dėl to, kad esu mačiusi ten senų griuvėsių. Kur Priekulis dingo, greičiausiai tai buvo dvarponis, taip pat niekur nerandu. Bet iš jo išėjo kaimas Priekulė.
Cquote1.png


Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1925 m. ir 2011 m.
1925 m. 1959 m.sur.[3] 1970 m.sur. 1976 m.[4][5] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
1 101[2] 1 823 1 931 2 000 1 864 1 826 1 725
2010 m. 2011 m.sur. - - - - -
1 644 1 413 - - - - -


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 1 413 žmonės:[6]

2001 m. gyveno 1 725 žmonės:[7]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Friedrich Börschmann (1870-1941) - medikas, Vokietijos socialdemokratų partijos narys
  • Ernst Boerschmann (1873-1949) - architektas, sinologas
  • Erich Hippke (1888-1969) - karininkas, medikas
  • Ieva Simonaitytė (1897-1978) - rašytoja, kuri 19601978 m. Priekulėje praleisdavo vasaras, turėjusi čia vasarnamį, kuriame 1980 (ar 1984) m. įkurtas rašytojos sodyba-memorialinis muziejus prie Minijos kranto. 1997 m. rašytojai pastatytas paminklas. Savo kūrinyje „Aukštųjų Šimonių likimas“ (1935 m.) I. Simonaitytė aprašė sunkų Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą. Romane minimas žiaurus Priekulės dvaro valdytojas Puserna (1729–1790), daug baudžiauninkų pakoręs ant ąžuolo. Pats dvarininkas palaidotas prie kelio į Dreverną.
  • Heinz Janert (1897-1973) - profesorius, dėstytojas, dirvotyrininkas
  • Egon Erzum (1904-1974) - Vokietijos politikas
  • Herbert Böttcher (1907-1950) - teisininkas, SS ir policijos vadas
  • Konrad Loerke (1909-1975) - Vokietijos karinio jūrų laivyno karininkas
  • Linas Julijonas Jankus (g. 1946) - tapytojas, visuomenės veikėjas

Transportas[taisyti | redaguoti kodą]

Per Priekulę iki 2013 metų ėjo kelias  141  KaunasJurbarkasŠilutėKlaipėda . Kelias nukreiptas 2013 metais į rytųs nuo Priekulės pastačius aplinkelį. Aplinkelis tęsiasi nuo Dituvos iki kelio į Agluonėnus, vėliau ketinama pratesti iki Veiviržo upės. Taip pat eina kelias iš miestelio į Kintus. Aplinkelis tęsis nuo Dituvos iki Veiviržo upės. Yra geležinkelio stotis, kuri šiuo metu nedirba.

Geležinkelio ruožas

Railway station template image.jpg

Priekulė


Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Priekulė (sud. Kęstutis Demereckas). – Klaipėda: Libra Memelensis, 2004 m. – 24 p.: iliustr. – ISBN 9955-544-22-8
  • Prisiminimai ir kūryba. Priekulė (sud. Edita Barauskienė, Janina Liškienė). - 2-asis papild. ir patais. leid. - Vilnius: Biznio mašinų kompanija, 2007 m. - ISBN 978-9955-701-43-9
  • Priekulė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 666 psl.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=197599
  2. 1925 m. Klaipėdos krašto surašymo duomenys (vok.)
  3. Priekulė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 917 psl.
  4. Priekulė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 199 psl.
  5. Priekulė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 443 psl.
  6. 2011 m. surašymo duomenys
  7. 2001 m. surašymo duomenys

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]