Zarasai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Zarasai
   Coat of arms of Zarasai.svg   
Zarasai.jpg

Zarasai
55°43′50″N 26°14′50″E / 55.73056°N 26.24722°E / 55.73056; 26.24722 (Zarasai)Koordinatės: 55°43′50″N 26°14′50″E / 55.73056°N 26.24722°E / 55.73056; 26.24722 (Zarasai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Utenos apskritis Utenos apskritis
Savivaldybė: Zarasų rajono savivaldybė
Gyventojų (2013): 6 966
Altitudė: 134 m
Pašto kodas: LT-32001
Commons-logo.svg Vikiteka: ZarasaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Zarasaĩ
Kilmininkas: Zarasų̃
Naudininkas: Zarasáms
Galininkas: Zãrasus
Įnagininkas: Zarasaĩs
Vietininkas: Zarasuosè
  • lenk. Jeziorosy, Nowoaleksandrowsk
  • rus. Езеросы, Новоалександровскъ[1], rus. Езёросы, Новоалександровск, Езiоросы[2]
  • vok. Ossersee

Zarasai – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 49 km į šiaurės rytus nuo Utenos. Zarasų rajono savivaldybės centras, Zarasų miesto seniūnija, taip pat yra apylinkių seniūnijos centras. Urbanistikos paminklas, kurortinė teritorija.

Yra Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1878 m.), stačiatikių Zarasų Visų Šventųjų cerkvė, Zarasų sentikių cerkvė (nuo 1992 m.), krašto muziejus, kultūros centras, paštas, rajono centrinė ligoninė, Gražutės regioninio parko direkcija, kempingas, vandens sporto centras. Išlikęs iki 1941 m. buvusios sinagogos pastatas.

Šiandien Zarasai – gražus miestas. Neatpažįstamai pasikeitė senoji miesto aikštė. Iš aikštės išeina šešios radialinės gatvės. Viena iš jų kaip strėlė remiasi į Zaraso ežerą. Tokios gatvės Zarasams suteikia grakštumo, gerai derinasi prie vietovės.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ketaus obeliskas 1830–1836 m. nutiestam keliui Kaunas-Daugpilis. Pastatytas 1845 m., skulptorius Peter Šteinleller, aukštis 11,1 m
Zarasų planas, 1907 m.

Nors archeologinių ar rašytinių šaltinių nerasta, bet daugelis autorių teigia, kad Zarasų įkūrimo pradžios reikia ieškoti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje. Iki tol čia gyveno sėliai. Oficialiai miesto pradžia laikoma 1506 metai. Tuo metu dabartinio miesto teritorijoje buvęs Zarasų dvaras, o Zaraso ežero Didžiojoje saloje – vienuolynas (tikriausiai karmelitų) su mūrine bažnyčia, kurių griuvėsius dar XX a. pradžioje zarasiškiai ardė miesto statyboms. Salą su ežero krantu jungęs 200 m ilgio medinis tiltas. Nors vietovė nepažymėta nė viename XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Lietuvos ar Livonijos žemėlapyje, gyvenvietei čia atsirasti tuo laiku sąlygos buvo palankios, nes vietovė labai tinkama gyventi, per ją nuo seno ėjo vienas iš pagrindinių prekybos kelių iš centrinės Lietuvos į Rygą ir Pskovą. 1530 m. Zaraso ežero salos vienuolynas perkeltas į Antalieptę, o Zarasų bažnyčia – į krantą, dabartinę jos vietą.

Vietovė nuo XIV iki XVIII a. priklausė Vilniaus vyskupui. XV a. pabaigoje minimas Zarasų dvaras, 1522 m. miestelis. 1598 m. minimas Zarasų valsčius. 1610 m. Zarasuose pastatyta nauja Zarasų bažnyčia, kuri kartu su miestelio dalimi sudegė 16541667 m. kare ir tik 1674 m. buvo atstatyta. Nuo 1613 m. Zarasai žymimi LDK žemėlapiuose. 1669 m. miestelyje gyveno daugiau kaip 300 žmonių, buvo smuklė, kalvė, susiformavęs penkių gatvių tinklas – pagrindiniai keliai į kitus miestus.

Miestelis sunyko per Šiaurės karą, jo gyventojus praretino 17081711 m. siautėjęs maras. 1721 m. inventoriaus žiniomis, čia gyveno apie 100 žmonių, amatininkų nebuvo. Vėlesnių inventorių šaltiniai nurodo nežymų gyventojų skaičiaus svyravimą, nebuvo turgų, gyveno viena prekybininkų žydų šeima, keitėsi tik pavienių amatininkų sudėtis. Miestelis virto žemdirbių gyvenviete. Jie atlikinėjo daug prievolių dvarui: taisė miestelio tiltą, špitolę, smuklę, vyko su pastotėmis į Vilnių, Rygą. Zarasai kiek atgijo XVIII a. 2-ojoje pusėje: įsteigta mokykla, taip pat muitinė, kuri davė valstiečiams leidimus parduoti Rygoje linus. 1735 m. Baraukoje pastatyta pirmoji Zarasų sentikių cerkvė.

Karo su Napoleonu metu ties Zarasais įvyko rusų ir prancūzų kariuomenių susirėmimas, per juos ėjo vienas iš Napoleono kariuomenės kelių. Tolesniam Zarasų augimui didelę reikšmę turėjo 1830 m. pradėtas tiesti Daugpilio-Kauno plentas. 1831 m. prie miesto keliskart su caro kariuomene kovėsi sukilėliai. Miesteliui žymių nuostolių padarė 1834 m. prekymečio metu kilęs gaisras, kuris sudegino visą centrinę jo dalį. 1843 m. paskelbti caro įsakai įkurti miesto rotušę ir patvirtinti 1836 m. nurodymus, padaryti miestą apskrities centru, suteikti herbą ir pervadinti Novoaleksandrovsku. Miestas išaugo 1836–1842 m. nutiesus traktą Sankt Peterburgas-Varšuva. Per du dešimtmečius gyventojų pagausėjo 7 kartus (iki 5520). 1847 m. sentikių cerkvė sugriauta. 1872 m. įkurta vieningo tikėjimo cerkvė, bet vėliau sentikiai atsiskyrė nuo stačiatikių.

Zarasai su netvarkingai išsidėsčiusiais pastatais nuolat degė. Siekiant to išvengti, 1837 m. patvirtintas Zarasų miesto planas su įdomiu, labai tinkančiu vietovaizdžiui aikštės ir gatvių sprendimu. Projekte buvo numatyta keturkampė, viename gale pusapvalė aikštė, iš kurios eina radialinės gatvės, besikertančios su žiedinėmis. Nuo tų laikų miesto centrinės dalies išplanavimas su mažais pakitimais išliko iki mūsų dienų. Zarasai – vienintelis tokio plano respublikos rajono centras.

1919 m. rugpjūčio 25 d. miestas išvaduotas nuo bolševikų (vėliausiai iš visų Lietuvos miestų). 1932 m. Zarasams suteiktas kurortinio miesto ir vasarvietės statusas.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1955 m. pastatytas paminklas Marijai Melnikaitei (skulpt. Jonas Mikėnas, archit. G. Valiuškis), įsteigtas jos garbei muziejus, 1975 m. pastatytas dabartinis savivaldybės pastatas (archit. V. Geibūnas), 1976 m. pašto rūmai (archit. E. Pšenisnovas).

1992 m. pašventinta nauja sentikių cerkvė, parapijai priklauso apie 1000 tikinčiųjų. 1996 m. patvirtintas Zarasų herbas. [3] 2008 m. Zarasai paskelbti pirmąja Lietuvos kultūros sostine. 2008 m. rugsėjo 10 d. Zarasams suteiktas kurortinės teritorijos statusas. 2011 m. Zaraso ežero pakrantėje įrengtas įspūdingas kraštovaizdžio apžvalgos ratas. Unikalus ir vienintelis Lietuvoje statinys yra 17 m aukščio ir 34 m pločio, jis įrengtas remiantis Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektu. [4]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1598 m. Zarasų valsčiaus centras
18391842 m. Vidžių apskrities centras
18351950 m. Zarasų apskrities centras
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Zarasų apylinkės centras Zarasų rajono centras Vilniaus sritis
1953–1995 m.
nuo 1995 m. Zarasų miesto seniūnija, Zarasų seniūnijos centras Zarasų rajono savivaldybės centras Utenos apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

1613 m. Zarasai pažymėti LDK žemėlapyje vardu Jeziorosa. Miesto vardas Zarasai oficialiai vartotas iki 1836 m., kai čia viešėjo caras Nikolajus I ir vietovė jam taip patiko, kad jo įsakymu miestas pervadintas sūnaus ir sosto paveldėtojo Aleksandro garbei kaip Novoaleksandrovskas (rus. Новоалександровск; galiojo iki 1918 m.). 1919 m. miestas gavo lietuvišką pavadinimą Ežerėnai – norėta vietovardį sulietuvinti, kadangi lenkiškai nuo XVI a. pradžios buvo rašoma Jeziorosy (lenk. jezioro – „ežeras“).

1920 m. Lietuvos žemėlapyje aptinkamas vertimas Jarosai. Tačiau jau Kazimieras Būga išaiškino, kad Zarasai yra iš sėlių kalbos atėjęs vietovardis (sėliškai ezaras – „ežeras“, o Zaraso ežeras vadinosi Ezerasas arba Ezarasas). Iš ežero pavadinimo palaipsniui radosi ir miesto vardas (panašiai kaip Jūžintai, Svėdasai ir kiti šiaurės Aukštaitijos vietovardžiai), tiesa, iš pradžių kaip Azarasai (išnykus sėliams), o paskui ir Zarasai, kuris ir prigijo tarp vietos gyventojų (priešingai nei Ežerėnai – jau 1929 m. oficiali miesto vardo lytis pripažinta Zarasai).

Liaudis pasakoja tokią miesto atsiradimo legendą. Kadaise ant didelės kalvos gyvenusi milžinų šeima, kurioje augęs milžinukas Azerasas – linksmas, greitas ir mėgstąs žaisti slėpynių. Tėvai labai mylėję savo sūnų ir dažnai žaisdavę su juo. Viena dieną šeimą išėjusi miškan. Milžinukas taip pasislėpęs, kad tėvai jau nebesugebėję jo rasti. Tėvai šaukę – „Azerasai! Azerasai! Azerasai!“, bet aidas atkartojęs tik „Zarasai! Zarasai! Zarasai!“ Nuo balsų pabudęs milžinukas suskubęs pas tėvus ir visi apsidžiaugę, kad surado vieni kitą. Vėliau ant kalvos apsigyvenę žmonės čia įkūrė miestą ir pavadino milžinų šeimos atminimui Zarasais.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2013 m.
1865 m.[2] 1896 m.[1] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur.
4 770 7 556 6 300 3 785 4 500 4 700
1970 m.sur. 1976 m.[5][6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
6 624 7 400 7 250 8 916 8 365 7 165
2013 m. - - - - -
6 966 - - - - -


Paminklas Dominykui Bukontui miesto parke (skulpt. Leonas Strioga)
Zarasų parkas Sėlių aikštėje

Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 7 165 žmonės:[7]

2001 m. gyveno 8 365 žmonės:[8]

1923 m. gyveno 3 785 žmonės:[9]

1897 m. gyveno 6 359 žmonės:[10]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

Gamta ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Zarasų miestas išsidėstęs ežerų apsuptoje kalvotoje vietoje, Zarasų aukštumoje (Aukštaičių aukštumos dalis), šiaurinėje rajono dalyje, netoli Latvijos sienos. Miestas apsuptas ežerų – miesto pietvakariuose telkšo Zarasas, pietuose – Zarasaitis, pietryčiuose – Baltas, o rytuose – Griežtos ežeras. Zarasaitį su Griežta jungia Laukesos upelis, su Zarasu ir Baltu skiria tiltai. Miesto pietryčiuose – Magučių miškas. Aukščiausia vieta yra rytiniame Zarasaičio ir Balto ežerų krante – Skautų kalnas (170 m virš jūros lygio), ant kurio iki 1944 m. stovėjo aukščiausias Baltijos šalyse slidinėjimo tramplinas.[11]

1994 m. liepos 30 d. Zarasuose užfiksuota aukščiausia Lietuvoje temperatūra (nuo matavimų pradžios), siekusi 37,5 °C. [12]

Zarasus iš visų pusių supa ežerai. Savo užuomazgoje miestas išsiteko vienoje Zaraso ežero saloje, o dabar jo ribos remiasi į septynis ežerus. Iš miestą supančių kalnelių Zarasai atrodo lyg iškilę virš ežerų.

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas bendradarbiauja su Lenkijos miestu Zdunska Volia.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Новоалександровскъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 21 (41) : Нибелунги — Нэффцер. С.-Петербургъ, 1897., 259 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Новоалександровскъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 514 psl. (rus.)
  3. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=25262
  4. Zarasuose – naujas apžvalgos ratas, 2011-09-16
  5. Zarasai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 425 psl.
  6. Zarasai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 613 psl.
  7. 2011 m. surašymo duomenys
  8. 2001 m. surašymo duomenys
  9. 1923 m. surašymo duomenys
  10. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
  11. "Zarasai XX a. (lietuvių k.)." zarasai.lt. Nuoroda tikrinta 2013-12-15.
  12. Oro temperatūra. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 69 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Po Zarasų apylinkes / S. Navardauskas. – Vilnius: Mintis, 1973. – 23 p.: iliustr.
  • Vadovas po Zarasų kraštą / Gražina Ragauskaitė. – Vilnius: Atkula, 1996. – 64 p.: iliustr. – ISBN 9986-536-25-1
  • Zarasų kraštas: nuo žinomo iki naujai atrasto. – Kaunas: Lututė, 2004. – 31 p.: iliustr. – ISBN 9955-575-67-0
  • Zarasai laiko vilnyse / Laima Raubiškienė. – Utena: Utenos Indra, 2006. – 207 p.: iliustr. – ISBN 9955-676-35-3
  • Su šeima po Zarasų kraštą: informacinis leidinys. – Kaunas: Lututė, 2007. – 36 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-023-9
  • Kultūra kaip gyvas vanduo: Zarasai – Lietuvos kultūros sostinė 2008 / Danutė Pulokaitė. – Vilnius: Petro ofsetas, 2008. – 44 p.: iliustr.
  • Zarasų krašto gyvieji tradiciniai amatai. – Vilnius: Petro ofsetas, 2009–2011.
    • D. 1: Audimas ir medžio drožyba / Ilona Vaitkevičienė. – 2009. – 80 p.: iliustr. – ISBN 978–609-420-038-0
    • D. 2: Kalvystė, paprotinė dailė, tekstilė, tapyba, popieriaus karpiniai, pynimas iš vytelių, armonikos ir kulinarinis paveldas / Ilona Vaitkevičienė, Danutė Pulokaitė, Gražina Zolotuchina. – 2011. – 100 p.: iliustr. – ISBN 978–609-420-118-9
  • Zarasų kraštas: albumas / Alvydas Stauskas. – Vilnius: Standartų spaustuvė, 2011. – 109 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-488-48-4
  • Zarasų miesto ir apylinkių senoji architektūra: fotoalbumas / Ilona Vaitkevičienė. – Utena: Zarasų krašto muziejus, 2011. – 90 p.: iliustr. – ISBN 978–609-455-024-9
  • Gimtinė gyva: Zarasų krašto literatų kūrybos rinktinė / Danutė Pulokaitė, Vasilijus Trusovas, Gitana Vasalauskienė, Danutė Karlienė. – Zarasai: Utenos spaustuvė, 2012. – 119 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-139-9

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]